* * *
Steponas Almonas 1949 m. vasario mėn. atvažiavo į Klaipėdą pasisvečiuoti pas gimines ir susirgo angina. Dėdė jam patarė nueiti į ligoninę, iš kur jaunas vyras nebegrįžo. Vėliau sužinojo, kad operacijos metu Steponas Almonas mirė. Liko trys vaikai: Magdalena Aldona (1942–2016), Vytautas (1946 m.) ir Steponas. Šis atėjo į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų ieškoti savo tėvo mirties įrašo.
Muziejuje saugomoje Kapinių knygoje sūnus atrado tėvo pavardę ir mirimo priežastį – angina.
Tėvas S.Almonas savo gimtajame kaime Notėnuose buvo malūnininkas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Notėnų zakristijonas dar 2000 m. gerai prisiminė malūnininką S.Almoną. Malūną po karo rusai pasisavino. Steponui teko slapstytis ir taip netikėtai palikti šį pasaulį ir tris mažus vaikus.
Sūnus S.Almonas gyventi į Klaipėdą atvyko 1966 m., dar nebaigęs aštuonių klasių. Apsistojo pas brolį. Baigė Pramonės statybos technikumą ir pradėjo dirbti įmonėje „Klaipėdos vandentiekio tinklai“ vyr. meistru, o po penkerių metų tapo šios įmonės vadovu.
Įmonėje dirbo keturiasdešimt metų, iki 2015 m. Jam dar teko vartyti vokiškus Klaipėdos brėžinius, kuriuose Liepų gatvė vadinosi Adolf-Hitler Strasse. Steponas kiekvieną dieną per kapines eidavo pietauti į kavinę „Du gaideliai“ ar koldūninę Liepų gatvėje.
Vamzdžiai ir požemiai
„Prie Tarybų valdžios svarbiausia buvo darbas, – išsilaikyti, įsitvirtinti, egzaminas po egzamino, didžiulė atsakomybė, o šeimai laiko likdavo mažai“, – prisiminė Steponas.
Prisimena vyras ir senųjų kapinių vaizdą. „Laipteliai, borteliai, koplyčios. Jaukios buvo kapinės. Antkapių užrašai parašyti rusiškai, vokiškai, lietuviškai. Apie 1975 m. kapinėse trikampių paminklų su raudonomis žvaigždėmis jau nebebuvp matyti.
Pagrindinis kelias nuo Liepų gatvės į kapines vedė palei dabartinį vaikų darželį link centrinės aikštelės, kur veikė šachmatų klubas. Kai tiesė vandentiekio vamzdžius į šachmatų klubą, iškasė daug žmonių palaikų, darbininkai juos surinko į vieną vietą ir palaidojo. O prie rusų cerkvės buvo išasfaltuotas kelias, kad žmonės galėtų praeiti į stotį. Ant kelio stovėjo kapinių vartų stulpai, sumūryti iš plytų. Cerkvę juosė aukštos gyvatvorės.
Skulptūrų parke lig šiol išlikusios negilios duobės, pridengtos surūdijusiais dangčiais. Tai vokiečių laikų drenažinė sistema, – dalis senosios vandens sistemos. Kuriant parką, buvo įrengta nauja vandens tiekimo sistema.
Senoji ir naujoji sistemos susimaišydavo, į paviršių tekėdavo vanduo, todėl buvo nuspręsta vokiečių vandens sistemą atjungti. Maždaug prieš 15 metų panaikino ir gręžinį, kuris ėjo tiesiai per kapus“, – pasakojo S.Almonas.
Steponas matė požemius Trilapio gatvėje, išlikusius nuo vokiečių laikų. „Tai buvo tuneliai su glazūruotomis plytelėmis. Rusų laikais ten neleido kasinėti dėl galimų užminavimų. Buvo išlikę antikorozinių dažų gilūs sandėliai, kurių dugno negalėjo pasiekti net ir su 6 metrų ilgio lenta“, – aiškino vyras.
Steponas pasakoja, jog jaunystėje su draugais mėgdavo kapinėse užlipti ant bunkerio arčiau K.Donelaičio gatvės. Tai buvusi vaikinų pramoga. Sako, kad jau tuo metu viskas atrodė kaip būtų palikta sunaikinti. Nuo tos kalvelės (XIX a. pradžios lauko fortifikacinis įtvirtinimas) prasidėdavo kapinės.
