Filmo siužeto centre – gana įprasta situacija: moters ir vyro santykiai prieš ir po vestuvių. Nepatogumas tas, kad vyras kali kalėjime. Už ką – režisierei ne tiek ir svarbu, nors galima įtarti, kad kaltinimai kur kas didesni nei iš tikro padarytas nusikaltimas.
Filmo pradžioje ilgai nematome vyro, tačiau jo buvimas jaučiamas kiekvienoje moters kasdienybės detalėje. Pavienės ašaros, pernelyg rūpestingas drabužių lankstymas, ore tvyrantis laukimas išduoda vidinę dramą, tačiau kažkaip subtiliai, skaudžiai taupiai. Moters, esančios laisvėje, ir jos kalinčio vyro santykiams kilusį išbandymą puikiai nusako vienas filme nuskambantis kalėjimo prižiūrėtojos sakinys: „Tu galėsi jį matyti kartą per mėnesį, valandą pro stiklą.“
Nori nenori, pagalvoji, kaip jaustumeisi panašioje situacijoje. Kaip jaustumeisi, jei tavo džiaugsmingosios vestuvės truktų 1 minutę, kaip jaustumeisi, jei tavo vaikas jau nebeatpažintų savo tėčio ir draskytųsi jo glėbyje, kaip gyventi vienai, nors esi susituokusi. Galų gale į galvą ateina mintis, kad reikia dažniau pasidžiaugti tuo, kas yra aplink tave, net ne tiek svarbu, ar situacija atitinka tavo laimės įsivaizdavimą. Laimės paveiksliukui būtina gyvybė, ir visai nebūtinai – idilė.
Pagrindinė filmo herojė iš pradžių bando gyventi pasiruošimu susitikti su vyru, vėliau klimpsta į santykius su laisvėje jai dėmesį rodančiu vyriškiu.
Labiausiai įsiminė pagaliau atėjęs dviejų vienas kitą mylinčių žmonių susitikimas kalėjimo „bute“, skirtame sutuoktiniams. Dėl šitos filmo scenos tikrai verta pažiūrėti visą filmą. Šiluma, kančia, grožis, jaukumas, kurio dažnai trūksta laisvėje gyvenančiose šeimose, čia – pagrindinis vedybinės nakties kalėjime akcentas. Šalia – dar keli tokie „butai“, poros dalijasi vieni su kitais tuo, ką turi, mėgaujasi kavos gurkšniu, šypsosi, su meile stebi žaidžiančius vaikus. Viskas – kaip tobulame pasaulyje, jei ne grotos.
Išsiskiriant dviem jauniems žmonėms jauti, kad tarp jų atsivėrusi primesta praraja nieko nereiškia prieš tas gal kelias, gal ir paskutines jų gyvenime kartu praleistas labai artimo ir nuoširdaus, net, sakyčiau, vaikiškai šilto buvimo valandas. Filmas patiks tiems, kuriems nesvetimas švelnumo ilgesio jausmas.
Gruzinų režisierės T.Kairišvili filmas „Nuotakos“ rodomas lapkričio 8 d., šeštadienį, 20 val. kino centre „Skalvija“, Vilnius.
Lapkričio 11 d., antradienį, 16 val. „Forum Cinemas Vingis“, 5 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienį, 14 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.
Lapkričio 16 d., sekmadienį, 16 val. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius. Filmo anonsas
