1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė premjeru Vladimirą Putiną. Nors šis KGB atsargos pulkininkas jau buvo tapęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovu, ir Rusijos, ir Vakarų visuomenės apie jį žinojo labai nedaug. Putinas buvo savotiškas „tamsus arkliukas“, netrukus paskirtas karštančio Jelcino įpėdiniu ir 2000 m. išrinktas naujuoju prezidentu. Paskui sekė visa virtinė „perrinkimų“.
Naujasis Rusijos vadovas piliečių akyse stengėsi susikurti kieto vyruko ir šalies interesų gynėjo įvaizdį. Apie SSRS žlugimą pradėta kalbėti kaip apie geopolitinę katastrofą ir neregėtą istorinį pažeminimą, kartu tvirtinant autoritarinę valdžios vertikalę, vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, skatinant revanšizmą Vakarų atžvilgiu. 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją, tapo aišku, kad Putinas neapsiribos savo šalies sienomis. Paskui sekė ukrainietiško Krymo atplėšimas, ginkluoto konflikto Donbase sukėlimas, galiausiai atvira invazija į Ukrainą, net nemėginant prisidengti vietos separatistais ar „engiamais rusakalbiais“. Kaipgi tai nutiko?
Vakarai ilgai klydo dėl Putino ir sąmoningai ignoravo pavojaus signalus, siunčiamus nuo pat pirmųjų režimo gyvavimo dienų. Rusijos prezidentas kelis dešimtmečius vertintas kaip žmogus, kurio pagrindinis tikslas – praturtėti pačiam ir praturtinti sau lojalius asmenis, o ne atvirai agresyvios ir ekspansinės ambicijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Vakaruose ilgai manyta, kad šaukdamasis „prarastos didybės“, Putinas tiesiog blefuoja. Tačiau jam pinigai yra būtinas valdžios įrankis, kuriuo galima pirkti ginklus ir žmones.
Ir vidaus, ir užsienio politikoje Putino Rusija vystosi panašiai. Vos tik Kremliaus šeimininkas pajunta, kad jėgos persvara yra jo pusėje, išmanioji galia užleidžia vietą atviram terorui: nuodijami opozicijos atstovai, puolamos kaimyninės valstybės, Vakarams grasinama branduoliniu ginklu.
Istorikams dar teks ištirti putinizmo fenomeną. Bet aišku viena: tai yra absoliučios valdžios troškimo apsėstas nihilistinis režimas, kuris mėgaujasi kenkdamas be jokios racionalios priežasties. Putinizmas nesiremia jokia suprantama ideologija ir lengvai aukoja pačios Rusijos interesus. Ši Francoise Thom knyga yra svarbi, siekiant suprasti tikrąsias Kremliaus šeimininko veiksmų priežastis. Šiomis temomis Prancūzijoje išleista ne viena autorės knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Gimęs 1952 m., Vladimiras Putinas augo kaip tūkstančiai kitų jo kartos sovietinių jaunuolių, kuriuos daugiau auklėjo gatvės draugai nei mylinti šeima. Jis buvo smulkaus sudėjimo berniokas, mušamas stipresnių. Nykiais absoliutaus brežneviško cinizmo laikais, niūrioje aplinkoje, kur naikinti žiurkes daugiabučio laiptinėje buvo pramoga, žadinanti suaugusio Putino širdyje švelnius prisiminimus, jaunajam Vladimirui trūko romantikos. Jo gatvės draugai svajojo tapti žymiais nusikaltėliais. Visko stokojusių vaikų vaizduotėje banditizmo autoritetai buvo apvainikuoti spindinčiomis prestižo aureolėmis.
Tačiau kartu šis pasaulėlis ir prisibijojo siekti pavojų kupinos nusikalstamos gaujos karjeros. Tų laikų filmai apie šnipus Putinui pasufleravo ne tokią pavojingą svajonę ir pažadino jo kagėbistinį pašaukimą. Sėkmingų, šaltakraujų, bejausmių šnipų, į priešų gretas infiltruotų patriotų personažai savotiškai formavo besivystančią jaunojo peterburgiečio asmenybę. Sulaukęs septyniolikos, Putinas paprašė jį priimti į KGB. Jis studijavo kovos menus, išmoko sutramdyti už save stipresnius chuliganus ir mezgė naudingas pažintis: treniruočių salėse susitikdavo nusikaltėlių pasaulio vadai ir silovikai. Pasirinkęs KGB, Putinas galėjo patenkinti savo potraukį pinigams ir kriminalinei veiklai nesibaimindamas nusikalstamos gaujos vadui gresiančių pavojų.
