Sakmė apie išnykusį miestą
„Seniai svajojau sukurti tokią kompoziciją – sakmę apie medinę Klaipėdą, ten gyvenusius žmones ir jų buitį. Labiausiais domino piratavimo laikotarpis, kai pats Ordinas glaudė ir globojo jūrų plėšikus. Taip pat man norėjosi papasakoti apie laikus, kai į Dangę suplaukdavo kurėnai ir čia užšaldavo. Tuomet ir laivuose kunkuliuodavo gyvenimas. Viename buvo mokykla, kitame – bažnyčia“, – pristatydama savo kūrinį, kuriame persipina vokiečių ir baltų kultūros klodai, kalbėjo klaipėdietė A.Pečeliūnienė.
Kurdama projektą „Pražuvusi Klaipėda“ A.Pečeliūnienė studijavo išlikusius senovinius piešinius, graviūras, kuriose vaizduojama XVI-XVII a. Klaipėda. Ikonografinę medžiagą pasirinko tik kaip pradinį tašką, nesirėmė kryžiuočių kronikomis, detaliais istorijos tyrinėtojų darbais, o sukūrė savo pasaką – taip galėjo atrodyti Mėmelburgo tvirtovės pašonėje įsikūrusi amatininkų ir žvejų gyvenvietė.
„Norėjau, kad manoji sakmė būtų įdomi vaikams, priverstų juos mąstyti, o tėvus – pasukti galvą, aiškintis, kas pavaizduota mano kompozicijoje, mintimis nukeliauti į gūdžią praeitį, suprasti, kaip tada gyveno žmonės, apie ką jie galvojo. Pavyzdžiui, kokį žaidimą su lazdomis XVI amžiuje prie Mėmelio pilies kuorų žaisdavo vaikai, kokių būta taisyklių, gal dar įmanoma jį atgaivinti?“, – šypsojosi autorė.
Dangės žiotyse – laivai ir sieliai
Viduramžių Klaipėda buvo mažytis miestelis su keliomis siauromis gatvėmis, čia gyveno vos 90 šeimų. Friedricho priemiesčio (senamiesčio dalis nuo Didžiojo Vandens gatvės link Senojo turgaus) tuo metu dar nebuvo. Dabartinėje Žvejų gatvėje, tada vadintoje Kalvių, sukosi visas gyvenimas – čia stovėjo mediniai trobesiai ir tvartai, nuotekų sistemos nebuvo – srūtos plūsdavo į Dangę.
A.Pečeliūnienė net neabejoja, jog gatvės ir kiemai buvo apkrauti malkomis, nes jos buvo kūrenamos namams šildyti: “Dideli buriniai laivai tuo metu tik pradėjo plaukti į Klaipėdą. Žinome, jog į Dangės žiotyse įkurtą uostelį jų kasmet įplaukdavo apie trisdešimt. Sielių būta labai daug – mediena plukdyta iš Lietuvos, Kuršių nerijos“.
Itin svarbus viduramžių miesto statinys – tiltas. Negalėjusi jo pavaizduoti viso, nes piešinių neišliko, A.Pečeliūnienė mano, kad tiltos buvo pakeliamas, su vartais: „Sukūriau juos pagal to laikmečio Olandijos miestų pavyzdį. Šalia tilto veikė muitinė, kuri buvo labai svarbi, nes laivų savininkams reikėjo už viską mokėti magistratui“.
Gyvenimas kaip silkių statinėje
Sukūrusi ir sukomponavusi trobesius menininkė tik paskui pradėjo galvoti, o ką ten įkurdinsi. Seniausiame namelyje gyvendino batsiuvį, nes Kurpių gildija – pirmasis Klaipėdoje registruotas amatininkų sambūris. Turtingesnio pirklio namą nudažė baltai, tačiau suprato, kad reikia autentiškų spalvų, nes visi miestai anais laikais skendėjo purvyne.
„Moterys sijonus siuvosi iki kukšnių, kad „padurkų“ neišsimėšlintų. Vežimų ratai buvo didžiuliai – tokiais lengviau važiuoti per purvynus. Dauguma miestelėnų amatininkų, gyveno Ordino pilies globoje. Stengiausi pavaizduoti visų profesijų atstovus: kalvį, virvių rišėją, siuvėją, batsiuvį, pirklius, sielininkus“, – pasakojo A.Pečeliūnienė.
Kompozicijoje atgija senoji buitis. Visi pastatai žiūrovams atsiveria iš abiejų pusių, fasadai žvelgia į upę, kiemuose – galvijai, antys, žąsys. Viduje – gyvenamosios erdvės, sandėliukai, stiklo langų dar nebuvo, bet turtingesni žmonės, nusižiūrėję į bažnyčias, įsirengdavo vitražus. Visi gyveno susispaudę, neaptekę turtais – neturėjo knygų, prabangių aprėdų. Viduramžių miestelėno manta tilpdavo skrynioje.
Autorė prisipažino, kad buvo sunkiausia buvo pavaizduoti etninę viduramžių miesto populiaciją: „Tais laikais Mėmelyje gyveno daug olandų, škotų, anglų, kitokių tautybių žmonių: „Madinga buvo kalbėti angliškai, gerti kaip anglai. Vienoje scenoje pavaizdavau, kaip vyrai smuklėje pešasi, o moteris bando juos išskirti“.
Istorikai kompozicijos neišpeikė
Menininkė iš viso pavaizdavo apie 80 personažų – žmonių figūrėlių įvairiomis pozomis, nulipdytų iš dirbtinio porceliano, aprengtų ano meto drabužiais. Paviljone patalpintą neįprastą kompoziciją puošia keliolika statinių – namų, laivų, tvartų.
Šv. Jono bažnyčios aikštėje susirinkę uostamiesčio gyventojai smalsiai apžiūrinėjo A.Pečeliūnienės kūrinį, stebėjosi autorės ir jos pagalbininkų kantrybe, kruopštumu. Prie jos traukia ir Jūrų šventę atvykstantys svečiai.
Neįprastą maketą apžiūrėjęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius istorijos mokslų daktaras Jonas Genys pažymėjo, jog A.Pečeliūnienės atkurtų vaizdo neliko, kai kurie fragmentai kartais atsiveria senamiestį tyrinėjantiems archeologams.
„Meno kūriniuose istorine tematika neretai perlenkiama lazda, praeities faktus jie varto kaip kam šauna į galvą. Šio puikaus ir tikroviško darbo autorei negalėčiau reikšti priekaištų“, – kalbėjo istorijos mokslų daktaras ir archeologas J.Genys.
