Ukrainoje britų žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam buvo sužalotos rankos ir galva

Leidykla „Briedis“ išleido Benjamino Hallo knygą „Išgelbėtas. Ukrainoje sužeisto karo reporterio kelionė namo“. Britų žurnalistui Benjaminui Hallui karo veiksmai nebuvo naujiena. Rengdamas reportažus BBC, Londono „The Times“, „The Independent“, amerikiečių „The New York Times“, „Fox News“ ir prancūzų „Agence France-Presse“, jis nekart lankėsi karštuosiuose taškuose: Irake, Sirijoje, Libijoje, Somalyje. Savo medžiagą žurnalistas ruošė ne saugiuose biuruose, o pačiose pavojingiausiose susirėmimų zonose, rizikuodamas gyvybe lankėsi tarpusavyje kovojančių skirtingų pusių stovyklose. 

2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus.
2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus.
2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus.
2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus.
Daugiau nuotraukų (2)

„Briedis“

2024-01-10 21:04, atnaujinta 2024-01-10 21:05

Sprendimą vykti į Ukrainą Hallas priėmė 2022 m. vasario 24-ąją – Rusijos invazijos dieną, būdamas Vašingtone. Trumpai pasikalbėjęs su žmona, jis per Londoną, Paryžių ir Varšuvą atvyko į karo krečiamą šalį. Pasienyje jį pribloškė minios pabėgėlių. „Tai buvo širdį veriantis vaizdas. Kūdikiai verkė, išsigandę vaikai glaudėsi prie tėvų. Viešpatavo baimė, pasimetimas ir pyktis – pyktis ant Putino, taip pat ant Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės už tai, kad jos nesiėmė daugiau priemonių jam sustabdyti.“

Iš pradžių autorius dirbo Lvive, tačiau netrukus jam pasiūlyta vykti į Kyjivą. Tomis dienomis rusai jau buvo Ukrainos sostinės priemiesčiuose, ir niekas nebuvo tikras, ar ukrainiečiams pavyks išlaikyti sostinę. Kelionė iš Lvivo pro blokpostus ir nuolatines patikras truko 20 valandų. 

2022 m. kovo 14 d. Horenkoje mikroautobusas, kuriame buvo Hallas, žurnalistas Pierre’as Zakrzewskis ir ukrainietė žurnalistė Oleksandra Kuvšynova pateko į rusų artilerijos apšaudymą. Zakrzewskis ir Kuvšynova žuvo, o Hallas patyrė daugybę sužeidimų. Iš įvykio vietos jį evakavo pro šalį atsitiktinai važiavę Ukrainos specialiųjų pajėgų kariai. Žurnalistas neteko vienos kojos ir kitos kojos pėdos, jam sužalotos rankos ir galva. Kyjive suteikus pirmąją pagalbą, žurnalistą nuspręsta išgabenti į Vakarus. Tai buvo sudėtinga operacija, ir ne tik dėl sunkios Hallo būklės. Tarp Kyjivo ir Lenkijos buvo šimtai kontrolės punktų, ir visuose juose buvo paskelbtas aukščiausias pavojus. Be to, rusai kontroliavo oro erdvę ir galėjo atakuoti bet kurį transportą. Buvo neaišku, ar apskritai pavyks ištrūkti.

Skaitant daugybės žmonių, gyvenančių skirtingose pasaulio šalyse, bet susivienijusių tam, kad jis būtų išgabentas į saugią vietą, liudijimus, atsiskleidžia stulbinantis sudėtingo komandinio darbo ir atkaklumo paveikslas. „Gulėdamas ten galvojau, kad man būtina grįžti namo ir pamatyti savo šeimą. Taip ir nutiko dėl didžiulės žmonių paramos, geros valios ir pagalbos“, – vėliau kalbėjo Hallas.

Ši knyga – tai įspūdingas, sukrečiantis ir jaudinantis autobiografinis pasakojimas apie šeimą ir draugus, apie gyvenimą ir gijimą, apie tai, kaip reaguoti į išbandymus, kurių niekada nesitikėjai. Vos pasirodęs Benjamino Hallo kūrinys iškart atsidūrė „The New York Times“ bestselerių sąrašo pirmoje vietoje. 

Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką.

* * * 

2019 m. pasiprašiau priimamas į komandą, kuri turėjo nušviesti paskutinius mūšius, skirtus sunaikinti ISIS Sirijoje. Rickas Findleris ir aš buvome ten pačioje baisaus „Islamo valstybės“ viešpatavimo pradžioje, priešakinėse linijose Mosule, kai ISIS svajonė apie daugiatautį kalifatą atrodė ranka pasiekiama. Dabar, praėjus trejiems metams, JAV pajėgos bombardavo paskutinius ISIS likučius Sirijoje.

Šįkart dirbau kartu su Pierre’u, ir mes buvome viena pirmųjų komandų, suradusių ir nufilmavusių slaptus ISIS tunelius. Keli kurdų kariai nuvedė mus į tamsias katakombas, kuriose gyveno „Islamo valstybės“ kovotojai – ankštuose kambariuose, ant plonų čiužinių, slėpdamiesi nuo bombardavimų. Čia buvo daug įėjimų, rankomis iškaltų bokštelių ir net elektra. Stovėdami šiuose tuneliuose – ten, kur vos prieš kelias dienas dar buvo ISIS kovotojai – geriau supratome, koks iš tikrųjų buvo karas Sirijoje ir kaip ši teroristinė grupuotė taip ilgai išsilaikė.

