„Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus sovietmečio rašytojų laikysena tebekelia aštrius debatus. Tai įrodo ir Patriotų premijos suteikimas N.Putinaitei, o po to jos atšaukimas, – kalbėjo diskusijos „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“ moderatorius Mindaugas Kvietkauskas.
Jis prisiminė, kad B.Sruoga lietuvius yra pavadinęs prakeiktų lyrikų tauta. Pasak literatūros tyrinėtojo M.Kvietkausko, šiandien aiškėja, kad mes taip pat mėgstame keikti savo poetus.
Koks mūsų santykis su Salomėja Nėrimi, Petru Cvirka, Juozu Baltušiu, Justinu Marcinkevičiumi ir kitais sovietmečio rašytojais? Ar turime juos pasmerkti, ar per jų likimus suvokti ką nors svarbaus? Kokia tų asmenybių vieta brandžios demokratijos kultūroje? Ar mums rūpi to laiko rašytojai ir jų kūriniai, o gal visai kas kita?
Į šiuos klausimus buvo bandoma atsakyti diskusijoje, kurioje dalyvavo rašytojas Vytautas Martinkus, istorikė N.Putinaitė, kultūrologas Darius Kuolys, filosofas Kęstutis Girnius ir literatūrologas Rimantas Kmita.
M.Kvietkauskas: Ką ištrinti, o ką palikti iš sovietmečio žymių figūrų? Pakalbėkime ir apie paminklus? Planuojama statyti paminklus Just.Marcinkevičiui Vilniuje ir Prienuose. O kaip vertinti premijas, pavadintas sovietmečio rašytojų vardais? O mokyklas?
K.Girnius: Manyčiau, kad viską reikia atsiminti. Didelė problema ne vien dėl rašytojų, bet ir dėl sovietinio palikimo plačiąja prasme.
Egzistuoja dvi nuostatos. Viena susijusi su triumfu. Jos atstovai sako, kad lietuviai – didvyrių tauta, kuri žengė laisvės keliu ir ją galiausiai pasiekė.
Kita nuomonė: kad buvo daug prisitaikymo, sovietinio mentaliteto įsisavinimo.
Aš priklausau tai stovyklai, kurios atstovai siekia prisiminti anuometinių figūrų nuodėmes. Tada galėsime kalbėti ir apie laimėjimus. D.Kuolys: Reikia viską tyrinėti kritiškai, bet reiktų vengti schemų. Šiandien vienas schemas keičia kitos schemos. Sovietmetis buvo sudėtingas – ten buvo ir priklausomybė, ir laisvės siekis.
Kalbant apie Just.Marcinkevičių – tarp jo kūrinių yra nuopolio tekstų, dėl kurių nesmagu, bet buvo ir krikščioniškų, telkusių tautą. Visumą reikia matyti.
Julius Janonis, jaunas savižudis, irgi gyveno autentišką gyvenimą. Turime ir jį suprasti. Reikia saugoti visuomenės polilogiškumą. Nuomonių visada bus, bet svarbu tą tikrovę matyti sudėtingą.
Dėl pagarbos ženklų – paminklas P.Cvirkai yra ne vietoje ir per didelis, ypač turint omenyje jo tėvynės išdavystę. To negalima nutylėti. Juk skandinavai Knutą Hamsuną vertina nevienareikšmiškai.
Tarkime, Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ – viena pirmųjų laisvės parabolių, bet šis rašytojas pirmasis prisipažino bendradarbiavęs su KGB. Ne viskas taip parasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
N.Putinaitė: Mūsų vertinimuose daug painiavos. Kaip aš asmeniškai sau išpinu tą painiavą. Yra trys plotmės, kuriose reiktų vertinti rašytoją.
Pirmoji – asmeninė. Koks buvo žmogus? Geras? Blogas? Ar gailėjosi?
Režimas traiško, bet kai kurie vis tiek eina tuo keliu – aplamdyti, bet prisitaikę. Gaila tokių. Galima paguosti.
Antra plotmė – kūrybinė. S.Nėries ar Just.Marcinkevičiaus kūryboje yra visko – ir talentingų, ir propagandinių eilėraščių. Jų kūryboje yra gerų dalykų, priklausančių aukso fondui. Bet yra ir menkaverčių.