Po gana pilkos karjeros pradžios Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur jam, kupinam siuto, teko stebėti komunistinio režimo žlugimą, Putinas tapo Sankt Peterburgo mero Sobčako pavaduotoju prekybos su užsieniu reikalams. Tuometines jo pažiūras atspindi epizodas, papasakotas vieno iš jam artimų asmenų, kuris 1991 m. rugpjūtį dalyvavo puče prieš Gorbačiovą. Pasakęs apie tai Putinui, sulaukė tokios pastabos: „Kur tu įkišai galvą, gi rizikuoji kalėjimu! Juk svarbiausia babkės, reikia kalti babkes!“
Putinas ir kiti, darę karjerą sekdami jo pavyzdžiu, žlugus komunistiniam režimui pasidarė savas išvadas. Glebas Pavlovskis, vienas svarbiausių komunikacijos specialistų, veikusių kuriant Putino režimą, duotame interviu puikiai paaiškino anuomet artimai pažinotų asmenų pažiūras. Jų nuomone, sovietai buvo idiotai: reikėjo kaupti kapitalą, o jie bandė sukurti teisingą visuomenę.
Rusai turėjo uždirbti daugiau pinigų, nei užsidirbo Vakarų kapitalistai, tuomet būtų galėję juos nupirkti arba sukurti tokį ginklą, kokio Vakarai neturi. SSRS pralaimėjo, nes nesusiprato padaryti paprasčiausių dalykų: ji nesukūrė plėšrių kapitalistų, kuriuos būtų galėjusi užsiundyti ant Vakarų kapitalistinių ryklių. Kalbant apie kapitalizmą – jis tik turtuolius dangstančių demagogų karalystė, o už turtuolių, savo ruožtu, slepiasi sudėtinga karinė organizacija, siekianti kontroliuoti pasaulį. Nelaimėlės SSRS patirtis rodo, kad nereikia plaukti prieš srovę. Geriau išnaudoti pasitaikančias progas.
Apsiginklavęs tokia filosofija, Vladimiras Putinas ėmėsi Sankt Peterburgo reikalų. Pasitelkęs plačius ryšius, Vokietijoje ir su Sankt Peterburgo uostą kontroliuojančia Tambovo mafija, jis savo pareigas atliko efektyviai ir neatkreipdamas į save dėmesio. Pradžioje jis suformavo neoficialią jam ištikimų asmenų grupę. 1991 m. penki Putino partneriai užtikrino jam 1990 m. įkurto banko „Rossija“, kuriame buvo laikomi Komunistų partijos pinigai, kontrolę. Padedamas bendrų, Putinas pasisavino šį aukso puodą. Jurijus Kovalčiukas, vienas iš Putino bendražygių, tapo banko „Rossija“ direktoriumi. Netrukus prie puotos prisijungė ir kitas partneris – Genadijus Petrovas, nusikalstamos Malyševo gaujos vadas, turėjęs ryšių su Tambovo mafija, tačiau vėliau tapęs pastarosios konkurentu.
Antroji Putino karjerai naudinga operacija buvo sumanymas mainyti pirmines žaliavas į maistą. Grįžkime į 1990–1991 m.: Sankt Peterburge nebebuvo ko valgyti. Putinas pasiūlė organizuoti mainus su Europos šalimis: keisti medieną, metalus ir naftą į maisto produktus ir šitaip gelbėti gyventojus nuo bado. 1991 m. gruodį jo vadovaujamas Sankt Peterburgo merijos Užsienio ryšių komitetas gavo iš Jelcino vyriausybės leidimą išduoti eksporto licencijas. Kam gi atiteko žymiosios mero pavaduotojo išduodamos licencijos? Paslaptingoms tų laikų įmonėms, tarp jų – ir priklausančioms Genadijui Timčenkai, Vladimirui Smirnovui, antram svarbiausiam Tambovo mafijos nariui. Putinas ir jo bendrai per šią operaciją susikrovė 100 milijonų, o išbadėję Sankt Peterburgo gyventojai ir toliau stovėjo eilėse prie maisto produktų. Nebuvo pamiršti ir merijos valdininkai: jų atlygis galėjo siekti ir pusę pirkimams skirtos sumos. Užsienio ryšių komitetas pasiėmė 50 000 rublių kompanijai įkurti.
