Knyga „Larsas von Trieras. Genijaus melancholija“ – tai išsami režisieriaus biografija. L.von Trieras davė N.Torsenui interviu, aprodė namą, kuriame užaugo, leido kapstytis po savo archyvą. Ir papasakojo apie neurozes bei fobijas, kurios kamuoja jį nuo vaikystės: L.von Trieras ne tik garsiausias, talentintingiausias, bet ir nervingiausias šiuolaikinis Europos režisierius.
Šildynė ir dubuo
Įvairios baimės 57 metų L.von Trierą persekioja nuo vaikystės. Jo motina buvo neurotikė, bijojusi ligų ir kartu gydytojų (ji visada po ranka turėjo tablečių, kurios, susirgus mirtina liga, padėtų nusižudyti).
Visa tai perėmė sūnus, kuris mirtinai bijojo dviejų dalykų: apendicito ir branduolinio karo. Kiekvienas praskrendančio lėktuvo garsas jam atrodė kaip bombardavimo pradžia, o apendicitas jį gąsdino dėl operacijos būtinumo. Todėl jis miegojo po rašomuoju stalu, kur buvo patiestas čiužinys ir padėta visa, kas reikalingiausia: tabletės nuo galvos skausmo, šildynė ir dubuo, jeigu jam staiga pasidarytų bloga ir jis apsivemtų.
Prieš užmigdamas jis klausdavo motinos, ar išgyvens iki rytojaus. Motina sąžiningai ir negailestingai atsakydavo, kad apendicitas gali prasidėti staigiai, o į Daniją nutaikyta tūkstančiai raketų. Tuomet Larsui tekdavo gelbėti pasaulį nuo karo dėliojant ant palangės daiktus tam tikra tvarka – tai suteikdavo šiokios tokios ramybės. Šitaip prasidėjo įkyrių būsenų neurozė (obsesinis kompulsinis sutrikimas), nuo kurio jis kenčia iki šiol.
Obsesija – įkyri idėja, kuri prasiskverbia į žmogaus smegenis ir pradeda jį persekioti. Kompulsija – ritualas, kuris turi žmogų nuraminti ir prislopinti tą idėją. Pavyzdžiui, L.von Trieras baisiai bijo susirgti vėžiu. Rankos dalį tarp plaštakos ir alkūnės jis gali valandų valandas be perstojo čiupinėti baimindamasis, kad prasidėjo kaulų vėžys, ir ieškodamas to įrodymo arba paneigimo. Tai absurdiška, nes jis ne gydytojas (gydytojų jis vengia). Po kelių dienų ant rankos atsiranda atvirų žaizdų. Laimė, ilgainiui jos užsitraukia.
Yra ir tokių baimių, kurių ritualais neatsikratysi. Pavyzdžiui, jis bijo, kad jo vaikai kuo nors susirgs ir teks jiems atiduoti savo inkstą. Narkozė ir „visa kita“ L.von Trierui atrodo visiškai nepakeliami, galvoje šmėkščioja mintis, jog reikės nusižudyti, kad inkstas atitektų vaikui. Ir apie tai jis gali galvoti valandų valandas, nors jo vaikai visiškai sveiki.
Panikos priepuoliai jį dažnai ištinka uždarose erdvėse, todėl jis neskraido lėktuvais ne dėl aerofobijos, o iš suvokimo, kad iš uždaros lėktuvo erdvės niekur nepabėgsi. Kino teatruose jis sėdasi į šonines kėdes ir kuo arčiau išėjimo. L.von Trieras bijo kamščių keliuose, bijo tunelių, bijo vietų, kuriose susitelkia daug žmonių, bijo lifto. Beje, kai kurias baimes jam pavyksta įveikti, tačiau pati Baimė niekur nedingsta, ji tarsi mutuoja, kad pasirodytų nauju pavidalu.
