2016 metų sausį Saviečių kaime Aurelijus Beras įmetė į šulinį du mažamečius savo vaikus. Berniukas ir mergaitė nuskendo.
2016 metų vasarį 19-metė Šakių rajono gyventoja Karolina Adomaitytė į šulinį įmetė savo kūdikį. Vaikas liko gyvas.
2017 metų sausio mėnesį mirė Kėdainiuose žiauriai sumuštas keturmetis berniukas. Įtariama, kad jį mušė ne tik patėvis Gediminas Kontenis, bet ir motina Monika Kaziukaitytė.
Jei ateities istorikai skaitys nūdienos smurtinių nusikaltimų suvestines, jie apie mūsų visuomenę gali susidaryti labai nekokią nuomonę.
Kaip šiuo požiūriu atrodo XVIII amžius? Ar istoriniuose šaltiniuose galima rasti smurto prieš vaikus atvejų? „Prieš tris amžius smurto bajorų šeimose būdavo, tačiau bent man nepavyko rasti atvejo, kad tėvai nužudytų savo atžalą. Vaikų nužudymo atvejų radau, bet šiuos nusikaltimus įvykdė ne šeimos nariai“, – kalbėjo Domininkas Burba.
Medžiaga detektyvų kūrėjams
Jei D.Burba būtų rašytojas, jis galėtų parašyti 1986 detektyvinius romanus. Tiek istoriniuose šaltiniuose užfiksuotų nusikaltimų ištyrinėjo knygos „Smurtiniai bajorų nusikaltimai ir bausmės XVIII amžiaus Vilniaus paviete“ (išleido LEU leidykla) autorius. Knyga buvo pristatyta ketvirtadienį prasidėjusioje Vilniaus knygų mugėje.
Už kiekvieno nusikaltimo paprastai slypi įvairiausios aplinkybės, ano meto žmonių gyvenimo būdas, įstatymų savitumas, visuomenės tradicijos ir įpročiai. O tai – puiki medžiaga istoriniams detektyvams.
D.Burba – istorijos daktaras, dirbantis Lietuvos edukologijos universitete, garsaus istoriko Zigmanto Kiaupos mokinys, mėgstantis krapštytis archyvuose.
Tad D.Burba nekėlė sau uždavinio XVIII amžiaus bajorų smurtinių nusikaltimų istoriją pagražinti detektyvine intriga ir išmone. Jam rūpėjo per nusikaltimus išsiaiškinti ir pateikti Lietuvos teisės ypatumus kasdieniame XVIII amžiaus visuomenės gyvenime ir išryškinti bendruosius ano meto politinės aplinkos, buities, skirtingų luomų narių tarpusavio santykių bruožus.
Šiaip ar taip, knygoje kiekviena mokslinė išvada paremta gausiais pavyzdžiais, rastais Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų knygose. „Tai XVIII amžiaus nusikaltimų enciklopedija, kurioje matyti visuminis luominės visuomenės vaizdas“, – savo mokiniu didžiavosi Z.Kiaupa.
Konfliktas tarp muzikantų
D.Burba tūkstančius XVIII amžiaus Vilniaus pavieto bajorų nusikaltimų suskirstė į dvi dalis.
Pirmoji apima nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai ir laisvei: nužudymus ir sumušimus, sužeidimus muštynių, smurto kelyje, dvikovos metu, skandinimą, nuodijimą ir kitus tokio pobūdžio nusikaltimus, nelegalų įkalinimą, seksualinę prievartą.
Antroje dalyje aprašyti nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai ir turtui: valdų antpuoliai, miesto namų užpuolimai, plėšimai.
Ypač intriguoja knygoje pateikta asmenvardžių rodyklė. Atsivertę ją galėsite sužinoti, ar koks nors galimas jūsų protėvis nėra praeityje prisidirbęs.