Trečia plotmė – istorinė. Ar tie rašytojai, kaip asmenybės, mums svarbios, ar ne. Ar jie didvyriai, ar prisitaikėliai?
Tokia įvairovė leidžia spręsti. S.Nėris, tarkime, mums nėra didvyrė, todėl neturėtume jai statyti paminklų ir vadinti jos vardu mokyklų. Taip pat yra ir dėl P.Cvirkos.
Aišku, mes galime nebent teisintis, kad tas Vilniaus centre stovintis P.Cvirkos paminklas yra savotiškas paminklas paminklui. Bet tai savęs apgaudinėjimas.
Mano manymu, paminklų P.Cvirkai neturi būti. Kaip ir visų tų, kurie kolaboravo. Paminklus galime statyti tik tiems, kurie mums yra istoriškai svarbūs.
Asmeniškai aš galiu užjausti ir Just.Marcinkevičių, bet aš jo negaliu garbinti kaip istorinės asmenybės.
M.Kvietkauskas: Ar nėra svarbu ir pakankama, kad tai buvo didelis poetas?
N.Putinaitė: Didelis poetas turi turėti didelę atsakomybę prieš tautą. Talentas uždeda didžiulę atsakomybę. Talentas – ir dovana, ir atsakomybė. Jiems reikalavimai didesni, nes jie vedliai ir herojai.
D.Kuolys: Herojus ir nevykėlis. Ar galima apie Šv.Paulių pasakyti, kad jis arba herojus, arba nevykėlis.Vargu.
Krikščioniška civilizacija turėtų vertinti įvairovę.
K.Girnius: Kūrėjas gali būti labai geras kaip rašytojas, bet labai blogas kaip žmogus. Negalima vertinti vien kūrybos.
M.Kvietkauskas: Bet ar turi sutapti politinis ir kūrybinis vertinimas. J.Baltušis nepriklausomybės skelbimo metu buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, bet jo kūryba iki šiol vertinama pasauliniu mastu. Just.Marcninkevičiaus „Katedrą“ pastatė toks režisierius kaip Oskaras Koršunovas. Kaip vertinti?
V.Martinkus: Aš pats esu sovietinis rašytojas. Laimei, kad rašiau ne pačiais baisiausiais dešimtmečiais.
Susidaro įspūdis, kad aš visas šias diskusijas jau girdėjau. Prieš 25 metus įtikinėjau ir Lietuvą, ir kolegas, kad negalima rašytojų skirstyti į tinkamus ir netinkamus nepriklausomai Lietuvai: šitie geri, o tie blogi. Aš nepasukau tuo keliu kaip tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas. Ir gerai padariau.
Kas toji tikroji literatūra, klausiau savęs. Sovietinių laikų literatūra juk iškreipta. Maniau, kad mūsų literatūra anksčiau ar vėliau suras savo savastį. Deja, jos iki šiol nematau. Mes vėl politizuojame visa tai, kažkodėl net nesiaiškiname, kaip tuos rašytojus ir jų kūrinius vertinti literatūriškai.
Aš, kaip rašytojas, nesiimu būti politikas. Ne kiekvienas juo gali tapti. Suprasti – svarbiausia ir sudėtingiausia. Aš už vientisumą.
Kaip elgtis su paminklais? Jei 25 metus juos ištvėrėme, tai gal mums jie nėra tokie baisūs. Taip ir su premijom. Pakantumo ir supratimo reikia labiausiai, gal tada gliaudysim vaisius. Gal tokiu mąstymu aš jus sugrąžinu į sovietmetį? (Šypteli.)
R.Kmita: Kaip skaityti J.Baltušį? Jei žmonės skaito, viskas tvarkoj. Bet turime žinoti jo laikyseną. Tai, kad jis nesigailėjo ir nepasikeitė, buvo jo pasirinkimas, kurį gal reikia gerbti. Bet apie jį reikia ir kalbėti.
Nemanau, kad literatūra atsiranda beorėje erdvėje ir ją galima atskirti nuo politikos. Tai susiję. Naujai suvokiami ir perskaitomi kūriniai dalyvauja gyvenime. Kultūroje vyksta kultūrinės kolektyvinės atminties kūrimas. Ten viskas cirkuliuoja, kartais kai kas iškyla ir susidaro įtampos.
