Nors ir tais laikais aplink pagrindinę eglę būriavosi minios žmonių, matyti, kad papuošalai metų metais kartodavosi.
Etnologas Libertas Klimka vis dėlto pastebėjo esminį šiuolaikinių ir praėjusio amžiaus eglių skirtumą – anksčiau eglės buvo tik gyvos, atvežtos iš miško.
Tad L.Klimkai ir dabar patinka tos eglės, kurių bent karkasai apkaišyti eglių šakomis: „Jos bent šiek tiek kvepia mišku.“
„Tuo metu eglių puošyba buvo labai saikinga, o stiklinės puošmenos, girliandos, blizgučiai buvo panašūs visuose miestuose. Didelio pasirinkimo juk nesitikėk, todėl ir lenktyniauti nebuvo su kuo“, – aiškino etnologas.
Kitas skirtumas – beveik kiekvieno vilniečio namuose per šventes būdavo eglutė. Puošti šakas, juo labiau sintetines egles, nebuvo įprasta.
Beje, po švenčių eglučių niekas nemėtė, jas paprasčiausiai sudegindavo. L.Klimka prisiminė, kaip šaltą žiemos dieną žvelgiant nuo J.Basanavičiaus gatvės kalno Senamiestyje rūkdavo iš kiekvieno kamino.
O štai, pavyzdžiui, Utenoje po Naujųjų metų būdavo įprasta daugiabučio kieme sukrauti į krūvą nupuoštas Kalėdų egles ir vieną vakarą jas visas padegti. Laužas būdavo įspūdingas.
Šiais laikais tokia akcija sunkiai įsivaizduojama, tačiau apie 1980 metus tai būdavo laikoma normaliu dalyku ir netgi šiokiu tokiu šventės pratęsimu.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukoje matyti, kad 1950 metais eglė Katedros aikštėje buvo gausiai nukabinėta girliandomis. Beje, pokariu eglė dar buvo statoma pačiame Katedros aikštės viduryje. Tik vėliau ji nukeliavo arčiau varpinės.
L.Klimka priminė, kad jau daug metų Kalėdų eglė stovi toje vietoje, kur kadaise buvo imperatorienės Jekaterinos II paminklas. Rekonstruojant Katedros aikštę jo pamatai buvo trumpam atkasti. Tad galima sakyti, kad Kalėdų eglė – ant rusų imperatorienės paminklo, stovėjusio Katedros aikštėje visai neilgai – 1903–1915 metais.
Kitoje archyvo nuotraukoje matyti, kaip 1957 metais eglė iškeliama iš sunkvežimio kranu. Vėliau daug nuotraukų buvo įamžinami švenčių vaizdai, nes eglės grožiu neišsiskyrė.
O 1968-aisiais, nors ir apkabinėta girliandomis, ji atrodo daug skurdžiau nei prieš 18 metų. Taip pat ir 1969-aisiais – eglės puošybai miestas daug dėmesio neskyrė.
Tik 1982 metais eglė atrodo puošnesnė, o 2002 metų nuotraukoje matyti ir kitokia Arkikatedros bei varpinės spalva.
Paklaustas, ar dar kada nors sugrįš gyvos eglės, L.Klimka atsakė neigiamai: „Juk stengiamės tausoti aplinką. Užtenka, kad karkasas apkaišomas eglių šakomis. Jos kvepia mišku.“
Šiųmetinė Vilniaus eglė jam pasirodė elegantiška, tačiau labai šaltų spalvų. Kas kita Kauno, kuri tviska spalvomis, be to, patrauklių formų.
„Žiemą norisi daugiau sušildančių spalvų“, – paaiškino etnologas.
