„Nigra crux mala crux. Juodoji ir baltoji Teutonų ordino legenda“ yra išskirtinė paroda ir Europos kontekste, nes Malborko pilies muziejininkai pažvelgė plačiau – parodoje pasakojama, kaip vertinta ir vertinama Kryžiuočių ordino veikla ir istorija Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.
Kryžiuočių ordino istorijos tyrinėtojas, Malborko pilies muziejaus direktorius ir parodos kuratorius habil. dr. Janušas Trupinda (Janusz Trupinda) prisimena, kad dar būdamas moksleiviu nuolat ateidavo į pilį, vaikščiodavo ankštais praėjimais, žvelgdavo pro atsiveriančius plyšius ir įsivaizdavo, kaip turėjo atrodyti gyvenimas pilyje prieš 600–700 metų, kai čia buvo Vokiečių ordino didžiojo magistro rezidencija. Gotikinė plytų pilis Malborke – viena didžiausių Europoje, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir apipinta daugybe legendų.
Pasak J. Trupindos, „Kryžiuočiai visada traukė dėmesį gerai struktūruota valdymo sistema, o apie juos kuriami mitai išliko gajūs iki XX a. pabaigos“. Malborko pilies istorijai savo gyvenimą skyręs muziejaus vadovas teigia: „Ši paroda – pirmas bandymas kovoti su stereotipais. Tiesa ta, kad mes kryžiuočius vis dar mename labai emocingai – iš čia atsirado ir parodos pavadinimas apie juodąją ir baltąją Vokiečių ordino legendas. Pilkų atspalvių čia nedaug.“
Parodoje surinkti seniausi Vokiečių ordino garbės kodeksai, kuriuose išryškinamas ordino karių pamaldumas, riteriai prisaikdinami pagonių kraštuose skleisti krikščionybę. „Lankytojai, išvydę Viduramžių rankraščius, kuriuose rašoma, kad riteriai turėdavo duoti skaisčios santuokos su Dievu priesaiką, dažnai krizena. Bet anais laikais tai reiškė, kad buvo pasižadama nekurti „žemiškos“ šeimos,“ – teigia parodos kuratorius.
Pasak J. Trupindos, itin blogą vardą Vokiečių ordinas užsitarnavo XIV a. pradžioje, kai ginkluoti riteriai užėmė Gdanską ir nužudė kelis tūkstančius gyventojų. „Tada mūsų regione ir prasidėjo problemos – kryžiuočiai vis dažniau ėmė švaistytis kardais, ir kėlė juos ne tik prieš pagonis, bet ir prieš tikėjimo brolius. Paprasčiau tariant, Ordinas nustojo tarnauti Dievui ir pradėjo dirbti sau. Metraščiuose vis dažniau aptinkame kryžiuočių-piktadarių paveikslą. Į Katalikų Bažnyčią kreipiasi tikinčiųjų bendruomenės, pasitelkdamos šventųjų (pvz., šv. Brigitos) pranašystes, kad tokių piktadarių laukia Dievo bausmė, o po Ordino pralaimėjimo Žalgirio mūšyje pradedama kalbėti, jog pranašystės išsipildė“.
Į parodą, kuri eksponuojama keturiose Malborko pilies erdvėse, artefaktai surinkti iš 35 institucijų ir privačių asmenų iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir Austrijos. Viena įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių Viduramžių gynybinių tvirtovių masina istorijomis apie kryžiuočius, o parodoje pateikiamas amžininkų, vėlesnių laikų visuomenės, menininkų požiūris į šį Ordiną ir jo veiklą. Didžiausias parodos eksponatas – tai Didžiajame refektoriuje vos tilpusi panoraminė drobė „Žalgirio mūšis“, 1910 m. sukurta Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) ir Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski), į Malborką atvežta iš Lvivo istorijos muziejaus. 2010–2011 m. šis paveikslas buvo rodomas ir Vilniuje, Valdovų rūmų muziejaus su partneriais surengtoje parodoje, skirtoje Žalgirio pergalės atminčiai.
„Daugelis eksponatų Malborke rodomi pirmą kartą, sukūrėme unikalią perspektyvą, kurioje matyti Malborko pilį valdžiusio Ordino veikla, ir jos vertinimas skirtingose visuomenėse iki šių dienų,“ – teigia parodos kuratorius J. Trupinda. Vokiečiai ir Ordino istorijos tyrinėtojai kryžiuočius stengiasi vertinti objektyviai, atkreipia dėmesį tiek į bemaž idealią Ordino valstybės tvarką, tiek į jų vykdytą nepagrįstą agresiją. Tačiau Lenkijoje ir Lietuvoje vis dar labai gaji „juodoji legenda“, kad viskas, kas susiję su Vokiečių ordinu, a priori yra blogai. Tai paliudija ir šaltiniuose atrandamas juodojo kryžiuočių ordino kryžiaus ženklo apibūdinimas, pasirinktas parodos pavadinimu, kad „juodasis kryžius yra blogasis kryžius“. Paroda Malborko pilies muziejuje veiks tik iki sausio 15 d., tad dar galima suspėti ją apžiūrėti.
Valdovų rūmų muziejus su Malborko pilies muziejumi aktyviai bendradarbiauja nuo pat 2009 m. – Valdovų rūmų muziejaus įkūrimo. Iki tol Malborko pilies direktorius Marijušas Mežvinskis (Mariusz Mierzwiński) ir kiti specialistai buvo Valdovų rūmų atkūrimo konsultantais. Abu muziejai aktyviai veikia Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijoje. Prieš dvejus metus Malborko (Marienburgo) pilies muziejus Lenkijoje su Valdovų rūmų muziejumi pasirašė ilgalaikę strateginio bendradarbiavimo sutartį.
Pasak muziejų vadovų, abiejų istorinių ansamblių likimai panašūs – Malborko pilis, kaip ir Valdovų rūmai, buvo kelis kartus niokojama, po to – atkuriama. „Naujausioji paroda – viena įspūdingiausių šiame Lenkijos muziejuje, tačiau mus sieja ne tik kryžiuočiai: pamirštama, kad tris amžius Malborko pilis taip pat yra buvusi Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, kurioje lankėsi ir gyveno daugelis bendrų valdovų. Be to, Malborke savo ar ne savo valia anksčiau yra buvoję ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Kęstutis ir Vytautas. Tarp Malborko ir Vilniaus jau Viduriniais amžiais egzistavo labai intensyvūs ryšiai. Kai nebuvo kariaujama, buvo keičiamasi dovanomis, o didysis magistras netgi atsiųsdavo apelsinų,“ – teigia Valdovų rūmų muziejaus vadovas dr. Vydas Dolinskas.