Pierre’as ir aš taip pat nuvykome į Sindžarą, kur vyko kruviniausias mūšis su ISIS. Privažiavome nedidelę priešakinę bazę dykumoje, kurią puolė „Islamo valstybė“, ten susitikome su kurdų kariais. Bazę sudarė tik keli maži nameliai molinėmis sienomis ir skardos lakštais vietoj stogų. Pirmąją naktį miegojome drauge su kariais, o kitas dvidešimt keturias valandas praleidome statydami palydovinę įrangą ir rengdami reportažus. Visą tą laiką mus per kilometrą iš trijų pusių supo ISIS pajėgos.

Tai buvo ISIS kalifato pabaigos pradžia, ir mes stebėjome kovą su jais iki pat jos užbaigimo Sirijoje. Ten tapome išties stulbinančio reginio liudininkais. Kartu su operatoriumi Malu Jamesu nukeliavome į subombarduoto paskutinio ISIS kontroliuojamo miestelio griuvėsius, kur, kaip mums sakė Sirijos demokratinės pajėgos, laikėsi paskutiniai „Islamo valstybės“ kovotojų likučiai, dabar jau pralaimėjusios žiaurios teroro armijos liekanos. 

Palypėję aukščiau kalvos šlaitu ir užsiropštę ant vieno namo stogo, stebėjome, kaip kurdų kariai įėjo į miestelį naikinti priešų. Su mumis likę snaiperiai vieną po kito nušovė tuos keletą teroristų, drįsusių išlįsti iš slėptuvių ir kovoti. Vėliau nukeliavome į dykumą, plytinčią į šiaurę nuo Baghūzo, miesto, kuris ką tik buvo visiškai subombarduotas per slaptą JAV oro antskrydį. 

Stebėjome, kaip tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų plūdo iš miesto, kad pasiduotų JAV ir Irako pajėgoms. Jie visi priklausė „Islamo valstybei“, nors dabar tvirtino, kad ne. Jie ištisas savaites miegojo po žeme, slėpdamiesi nuo bombų, ir atrodė klaikiai. Daugelis iš jų kelias dienas ar net savaites nieko neturėjo burnoje ir dabar buvo bemirštą iš bado. Šimtai alkanų kūdikių klykė ant motinų rankų. Mergaitės ir berniukai kaip apduję vilkosi greta savo tėvų, per maži, kad suprastų, kodėl jų vaikystę pavogė šis blogis. Visa ši belaisvių armija buvo panaši į zombius, vienas paskui kitą einančius į kalinių stovyklas. Kadaise tai buvo žmonės, o dabar iš jų buvo likę tik šešėliai.

Šis apgailėtinas egzodas labai mane sujaudino. Išsekę, vos paeinantys žmonės, mūsų akyse merdėjantys kūdikiai – visa tai buvo stulbinamai nežmoniška. Tai buvo kadaise galingos, o dabar visko netekusios teroristinės jėgos likučiai. Blogis, kuris buvo nugalėtas, žmonės, anksčiau tikėję žiauriu ir stipriu kalifatu, o dabar virtę atmatomis nesvetingoje dykumoje. Mano galva, tai buvo gėrio pergalė, ir aš nejaučiau jokio gailesčio ISIS šalininkams. Tačiau vaikai – visai kitas dalykas. Vaikai, kurie nepadarė jokių nuodėmių, bet yra įtraukti į žiaurų ratą: jie užaugs ISIS kovotojų pripildytose belaisvių stovyklose ir neišvengiamai patys taps teroristais. Buvo sunku stebėti, kaip jie dūlina per dykumą.

Kai po kelių mėnesių Pierre’as, Timas Santhouse’as ir aš grįžome į šias belaisvių stovyklas, jos jau buvo tapusios per daug pavojingos, kad galėtume į jas patekti. Iš esmės jas kontroliavo „Islamo valstybė“, maža to, ji slapta įveždavo ginklus ir išveždavo žmones. Vienoje iš stovyklų buvo laikoma apie šešiasdešimt tūkstančių žmonių, ir jie gyveno pagal griežtas islamo taisykles. Jei kuri nors moteris stovykloje pažeisdavo vieną iš ISIS įstatymų, ji beveik neabejotinai būdavo nužudoma. Mums neliko nieko kita, kaip tik laikytis arti sargybinių, stebėti stovyklą iš kitos tvoros pusės ir kalbinti kiekvieną, kuris prie mūsų prieidavo. Buvo prisiartinusios ir kelios burkas dėvinčios moterys su vaikais, bet jos buvo atvirai priešiškai nusiteikusios.

– Kai užaugsime, visus jus išžudysime! – šaukė vaikai, vieni angliškai, kiti prancūziškai. Tai buvo ISIS likučiai, laukiantys, kada vėl galės iškilti į paviršių.

Terorizmas gimdė dar daugiau terorizmo. Vienas karas vedė prie kito. Kasdien į šį smurto srautą buvo įtraukiami vaikai. Ar tai įmanoma kada nors sustabdyti? O gal tai niekada nebus sustabdyta? Galbūt taip tiesiog sukasi pasaulis. Man tai ryškiai iliustravo tiesą, kad pasaulyje visada bus blogio, kantriai laukiančio, kad vėl galės iškilti, ir kad visada turės atsirasti kas nors, pasirengęs jį sustabdyti. Karai nesibaigė, jie tiktai aprimo ir vėl įsiliepsnojo kur nors kitur, pasiglemždami naujas kartas, sunaikindami naujus gyvenimus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.