Štai 1786 metais Antakalnio trinitoriai apskundė Breslaujos pavieto rotmistrą ir husarų vėliavos vėliavininką Romualdą Ratovskį bei kapelos muzikantus Tomą Samborskį, Martyną Bernackį, Pranciškų Savinskį, Juozapą Adomavičių, Ignotą Butvydą ir Mykolą Hrehorovičių, kurie gyveno jo namuose Savičiaus gatvėje.
Anot skundo autorių, mirus Antakalnio gyventojui bajorui Juozapui Eklardui, jo žmona Kotryna pasirinko, kad laidotuvėse grotų trinitorių muzikantai Juozapas Tolovskis, Mykolas Kulvinskis, Stanislovas Fialkovskis, Antanas Majevskis ir Juozapas Stažynskis.
Muzikantai turėjo groti miestiečio Stepono Domanskio namuose prie rotušės. Greičiausiai konfliktas kilo dėl to, kad R.Ratovskio name gyvenę muzikantai tikėjosi, jog J.Eklardo našlė juos pakvies giedoti vyro laidotuvėse.
Netekę potencialaus uždarbio jie gatvėje užpuolė ir sumušė konkurentus, pagrobė muzikos instrumentus. Vienuoliai skunde reikalavo nubausti kaltininkus, grąžinti instrumentus ir kompensuoti žalą.
Žmona nunuodijo savo vyrą
Anot D.Burbos, bajorų nusikalstamumas Vilniaus paviete buvo gana paplitęs reiškinys. Statistiškai dažniausi nusikaltimai buvo sumušimai ir nužudymai, jų skaičius gerokai viršijo kitų nusikaltimų skaičių. Už antpuolius – antrus pagal dažnumą nusikaltimus – jie buvo dažnesni maždaug trečdaliu.
Nors nelegalus įkalinimas eidavo dažniausiai po kitų nusikaltimų (sumušimų, antpuolių, plėšimų), jis nebuvo retas, nelegalių įkalinimų skaičių nedaug viršijo plėšimai ir miesto namų užpuolimai. O išprievartavimų pilies teismo bylose pasitaiko labai retai.
Nors dauguma nusikaltimų visais laikais būna daugmaž panašūs, D.Burbai pavyko atrasti ir išskirtinesnių. Tarkime, tarp nusikaltimų šeimoje vyravo sūnų smurtas prieš motinas, brolių – prieš seseris, vyrų – prieš žmonas. Bet pasitaikydavo ir žmonos smurto prieš vyrą atvejų.
D.Burbai įstrigo viena nuodijimo istorija, kai vyras mirė išgėręs žmonos paruoštos arbatos. Bet žmona išsigynė apkaltinusi tarnaitę, kad esą ji virė arbatą.
Kitoje byloje aprašytas vyro skundas, kad žmona jam kenkia susidėjusi su saksais, už jo nugaros vykdo machinacijas. Negana to, tą vyrą posūnis primušė verba, o vėliau sužeidė kardu.
D.Burba rado ir su raganavimu susijusių bylų, tačiau jas reikėtų priskirti ne bajorų, o valstiečių luomui. Istorikas aptiko kuriozišką atvejį, kai valstiečiai buvo kaltinami, kad neišduoda burtininkų, kurie juos užbūrė.
Pro įdėmų istoriko žvilgsnį neprasprūdo ir vienos merginos bandymas išgelbėti mirtininką: ji norėjusi užmesti skraistę ant mirties bausme nuteisto vyro ir taip jį išgelbėti. Sykį iš nuteistojo mirties bausme bandyta paimti kraujo ir jį panaudoti burtams.
Nusiaubė bažnyčią
„Vienuoliai, dvasininkai buvo bajorijos atstovai, jie vis dėlto labiau rūpinosi savo giminės ir grupuotės reikalais nei dvasiniais.
Tad turbūt natūralu, kad pasitaikydavo ir tokių konfliktų, kai būdavo užpuolama bažnyčia“, – pasakojo D.Burba.
Štai 1724 metais per Dievo Kūno šventės procesiją Vilniuje, Savičiaus gatvėje, buvusią Augustinų (Augustijonų) bažnyčią užpuolė ginkluota apie 40 žmonių gauja, kuriai vadovavo broliai Florijonas ir Benediktas Grabovskiai.