Prieš porą metų duodamas interviu žurnalui GQ L.von Trieras papasakojo, kaip 2007 metais savaitę tiesiog gulėjo ir verkė, žiūrėjo į sieną ir negalėjo pakilti. „Aš taip bijojau. Baimė - tai pragaras. Baisiausia, kas gali atsitikti.“
Tuo metu jis manė, kad nebesukurs daugiau nė vieno filmo.
O po to apie baimes pasakė: „Jos trukdė man mėgautis gyvenimu, vaikais ir žmona. Tai labai nesąžininga. Svajoju, kad per paskutines dešimt savo gyvenimo sekundžių nieko nebebijosiu. Kad tada, kai žinosiu, jog mirsiu, jog mirštu, aš nusišypsosiu... ir numirsiu.“
Kaip atkeršyti mirusiai motinai
L.von Triero santykiai su motina Inger Host buvo sudėtingi ir tokie liko, nors ji mirė prieš ketvirtį amžiaus. Prieš pat mirtį Inger pagaliau ryžosi pasakyti sūnui, kad jo tikrasis, biologinis, tėvas - vokietis, vardu Fritzas Michaelis Hartmannas, su kuriuo ji buvo užmezgusi romaną (romanas baigėsi, kai tik F.M.Hartmannas sužinojo, kad meilužė nėščia).
33 metų L.von Trierą ši naujiena tiesiog pribloškė. Jis buvo įpratęs vadinti tėvu visiškai kitą žmogų, Ulfą Trierą. Jis pagaliau priprato prie minties, kad jo gylomis teka žydiško kraujo, o čia viskas apvirto aukštyn kojomis.
Po motinos mirties L.von Trieras susirado nusenusį F.M.Hartmanną ir pabandė su juo pasikalbėti. Šilčiausi žodžiai, kuriuos išgirdo iš biologinio tėvo: „Aš buvau įsitikinęs, kad tavo motina saugosi.“ Toliau bendrauti F.M.Hartmannas pasiūlė per advokatus.
„Greičiausiai jis buvo idiotas, bet ką padarysi, pasaulyje jų tiek daug, ir tai ne jų kaltė“, - dabar kalba L.von Trieras.
Keršyti motinai už melą jis pradėjo jau po jos mirties. Namuose jis sudaužė visą porcelianą, kurį ji taip meiliai rinko visą gyvenimą.
Motina prašė, kad jos kūną kremuotų, o pelenus išbarstytų. Tačiau L.von Trieras šito nepadarė, atvirkščiai, palaidojo ją viename kape su vyru (ir savo nebiologiniu tėvu), mirusiu gerokai anksčiau. Beje, motina visą gyvenimą išlaikė mergautinę Host pavardę, o ant antkapinio paminklo parašyta „Trier“.
Trieras ir von
Yra daugybė legendų, kodėl dar jaunystėje Larsas prie savo pavardės pridėjo aristokratišką dalelytę „von“, į kurią neturėjo jokios teisės.
Vieni šneka, kad režisieriaus Josefo von Stenbergo garbei. Kiti, kad dalelytę pridėjo instituto dėstytojas, įsiutintas studento pasipūtimo.
Iš tikrųjų viskas banalu: Larso senelis Svendas Trieras pasirašydavo „Sv.Trieras“, ir Vokietijoje jį per klaidą vadino von Trieru. Tai tapo šeimos legenda, pokštu, o vėliau Larsas paliko dalelytę visam laikui.
Liūdesys ir drebančios rankos
L.von Triero žmona sako, kad jis nemėgsta skaityti ir žiūrėti filmų. Tačiau jis žiūri televizorių, daugiausia dokumentines laidas, ir vienoje jų išgirdo, kad Saturnas vadinamas melancholijos planeta.
Pradėjo raustis internete, po to jam pasirodė, kad Saturnas įkūnija pačią melancholijos idėją ir pamažu artėja prie Žemės, kol su ja susidurs. Vėliau išsiaiškino, kad planetos kai kada iš tikrųjų susiduria viena su kita, tiesa, ne Saulės sistemoje.