M.Kvietkauskas: N.Putinaitė teigia, kad po kiek laiko galėsime didžiuotis, jog tiesos paieškos yra patriotizmo apraiška. Ar mums iš tiesų pakanka faktų, kad rastume tiesą? Ar žinoma faktų, kad Just.Marcinkevičius bendradarbiavo su KGB?
K.Girnius: Nežinau, ar rasime tokį popierėlį, kur kagėbistas pažymėtų, kad bendradarbiavo su Just.Marcinkevičiumi. Jei reiktų tokių griežtų įrodymų, pusė faktų išnyktų.
D.Kuolys: Archyvai turėtų būti atviri. Dėl keistų Seimo sprendimų prie kai kurių archyvų iki šiol ne visi gali prieiti. Laisvoje šalyje labai keista, kad dėl Seimo negalima naudotis visais archyvais.
Be to, mums stinga kruopštaus dėmesio į sovietmečio sulaužytus likimus. Tarkime, kalbininkas Jonas Kazlauskas, kuris keistomis aplinkybėmis buvo rastas Neryje. O tai juk buvo vienas gabiausių kalbininkų, Just.Marcinkevičiaus draugas.
Mes esame pamiršę tas asmenybes, kurias sovietmetis norėjo ištrinti iš mūsų atminties. Regis, ir iš laisvos Lietuvos piliečių atminties pavyko jas ištrinti.
Mūsų laukia daug rimtų tyrimų. Ne tik asmenybės, bet ir tekstų. Mes, tarkime, neturime visų S.Nėries dienoraščių, kuriuose išbraukti religiniai tekstai. Mes neturime visų tekstų.
Arba, tarkime, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ kelia holokausto klausimą, apie kurį mes šiandien taip dažnai kalbame.
Juk sovietmečio rašytojų kūriniuose galime atrasti labai reikšmingų temų.
Mes tuos tekstus bandome supaprastinti, suprimityvinti ir paspirti. Reikėtų laisvoje Lietuvoje rimtesnių tyrimų, bandymo suprasti ir atrasti, stengtis matyti kontekstus. Tada bus galima atsekti labai sudėtingą audinį.
Juk galėtume apkaltinti ir Adomą Mickevičių, kad jis kolaboravo su Rusijos imperija.
N.Putinaitė: Kontekstas buvo labai sudėtingas. Aš randu įvairiuose tekstuose tiesioginių sąsajų su ideologija, o tada ir kūriniuose atsiranda tos ideologijos atspindžių.
Man rūpi, kiek rašytojo veikla prisidėjo prie visuomenės pasaulėžiūros kitimo. Kiek jie buvo tarpininkai, kad sovietizuotų visuomenę. Visuomenė buvo ištroškusi tautiškumo. Kūrėjai pasistengė, kad pateiktų tokį tautiškumą, kuris vis dėlto nekenkė ideologijai.
Mes turime apie viską kalbėti. Tai nėra kaltinimai. Bet koks kritinis žodis iškart laikomas tam tikrais kaltinimais. Sunku tai suprasti. Mes esame pakankamai stiprūs, kad galėtume blaiviai analizuoti ir diskutuoti. Mokslininkai tai ir daro. Bet kai tai išeina į visuomenę, ji reaguoja kitaip.
Kodėl vienas žmogus pasirinko karjerą, o kitas nepasirinko ir dingo, nors abu buvo vienodai talentingi. Džiugu, kad tokios polemikos prasideda. Blaivesnis santykis su praeitimi atsiranda.
V.Martinkus: Istorinė tiesa? Kas tai? Ją lengva suformuluoti, bet neįmanoma pasiekti. Šiandieniai istorikai pasimetę, jie nežino, kaip atskirti įvairias interpretacijas. Tiesa yra atvira. Mums reiktų būti atviresniems.
K.Girnius: S.Nėris vis dėlto važiavo į Maskvą. Šiaip ar taip, vieni kūrėjai pasirinko būti arčiau valdžios, o kiti toliau.
