E.Riazanovas sunkiai sirgo pastaruosius keletą metų – jis dažnai buvo guldomas į ligoninę, o pastaruoju metu jo būklė buvo labai prasta.
Dar 2010-ųjų rugpjūtį tuomet 82 metų E.Riazanovas jau buvo patekęs į N.Burdenkos ligoninę. Tuomet jis gulėjo nugaros neurochirurgijos skyriuje dėl stuburo ligos paūmėjimo. Kino metras kentė nuo deformacinės stuburo osteochondrozės, dėl kurios jam sutriko ir klausa bei rega. Tų pačių metų gruodį S.Botkino ligoninėje jam buvo atlikta urologinė operacija.
Lygiai prieš metus režisierius buvo patyręs insultą ir buvo gydomas reanimacijoje.
Paskutinį kartą į ligoninę E.Riazanovas buvo paguldytas lapkričio 21-ąją.
Jis garsių filmų, kurių dialogai yra virtę lakiais posakiais ir anekdotais, autorius. Tarp jų – „Karnavalo naktis“, „Husarų baladė“, „Saugokis automobilio“ (epizodinį vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvių aktorius Donatas Banionis), „Tarnybinis romanas“, „Likimo ironija, arba Po pirties...“, „Užtarkite vargšą husarą“, „Žiaurus romansas“, „Dviese stotyje“, „Garažas“ ir daugelis kitų.
E.Riazanovas buvo vienas iš tų menininkų, kuris smerkė Vladimiro Putino agresiją Ukrainos atžvilgiu ir buvo įtrauktas į Kremliaus priešų sąrašą.
Nelankstė nugaros prieš valdžią
Jo filmą „Likimo ironija, arba Po pirties...“ jau beveik keturis dešimtmečius gruodžio 31-ąją rodo ne tik Rusijos televizijos, jo komedijos „Saugokis automobilio“ herojui Jurijui Detočkinui Samaroje atidengtas paminklas, o ir jis pats – kaip kino monumentas, pusę amžiaus diktavęs gero kino madą Sovietų Sąjungoje. Jo filmografijoje nerasi pritarimo šio pasaulio galingiesiems, pataikavimo konjunktūrai, užtat daug išminties, linksmų ir liūdnų, juokingų ir graudžių linijų samplaikos. Jo mėgstamiausias žanras – tragikomedija. Epizodinį vaidmenį filme „Saugokis automobilio“ sukūręs lietuvių aktorius Donatas Banionis darbą su E.Riazanovu vadino vienu reikšmingiausių savo kūrybos biografijoje.
Ir pastaraisiais metais režisierius laikėsi oriai, jo pavardės nebuvo Rusijos agresyvią politiką remiančių menininkų, kultūros veikėjų sąrašuose. Atvirkščiai, duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai, E.Riazanovas sakė: „Aš dėl daugelio sprendimų palaikiau Borisą Jelciną. Bet vienintelis dalykas, kurio negaliu jam atleisti, yra tas, kad jis paskyrė tokį įpėdinį... Kuris pirmiausia pakėlė tai, ką istorija jau buvo nustūmusi, – tuos godžius, baisius, tamsius žmones, kurie atstovavo baisiausioms, pikčiausioms jėgoms, už kurių stovi minios nuteistųjų, susitepusių krauju, ir t.t. Štai ko negaliu jam atleisti, deja.“
Tarnavo komedijos mūzai
Dabar tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad kadaise E.Riazanovas – pripažintas komedijos genijus – galėjo daryti ką nors kita. Dažnas mano: kaip klounas negali nejuokinti, kaip dailininkui nepavyksta nepiešti, taip E.Riazanovas negalėjo nekurti komedijų. O juk iš pradžių jis kratyte kratėsi „Karnavalo nakties“, savo pirmojo filmo. E.Riazanovui patiko kino dokumentika, jis jau buvo sukūręs ne vieną filmą. Tačiau tuometis kino studijos „Mosfilm“ vadovas, vienas ryškiausių sovietinių komedijų kūrėjų Ivanas Pyrjevas, buvo atkaklus – vos ne jėga primetė E.Riazanovui „Karnavalo naktį“. Debiutas buvo pritrenkiamas, filmas turėjo milžinišką pasisekimą.