Putinas plėtė savo įtaką miesto ekonomikai. Sankt Peterburgo mokesčių inspekcijos vadovu skyrė Viktorą Zubkovą. Šis padėjo Putinui pašalinti potencialius konkurentus, kurių tikslai būtų galėję trukdyti Putino klanui siekti savųjų. Prisidengdamas vis ta pačia būtinybe pamaitinti gyventojus, Sankt Peterburgo meras leido mieste atidaryti lošimo namus. Komisijai, kontroliuojančiai vietinę lošimo industriją, vadovavo Putinas. Jo dėka KGB atstovai pasieks, kad ne vienas nusikalstamo pasaulio autoritetas būtų išstumtas iš šios pelningos veiklos.
Lėšas iš lošimo namų ir kitų įmonių, skirtas merijos valdininkams, surinkdavo Putino asmens sargybinis, buvęs karininkas parašiutininkas Romanas Cepovas. Tas pats Cepovas, apie kurį buvo sakoma, kad jis moka išnaudoti valstybės teikiamas neoficialias galimybes, kartu su Viktoru Zolotovu vadovavo privačiai apsaugos tarnybai „Baltic Escort“. Buvo kalbama, kad Cepovas vadovauja ir samdomų žudikų brigadai, teikiančiai paslaugas jo darbdaviams (jis pats mirs 2004 m., apnuodytas radioaktyvia medžiaga). Cepovas buvo tarpininkas, padėjęs palaikyti ryšius su nusikalstamu pasauliu, taip pat ir Tambovo mafija. Pastaroji perėmė Sankt Peterburgo benzino rinkos kontrolę ir dalinosi su Putino partneriais gausiomis iš šio verslo plaukiančiomis pajamomis.
Vokietijos federalinė kriminalinė policija (BKA) 1999 m. nustatė, kad Vokietijos ir Rusijos nekilnojamojo turto bendrovė SPAG, įsteigta 1992 m. Sankt Peterburge, išplovė milijonus eurų, gautų verčiantis nusikalstama veikla: prekyba vogtais automobiliais ir žmonėmis, cigarečių kontrabanda, lėšų grobimu, net prekyba narkotikais. Putinas iki 2000 m. kovo buvo vienas iš šios bendrovės konsultantų, o Vladimiras Smirnovas ir Vladimiras Kumarinas, Tambovo mafijos galva, – dviejų jos filialų direktoriai.
Putino sutelkto Sankt Peterburgo klano čiuptuvai siekė ir dar tolimesnes Europos šalis. Dešimtajame dešimtmetyje Genadijus Petrovas, vienos Sankt Peterburgo gaujos vadas, Ispanijoje nupirko gausybę nekilnojamojo turto objektų, kuriuos vėliau pardavė prisidengdamas statytiniais. Genadijus Petrovas buvo banko „Rossija“ akcininkas ir kooperatyvo „Ozero“ (žr. toliau) narys. Jis patraukė Ispanijos teisėsaugos dėmesį, ir ši pradėjo ilgai trukusį nešvarių pinigų plovimo, prekybos narkotikais ir ispaniškosios Tambovo mafijos šakos įvykdytų užsakomųjų žmogžudysčių tyrimą. 2008 m. iš Sankt Peterburgo kilusios šios mafijos galvos buvo sulaikytos.
Tyrimas atskleidė glaudžius ryšius tarp nusikalstamos organizacijos ir Rusijos valdžios. Buvo apkaltinti partijos „Jedinaja Rossija“ vicepirmininkas, Dūmos finansų komiteto vadovas, tarpininkavęs tarp mafijos ir Rusijos politikų Vladislavas Reznikas; narkotikų kontrolės valdybos vadovo pavaduotojas generolas Nikolajus Aulovas, už tam tikrą atlygį Petrovo nurodymu sulaikydavęs šiam trukdančius policininkus bei pašalindavęs nusikalstamo pasaulio konkurentus.
Pasak 2010 m. „Wikileaks“ paviešintos telegramos, ispanų prokuroras padarė išvadą, kad Rusijos vyriausybė patiki nusikalstamoms grupuotėms atlikti viską, ko pati negali daryti. Buvo neįmanoma atskirti, kada veikia Rusijos vyriausybė, o kada – organizuotos nusikalstamos grupuotės. 2016 m. „Panama Papers“ nutekinti dokumentai suteikė galimybę papildyti paveikslą keletu naujų potėpių: paaiškėjo, kad Putinas, prisidengęs vaikystės draugo violončelininko Sergejaus Roldugino pavarde, pervedė dalį savo kapitalo į Karibų ofšorines kompanijas. Finansines operacijas atliko jau ne kartą minėtas bankas „Rossija“.