Taip kilo vieno garsiausių jo filmų sumanymas. Apskritai L.von Trieras mano, jog melancholikai ne tokie ir silpni: „Mano psichologas sako, kad jie niekada nebaigia gyvenimo savižudybe, nes kai ištinka nelaimė, jie pagaliau sulaukia progos ištarti: „Na, o ką aš sakiau?“
O nuo tikros klinikinės depresijos L.von Trieras kentėjo ir kenčia visą laiką. Vienu metu jį pradėjo gydyti vaistais, turinčiais stiprų šalutinį poveikį. Dėl to jam ėmė smarkiai drebėti rankos - jis negalėjo perskaityti teksto, kurį išvakarėse būdavo pats parašęs ranka, negalėjo valgyti kitų žmonių akivaizdoje, nes valgis krisdavo nuo šaukšto nespėjęs patekti į burną.
„Šokėja tamsoje“ ir rėkianti miške
Filmo „Šokėja tamsoje“ kūrimas L.von Trierui tapo košmaru dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos islandų dainininkės Bjork. Jis pasiūlė jai vaidmenį pamatęs, kaip šauniai ji dainuoja ir šoka klipe „Oh, It's All So Quiet“. Deja, Bjork pasirodė esanti neprognozuojama mergina.
Į pirmą susitikimą ji pavėlavo parą – paaiškino, kad reikėjo privačiu lėktuvu nuskristi į kažkokį vakarėlį.
Kai filmavimas prasidėjo, Bjork atsisakė laikytis darbo grafiko. Kartą jos partnerė Catherine Deneuve tris dienas ėjo į filmavimo aikštelę 6 valandą ryto, nusigrimuodavo ir laukdavo kartu su grupe, o devintą valandą paskambindavo Bjork ir pranešdavo, kad nesifilmuos, nes nėra nuotaikos.
Ketvirtą dieną, kai nuotaika atsirado ir Bjork atėjo, L.von Trieras užsidarė savo kabinete ir liepė pranešti aktorei, kad jis šiandien neturi nuotaikos ją filmuoti. Po to Bjork filmavimo aikštelėje pradėjo tiesiogine to žodžio reikšme spjaudyti L.von Trierui po kojomis. Be kita ko, ji nebuvo aktorė, vaidinti nemokėjo ir kiekvieną sceną išgyvendavo kaip tikrą: jeigu jai reikėjo nužudyti žmogų, jautėsi taip, tarsi iš tikrųjų žudo, ir viskas baigdavosi tikrų tikriausia isterija.
Bjork nepatiko palaidinė, kurią vilkėjo jos herojė, ir kartą ji išbėgo iš studijos, pakeliui sudraskė palaidinę, pribėgo keturių metrų aukščio tvorą, persliuogė per ją kaip tikra beždžionė ir dingo nežinoma kryptimi.
Ji apskritai nuolatos grasino viską mesti, pasiimti dainas ir išleisti savo albumą su naujais tekstais. Jeigu filmavimas būtų nutrūkęs, jeigu filmas nebūtų buvęs sukurtas arba nebūtų turėjęs pasisekimo, L.von Triero studija „Centropa“ būtų žlugusi – būtų tekę skelbti bankrotą ir ją uždaryti.
Laimė, viskas baigėsi gerai. Filmas „Šokėja tamsoje“ Kanuose gavo „Auksinę palmės šakelę“, o Bjork buvo paskelbta geriausia aktore. Atsisveikindama ji pažadėjo L.von Trierui parašyti apie jį „teigiamą“ dainą.
Tačiau sužinojusi, kad kitame filme „Dogvilis“ pagrindinį vaidmenį L.von Trieras pasiūlė Nicole Kidman, ji parašė Holivudo aktorei laišką, kuriame visais įmanomais būdais atkalbinėjo ją nuo vaidmens.
Su N.Kidman sunkumų buvo tik pirmąją savaitę. Po to jiedu su L.von Trieru nuėjo į mišką ir pradėjo vienas ant kito rėkti. Kaip prisimena aktorė, rėkė tris valandas, „pakalbėjo apie viską“, užtat grįžo būdami bendraminčiai.
Parengė Milda Augulytė