Kartą paragavęs, režisierius nebegalėjo sustoti. Nepajėgė išduoti komedijos. Tačiau skirtingai nuo kitų savo tarnų, už dovaną juokinti žmones mūza nepareikalavo iš E.Riazanovo nei sielos, nei proto. „Aš save laikau normaliu ir sveiku žmogumi. Menininkui toks prisipažinimas žeminamas. Menininkas turi būti ligonis ir kasytis dešinę ausį kaire koja“, – su jam būdingu humoru, nesiliovusiu iki paskutinių gyvenimo akimirkų, kalbėjo E.Riazanovas.
Bet telieka ausys Vincentui van Goghui. E.Riazanovas pats puikiai su viskuo susidorodavo. Tai įrodo ir vienas paskutinių jo filmų „Andersenas. Gyvenimas be meilės“ (2006 m.). Graži ir liūdna juosta apie garsųjį pasakininką nuoširdžiai pasakoja apie sudėtingą talentingo žmogaus likimą. E.Riazanovas ir pats daug kuo buvo panašus į savo personažą. Tos pačios kankinamos paieškos, kūrybiškumo proveržiai. Ir lygiai kaip Hansas Christianas Andersenas jis daug metų kūrė savo pasakas – geraširdiškas ir liūdnas, pašėlusiai linksmas ir komiškas iki tragiškumo, sentimentalias ir švelnias. Visos jos skirtingos, bet kiekvienoje aiškiai justi meistro braižas. Tikro kino stebukladario braižas.
Viskas tapdavo klasika
E.Riazanovo kūrybos biografijoje yra dvi naujametės istorijos, jau gyvenančios savą gyvenimą, Kalėdų pasakos; poetiškai liūdnų meilės istorijų; romantiškų 1812 metų karo laikų herojų persikūnijimų.
Daugelis E.Riazanovo filmų sovietiniais laikais atsidurdavo tarp žemės ir dangaus. Pasirodę nesuprantami iš pirmo žvilgsnio, jie po kelerius metus laukdavo savo valandos. Ir ji visada ateidavo. „Yra tam tikras tarpas – vidutiniškai dveji metai – tarp filmo sukūrimo ir tikros sėkmės, – pasakojo E.Riazanovas. – Iki šiol prisimenu, kaip skynėsi kelią filmas „Saugokis automobilio“. Jis buvo parodytas 1966 metais, liepos mėnesį, neparankiausiu laiku, kai jo niekas dorai ir nepamatė. Pasirodė kelios triuškinamos recenzijos – ir viskas, ėmiausi kito filmo. O po trejų metų paaiškėjo, kad tai beveik klasika.“
Klasika tapdavo viskas, ką kūrė E.Riazanovas. Jo „pasakų rinktinėje“ – 27 istorijos, kurias žino ir mėgsta žiūrovai. Ir kiekviena jų unikali. Kiekvienoje – naujų pojūčių, naujų savo talento bruožų paieška. Jo žodžiais tariant, režisierius neturi kartotis. Kam daryti tai, kas jau buvo?
„Baigęs komediją „Miegamojo raktas“, aš iš tikrųjų nutariau daugiau nebefilmuoti. Tačiau ekranus dar išvydo „Andersenas. Gyvenimas be meilės“, baigta kurti „Karnavalo naktis II“. Aš – žinomas priesaikų laužytojas, todėl nekreipkite dėmesio“, – sakė E.Riazanovas savo 80-mečio išvakarėse.
Bet šįkart jis savo žodį tesėjo – daugiau vaidybinių filmų nebesukūrė. Jo gulbės giesmė – 2009-aisiais sukurta „Gyvenimo muzika“, kurioje E.Riazanovas skaito savo eiles, rašytas nuo ankstyvos jaunystės, skamba įvairių artistų atliekamos dainos pagal jo eiles.
„Geriau būti jaunu šuneliu negu senu rojaus paukščiu“
Jau artėjant gyvenimo saulėlydžiui, E.Riazanovas parašė prisiminimų knygą, kurioje pateikė savo Autoportretą – trumpą interviu, kurį specialiai knygai paėmė pats iš savęs.
– Koks pagrindinis jūsų charakterio bruožas?
– Nepasotinamumas visomis prasmėmis. Darbe, gyvenime, meilėje.
– Kokia ekstravagantiškiausia jūsų užgaida?
– Dėvėti senus suplyšusius drabužius.
– Jeigu galėtumėte ką nors savyje pakeisti, ką išsirinktumėte?
– Savo apkūnią figūrą padaryčiau grakščią, bet, nepaisant daugybės bandymų, man tai nepavyko.
– Kokia jūsų nuotaika pastaruoju metu?