Steponas įsitikinęs, kad paskutinius kapus palei Trilapio gatvę vertė 1985 m. Tada išvežė ir įspūdingą aukštą paminklą, kaip išsiaiškinome, tai buvęs Hermanno ir Marie Gerlachų paminklas, kurį pastatė atremtą į tvorą Klaipėdos kraštotyros muziejaus kieme Liepų gatvėje, o į kapines Gerlachų paminklas sugrąžintas 2016 m.
Kapinėse žaisdavo
Stepono Almono žmona Justina Žvinklytė-Almonienė gimė 1949 m. Klaipėdoje, Laivų skersgatvyje 4 (dabar Danės g.). Ją priėmė kaimynė vokietė, kuri kaip ir daugelis jos tautiečių, visam laikui išvyko į Vokietiją 1958 metais.
Justinos šeima gyveno 5-ame statybos treste Laivų skersgatvyje (Danės g.) iki 1962 m., vėliau gavo chruščiovinį butą Pušyno gatvėje.
„Pastatų eilė palei dešinę Danės gatvės pusę neišliko. Tada pro namus ėjo bėgiai, iki pat durų atveždavo cemento, kalkių, vonių, juk nuo 5-ojo tresto prasidėjo Klaipėdos atstatymas“, – priminė moteris.
Keturias klases Justina baigė K.Donelaičio mokykloje. Vaikai iš Laivų skersgatvio mėgdavo gaudyti Dangėje „kaliučkas“ (taip vadino mažas žuveles) ir bėgti į miesto kapines žaisti slėpinių.
„Kapinės, – juokiasi Justina, – buvo vaikų pramogų centras. Žaisdavome ant laiptelių. Suaugę žmonės ateidavo su vaikais, pasitiesdavo paklodes ir bendraudavo. Ir lietuviai, ir rusai mėgdavo pasivaikščioti po kapines kaip po parką. Ypač vaikus sukviesdavo triūbų garsas, kai ką nors laidodavo.“
Justinai įsiminė didingos laidotuvės apie 1956 m. Mirusįjį lydėjo didelis orkestras, daugybė žmonių, iškilmingai nešė mirusiojo ordinus. Vaiko atmintin visam gyvenimui įstrigo pavardė – Pumpučio laidotuvės. Kas jis toks buvo, vaikai nesuprato.
Paprastai, karstą iki kapų, jei netoli gyveno, atnešdavo ant pečių. Kad priekyje procesijos neštų mirusiojo nuotrauką, to Justina nepamena.
Justinos tėtis Antanas Žvinklys (1923–1999 m.) ir mama Salomėja Petrauskytė Žvinklienė (1925–1988 m.) gyventi į Klaipėdą atvyko iš Bajoralių kaimo, Kretingos rajono 1949 m. Tėvelis įsidarbino 5-ajame statybos treste brigadininku.
Per Visų Šventųjų dieną mama vaikus vesdavosi į kapines, bet būtinai, kai jau visai sutemdavo, apie 11 val. vakaro. Tada nebuvo mados eiti į kapines dieną. Justinai labai patikdavo ant kapų iš baltų uogyčių sudėlioti kryžiaus ženklai. O per Vėlines, lapkričio 1 dieną, į kapus neidavo.
J.Žvinklytė-Almonienė save laiko tikra klaipėdiete. Daugiausia savo darbingų metų, net 41-ius, ji atidavė įmonei „Klaipėdos kranai“.
Klaipėdiečiai, kurie gali papasakoti istorijų, susijusių su senosiomis miesto kapinėmis ir Skulptūrų parku, kviečiami atsiliepti: skambinti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų Sondrai Simanaitienei 8 612 84407, (846) 410528, rašyti el. paštu skulpturu.parkas@mlimuziejus.lt arba kreiptis į dienraščio „Vakarų ekspresas“ redakciją (Mažvydo al. 3), žurnalistę Jurgą Petronytę tel. 8 655 09680, (8 46) 411316, el. paštu jurga@ve.lt.