Grįžkime į Sankt Peterburgą. 1996 m. gegužę meras Anatolijus Sobčakas pralaimėjo rinkimus. Savo „Memuaruose“ Jelcinas pasakoja, kokį stiprų įspūdį jam padarė Putinas, sugebėjęs tais pačiais metais išplėšti savo buvusį viršininką iš teisingumo nagų, in extremis įsodinti jį į privatų lėktuvą ir neva dėl sutrikusios sveikatos išsiųsti į užsienį. Jelcinas iš susižavėjimo neteko žado. Putinas buvo pakviestas į Maskvą, kur sužavėjo ir Jelcino sugėrovą, Kremliaus ūkio reikalų valdytoją Pavelą Borodiną, persekiojamą Šveicarijos teisėsaugos dėl 25 mln. dolerių kyšio, gauto iš įmonių, pasamdytų renovuoti Kremlių (garsioji „Mabetex“ byla).
Borodinas skyrė Putiną savo pavaduotoju. Galime tik įsivaizduoti, kiek kompromituojančių dokumentų jaunasis Putinas galėjo sukaupti užimdamas šias strategiškai svarbias pareigas. Tačiau būsimasis Rusijos prezidentas nepamiršo ir savo kovos bendražygių. Kartu su penkiais partneriais, tais pačiais, kurie jam užtikrino banko „Rossija“ kontrolę, jis įsteigė kooperatyvą „Ozero“, kurio prezidentu tapo Vladimiras Smirnovas. Šis kooperatyvas, statantis vasarnamius Karelijoje, sutelkė Putinui artimus asmenis, kurie vėliau, jam tapus prezidentu, užims svarbiausius valstybės postus. Kaip ir sovietiniais laikais, vasarnamių kaimynystė tapo svarbia Kremliaus klanų formavimo sąlyga.
Kai 1998 m. vasarą Borisas Jelcinas nusprendė pakeisti FSB (Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos) vadovą Nikolajų Kovaliovą, kuris, jo paties žodžiais tariant, jautė didžiulę antipatiją verslui, buvo akivaizdu, kad Kovaliovo įpėdiniu turi tapti Putinas. Tačiau kokios priežastys pastūmėjo Kremliaus klaną galiausiai pasirinkti Putiną Jelcino įpėdiniu – lieka paslaptis. Jaunojo žvalgybos karininko sėkmės raktas tikriausiai buvo dar Sankt Peterburgo laikais pastebėti jo gabumai vystyti ekonomiką arba ją kontroliuoti.
Iš esmės buvo tikimasi, kad jis šalies mastu pakartos tai, ką jam pavyko padaryti Šiaurinėje sostinėje: be skrupulų išnaudoti vietos ekonomiką, kontroliuoti pinigų srautus ir pelningus ekonomikos sektorius mažos, su valdžia susijusios grupelės naudai. Saugumo struktūros sukūrė oligarchus, bet jų nebekontroliavo, net tapo jiems pavaldi. Sankt Peterburge Putinas atkūrė FSB kontrolę. Buvo tikimasi, kad jis tai padarys ir visoje Rusijos teritorijoje. Patys oligarchai jautė, kad jiems reikia arbitro, jei nenori išsižudyti iki paskutinio. Sankt Peterburge Putinas įrodė, kad jis pajėgs susidoroti su šia užduotimi.
Putino sėkmė versle ir greita karjera Kremliuje buvo viena iš priežasčių, kodėl jis taip patiko tautiečiams. Negana to, kad būdamas palyginti menko kūno sudėjimo, įvaldęs dziudo jaunystėje, guldė ant menčių dvigubai už save stambesnius vyrus, jis tarsi feniksas sugebėjo pakilti po dviejų, viena po kitos ištikusių katastrofų: komunistinio bloko žlugimo, nušlavusio karjeros KGB perspektyvas ir privertusio viską pradėti nuo pradžių Sankt Peterburge (matėme, kaip sėkmingai), bei 1996 m. Sobčako pralaimėtų rinkimų, kurių kampanijai Putinas pats ir vadovavo.
Šios katastrofos toli gražu nepalaužė Putino, priešingai – jis sugebėjo jomis pasinaudoti, būti pakviestas į Maskvą ir patekti į uždarą Kremliaus ratą. Vladimiras Putinas buvo žmogus, pakylantis net ir po baisiausių smūgių. Kadangi dauguma rusų manė, kad Jelcino reformų laikais jų šalis patyrė apokalipsę, jie slapčia tikėjosi, kad šis žmogus, padedamas savo neišpasakytos sėkmės, prikels Rusiją iš pelenų ir nuvers Vakarus taip pat, kaip verčia priešininkus ant tatamio.