Gaują sudarė Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos kareiviai ir kiti asmenys. Iš pradžių užpuolikai mušė žmones prie bažnyčios esančiose kapinėse, vėliau įsiveržė į bažnyčios vidų, ten šaudė ir smurtavo. Buvo sumuštas vienuolis. Atvykęs teismo pareigūnas konstatavo, kad bažnyčioje pritaškyta kraujo.
Pasitaikydavo, kad būdavo užpuolami valstybės institucijų pastatai. Pavyzdžiui, 1731 metais užfiksuotas kiek netipiškas atvejis, kai buvo užpultas Vilniaus pilies bokšto kalėjimas, kuriame tuo metu bausmę atliko Ignotas Bykovskis.
Anot ieškovo, jo priešininkų Myslickių, kurie pagal susitarimą irgi turėjo kalėti bokšto kalėjime, žmonės bandė iškirsti langą ir išvesti bausmę atliekantį bajorą.
Įrankiai – įvairūs
„Daugelis smurtinių nusikaltimų, netgi nužudymų vyko be ginklų, tiesiog auka buvo sumušama, suspardoma. Tačiau neretai bajorai panaudodavo pačius įvairiausius ginklus“, – teigė D.Burba.
Vyravo lengvi duriamieji ir kertamieji ginklai: kardai, palašai, špagos, kartais peiliai, kirviai. Daugumai nusikaltimų buvo naudojamos lazdos, vėzdai, mietai.
Iš šaunamųjų vyravo pistoletai bei įvairių rūšių šautuvai: muškietos, ilgavamzdžiai, karabinai, paukščiams šaudyti skirti šautuvai, vieno antpuolio metu užfiksuota, kad buvo panaudota patranka.
Kaimo aplinkoje, ypač antpuolių metu, naudoti žemės ar miško ūkio įrankiai, galėję virsti ginklais, – dalgiai, spragilai, šakės, pjautuvai, kirviai. Smurtauta rykštėmis, botagais, rimbais. Kartais bajorai būdavo kaltinami dėl užpjudymo šunimis, skandinimo, nuodijimo.
Prievartavimai – reti
O kaip dažnai nusikalstamų aistrų užvaldyti vyrai naudodavo padargą, darantį juos vyrais? „Vilniaus pavieto pilies teismo knygose itin mažai bylų, kuriose būtų minimi galimos seksualinės prievartos atvejai.
Išprievartavimas – sudėtingas, sunkiai įrodomas ir netgi užfiksuojamas nusikaltimas, kuris dažnai buvo slepiamas.
Pilkasis išprievartavimų skaičius visuomet buvo daug didesnis nei oficialusis. Radau tik keturias bylas, kuriose rašyta apie šį nusikaltimą, todėl sunku išskirti minėto reiškinio tendencijas“, – teigė D.Burba.
Du seksualinės prievartos atvejai nėra tipiški, nes sietini ne su spontanišku smurtu, o su nuolatiniu, ilgalaikiu psichologiniu spaudimu ir sąmoningai taikyta prievarta, kurios pasekmė buvo moterų nėštumas.
Kitose bylose prievartos nusikaltimai yra konkretesni ir detalesni.
Štai 1749 metais vyko byla tarp Vilniuje gyvenusių bajorų Stanislovo ir Onos Rimavičių bei Antano ir Juozapo Miglinų.
S. ir O.Rimavičiai skundėsi, kad atsakovai lauke pagrobė 11 metų šeimininkų dukrą Oną, nuvedė už krūmo, o antrasis išprievartavo, atėmė nekaltybę.
1751 m. Purvinių seniūnas Jurgis Valavičius skundėsi, kad antpuolio metu Pamusių valdose priešininkų Smolensko pavieto vaiskių Antano ir Agotos Gonsevskių bei Novomlynų seniūno Anupro Belazaro žmonės išprievartavo valstietę Sofiją Bisticką.
