J. Šeduikytė: „Žmogiškumo apraiškų komforto zonoje nėra“

Žiūrėdama „Scanoramos“ filmą „Žmogiškasis kapitalas“ eksperimentavau – užsirašinėjau minčių kratinį, kurį sukeldavo kiekviena nauja filmo scena. Kratinys po truputį tapo vis aiškesnėmis mintimis. Visai įdomu sekti, kaip protas pagauna pagrindinę filmo mintį. Įdomu, nes nebuvo jokio išankstinio nusiteikimo – tik tos dienos nuotaika. Pateikiu paeiliui. 

Daugiau nuotraukų (1)

Jurga Šeduikytė

2014-11-11 11:41, atnaujinta 2018-01-21 19:18

Pirmojo kadro vaizdo estetika blanksta, nes dėmesio centre – visame filme gana didele amplitude svyruojantis visuomenės grietinėlės ir jos aplinkos gyvenimo koliažas. Režisierius po truputį ima žaisti jam svarbiomis detalėmis – pavyzdžiui, kalbų fone tikrai per garsiai girdėti dušo garsas. Čia ir vėliau kalbos virsta savotišku fonu – triukšmu, kuris nieko nepakeičia, yra tik priedas prie „pagrindinio“ šiuolaikinio žmogaus vertės elemento – jo statuso ir padėties visuomenėje.

Žmonės kalbasi, bet nieko nepasako. Žodžiai – priedanga. Išskyrus tas situacijas, kai žmogus lieka vienas (moteris, verkianti, vėliau -  besikeikianti mašinoje). Net ir baimingas pagrindinio personažo žmonos prisipažinimas, kad taps mama (vienintelis realiai džiugus ir svarbus dalykas), lieka  tarsi už svarbių gyvenimo įvykių ribos.

Visas filmo veiksmas vyksta kažkokiame nervinančiame Pasaulyje be aiškaus tvirto pagrindo. Kaip žiūrovas iš pradžių ilgai jaučiuosi nepagavusi esmės. Bet paaiškėja, kad apie tokį „esmės gaudymą“ ir yra visas filmas. Dabar pagalvojau, kad iš tikro filmas yra apie žmonijos jaunystę, kai labai svarbu pasiekti kuo daugiau, kopti kuo aukščiau karjeros laiptais, energija veržiasi per kraštus. Tik vėliau žmogus imi galvoti apie tai, kas tave supa, stebi aplinką, supranti, kad artimų žmonių gyvenimas siunčia vos kelis, ir pradedi atsirinkti esminius dalykus, kuriais vėliau stengiesi grįsti savo gyvenimą. Filmo herojai pabaigoje kaip tik ir patenka (visi iki vieno) į situaciją, kai turi kas nors paaiškėti, keistis. 

Ironiška, nes visa santykių raizgalynė plėtojasi Kalėdų fone. Pagrindinio personažo veiksmų seka atskleidžia tipišką karjeristo istoriją: žmogaus, siekiančio papulti į didesnio komforto zoną, bet prieš tai neišsikapsčiusio iš esamų bėdų. Jo kalba – tobulai nusako vyro, siekiančio sau naudos, apgaulingą poziciją: „My Man Massimiliano.“ (Verslo partnerio sūnui, dukters draugui, kurį vos kelis kartus matė). Arba: „In the name of our friendship.“ (Draugystė tėra teniso aikštėje.) Paklaustas: „Kaip tu?“, visada atsakys: „Aš kaip persikiukas“, nors ką tik sužinojo, kad nuplaukė beveik visi investuoti pinigai. 

Išsvaidęs savo lakias frazes, personažas lieka vienas su savo 60 metų ir „kramtoške“  burnoj. Dukterį tardo policija, verslas griūva. 

Labai patiko „esminio biznieriaus“ moters Karlos paveikslas. Moteris sukinėja vairuotoją per kokias keturias vietas neapsispręsdama, ar užuolaidas paimti, ar į antikvariatą užsukti, ar manikiūrą pasidaryti. Veide – nuoširdus neapsisprendimas. Galų gale sustabdo jį prie seno griūvančio teatro ir pasiryžta jį atstatyti. Ryžtas tikrai gražus, juolab kad ji – buvusi aktorė. Žiūrovui net atsiranda krislelis vilties, kad bent vienas filmo personažas ims kopti iš paviršutiniškumo duobės. Įvyksta potencialios naujo teatro administracijos susirinkimas, kuriame paaiškėja, kad šiuolaikiniai žmonės yra pavargę. Kitais – repertuaro ir teatro valdymo -  klausimais nuomonės radikaliai skiriasi.

Mano močiutė sakydavo, kad kiekvienas tempia antklodę ant savęs. Nėra jungiančios detalės. Net savo buvusį sceninį gyvenimą aktorė vadina Ne Mano. 

Teatras apdengiamas remonto drobėmis, atsiranda daug žadanti reklama, kad jau greitai jis vėl pravers duris, tačiau paaiškėja, kad vyro finansinė padėtis verčia kuo greičiau investuoti į palankesnes rinkas, todėl jis negali savo žmonai padovanoti teatro. Rezultatas – žmona vėl verkia mašinoje,atrodo, kad oras aplinkui baigėsi. Prie to prisideda ir tėvo verslininko nusivylimas sūnumi, kuris nelaimi pirmosios vietos kažkokiame moksliukų konkurse. Nesibaigiančios Kalėdos ir išdavystė bei keiksmažodžiai jų fone.   Visas žmogiškasis kapitalas griūva kaip kortų namelis, nes žmonių nesieja jokie santykiai. 

Iš filmo visuomet tikiuosi jautrumo. Arba personažų tarpusavio, arba jų santykio su aplinka, arba jautraus ir gabaus režisieriaus požiūrio. Būtent pastarąjį pagavau šitame filme. Personažai, jų tarpusavio ryšiai (santykiais to nepavadinsi, nes jie trūkinėja susidūrę su mažiausiomis kliūtimis kaip senos gumytės) tarnauja kaip paskiros detalės, iš kurių režisierius ne-bando dėlioti šių dienų žmogiškumo pagrindą. Pozicija gana aiški – jo apraiškų komforto zonoje nėra.

 Filmas „Žmogiškasis kapitalas“ rodomas:

Lapkričio 14 d., penktadienį, 20 val. 45 min. „Forum Cinemas Vingis“, 9 salė, Vilnius. 

Lapkričio 18 d., antradienį, 18 val. 45 min. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas. 

Lapkričio 22 d., šeštadienį, 16 val. „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas. 

Lapkričio 23 d., sekmadienį, 20 val. 30 min. „Forum Cinemas Šiauliuose“, 5 salė, Šiauliai. 

 Filmo „Žmogiškasis kapitalas“ scanorama.lt/lt/filmas/zmogiskasis-kapitalas"="">scanorama.lt/lt/filmas/zmogiskasis-kapitalas"" target="_blank">anonsas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.