Į Vilniaus katedros bokštą įkeltas 1672 metais Vokietijoje pagamintas didžiulis dantračių mechanizmas yra net 187 metais senesnis už tikriausiai labiausiai fotografuojamą laikrodžio bokštą pasaulyje – Didįjį Beną Londone.
„Pirmasis dūžis nuskambėjo spalio 12 dieną.
O pats laikrodis pagamintas dar dvejais metais anksčiau“, – tikslų laikrodžio gimtadienį atskleidė žymaus Vilniaus laikrodininko Juozo Sprangausko sūnus, taip pat laikrodininku tapęs Romualdas.
Prieš 345 metus žmonėms minutė nebuvo tokia svarbi, todėl tuo metu tiksliai sužinoti laiką užtekdavo ir kas ketvirtį valandos. Laikrodis rodo tik valandas, o varpas muša ketvirčius.
„Lygiai toks pat mechanizmas kaip ir Katedros bokšte yra viename Vilniaus Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštų“, – sakė R.Sprangauskas.
Neįprasta ir laikrodžio rodyklės uodega, kurią puošia mėnulio simbolis. Tai – istorinis reliktas, kai laikrodžiai rodydavo ir mėnulio fazes.
Pačiame bokšto viršuje yra du varpai. Didysis nulietas 1673 metais garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso, mažasis sukurtas 1754-aisiais žymaus liejiko Gustavo Miorko.
„Išgirdus skambančius varpus tereikia pasižiūrėti, kur yra rodyklės smaigalys, ir paklausyti, kiek kartų muša varpai“, – aiškino laikrodininkas.
Plaktukėlis į mažąjį varpą smūgiuoja kas 15 minučių: mušant 15 min. girdėti vienas dūžis, 30 min. – du, 45 min. – trys, o keičiantis valandoms nuaidi keturi dūžiai. Po trumpos pauzės darbo imasi didesnio varpo plaktukas. Jis suduoda tiek smūgių, kiek yra valandų.
Bėgant metams keitėsi ir bokšto išvaizda, ir laikrodžio ciferblatai. Dabar Vilniaus katedros bokštą puošia žalvario skardos ciferblatai su žibančiomis paauksuotomis rodyklėmis ir skaičiais.
Tačiau viduje iki šių dienų likusi, dabar jau sustabdyta, šimtmečius patikimai plakusi mechaninė vokiška laikrodžio širdis.
Nors metaliniame mechanizmo rėme įrėžta 1803 metų data, ji žymi tik pastarąjį didesnį remontą, kurį atliko laikrodininkas Juozapas Bergmanas.
Šimtmečius menantį viešojo laikrodžio dantračių mechanizmą 2005-aisiais pakeitė kompiuteris, kuris iki šiol valdo laikrodžio rodyklę ir varpus.
Tačiau ir dabar užlipus į Katedros varpinę aiškiai matyti iš laikrodžio dantračių mechanizmo styranti prisukimo rankena, čia pat yra ir suoliukas, menantis vietą, kur prisėsdavo laikrodininkas.
Romualdas neabejoja – senovinis mechanizmas rodytų tikslų laiką ir dabar. Jo teigimu, užtektų pusdienio, ir dantračiai vėl puikiausiai veiktų.