– Kovinga. Bet liūdna.
– Ką laikote pagrindiniu savo gyvenimo laimėjimu?
– Kad ir kas atsitiktų, išlikti savimi.
– Didžiausia jūsų gyvenimo meilė?
– Gyvenimui ir Moteriai – iš esmės tas pats.
– Kokios komedijos jums patinka?
– Sunku susilaikyti neatsakius: „Savos.“ O apskritai man patinka komedijos apie gerus ir mielus žmones. Jas sunkiausia sukurti. Komedijų genijus – Charlie Chaplinas.
– Dėl ko labiausiai gailitės?
– Gailėtis dėl to, kas neįvyko, – beprasmiška. O tai, kas įvyko, tas įvyko.
– Kur ir kaip norėtumėte numirti?
– Staigiai. Tėvynėje.
– Koks jūsų šūkis?
– „Geriau būti jaunu šuneliu negu senu rojaus paukščiu.“ (Markas Twainas)
Tėvai davė pranašišką vardą
E.Riazanovas gimė 1927 m. lapkričio 18 d. Samaroje, Rusijoje, vaikystę praleido Teherane, kur jo tėvai dirbo Sovietų Sąjungos prekybos atstovybėje. Vardas Eldaras, išverstas iš persų kalbos, reiškia „valdantis pasaulį“. Matyt, tėvai jau tada žinojo, kad jų sūnus užkariaus žiūrovų širdis, turės milijonus gerbėjų visame pasaulyje.
Netrukus tėvai grįžo į Maskvą. E.Riazanovo tėvas dirbo vyno valdybos viršininku, 1938 metais buvo represuotas – sušaudytas.
Eldaras nuo vaikystės mėgo skaityti, ruošėsi tapti rašytoju, svajojo apie tolimas keliones. Baigęs dešimtmetę mokyklą net išsiuntė prašymą priimti į Odesos jūreivystės mokyklą.
Visiškai atsitiktinai E.Riazanovas tapo Sąjungos valstybinio kinematografijos instituto studentu (Grigorijaus Kozincevo kursas). Tuo metu G.Kozincevas jau buvo pasaulinio garso režisierius. Tarp pedagogų buvo ir Sergejus Eizenšteinas.
1950 m. E.Riazanovas baigė institutą, diplominiam darbui kartu su kurso drauge Zoja Fomina sukūrė dokumentinį filmą „Jie mokosi Maskvoje“. Jaunieji režisieriai gavo diplomą su pagyrimu. Penkerius metus E.Riazanovas kūrė dokumentinius filmus, siužetus kino žurnalams „Pionierija“, „Tarybinis sportas“, „Dienos naujienos“ ir kt.
1955 m. E.Riazanovas tapo kino studijos „Mosfilm“ režisieriumi ir kartu su Sergejumi Gurovu sukūrė pirmąjį sovietinį plačiaekranį filmą-reviu „Pavasario balsai“, kuriame buvo ir vaidybinių epizodų.
Po metų E.Riazanovas sukūrė savo pirmą vaidybinį filmą – muzikinę komediją „Karnavalo naktis“. Filmas tapo ne tik žiūrimiausias tais metais, bet ir pateko į vadinamąjį sovietinio kinematografo aukso fondą.
Vėliau pasirodė „Mergina be adreso“, „Žmogus iš niekur“, „Husarų baladė“, „Duokite skundų knygą“. Iš viso jis sukūrė apie 30 filmų. Daugumos scenarijus parašė pats arba su Emiliu Braginskiu. Tarp populiariausių – „Saugokis automobilio“, „Sėkmės zigzagas“, „Likimo ironija, arba Po pirties...“, „Tarnybinis romanas“, „Garažas“, „Užtarkite vargšą husarą“, „Dviese stotyje“. 1991 metais žiūrovai išvydo filmą „Pažadėtasis dangus“, po dvejų metų – „Pranašystė“, 1996-aisiais – „Sveiki, puskvailiai“, 2000-aisiais – „Senos kriošenos“.
Jo filmuose vaidino garsūs aktoriai Andrejus Miagkovas, Olegas Basilašvilis, Alisa Freindlich, Lija Achedžakova, Liudmila Gurčenko,Valentinas Gaftas, Svetlana Nemoliajeva, Leonidas Filatovas, Nikita Michalkovas ir kiti. Pats režisierius vaidindavo epizodinius vaidmenis beveik visuose savo filmuose.
Parengė Milda Augulytė
