Ankstus rytas, mieste dar tamsu. Iš depo išvažiuoja tramvajus, kurio vairuotojo kabinoje – moteris, vilkinti storą striukę, oranžinę liemenę ant viršaus, su auksiniais žiedais ant manikiūruotų pirštų. “Nesijaudinkite, merginos, bus antra pamaina. Žadėjo nebombarduoti“, – praneša dispečeris.
Taip prasideda 2015 metų pavasarį filmuota dokumentinė juosta „Mariupolis“, kurios premjera įvyko 66-ajame tarptautiniame Berlyno festivalyje. Jau iš pirmųjų kadrų atsiskleidžia šio filmo esmė: kad ir kas vyktų, gyvenimas tęsiasi. „Žinoma, žmonės bijo, bet jie toliau gyvena, daro tai, ką turi daryti“, – duodamas interviu „Deutche Welle“ pasakojo M.Kvedaravičius.
Mintis sukurti filmą apie miestą pietryčių Ukrainoje režisieriui kilo dar prieš ketverius metus, kai niekas nė neįtarė, kas netrukus atsitiks Maidane, o paskui ir visoje Ukrainoje.
„Iš pradžių norėjau filmuoti Mariupolį dėl vietos graikų diasporos, – paaiškino M.Kvedaravičius, dabar gyvenantis Atėnuose. – Ten pusė milijono gyventojų, miestas prie jūros, jo pavadinime užfiksuota vos ne visa Vakarų civilizacijos istorija – religija, politika, demokratija...“
To, kad galiausiai filmavimas sutapo su Mariuopolyje įsiplieskusiais kariniais veiksmais, režisierius nesureikšmina, aiškina tai „unikalia vietos ir laiko konfigūracija“. Tuo ir nuostabus šis lyriškas ir labai gražus, nepaisant konteksto, filmas. Ginklai, šūviai, barikados čia tik fonas, paryškinantis kasdienybės poeziją.
Šeriais apžėlęs žvejys Kolia, nepaleidžiantis cigaretės iš burnos, keiksmų prisodrintą kalbą atskiedžiantis retais literatūrinės kalbos intarpais, vis dėlto nepaprastai švelnus. „Paukšteliai prausiasi ir Katiušai reikia praustis“, – sako jis savo mažai dukrelei.
Smuikininkė, simpatiška nekalbi moteris trumpais tamsiais plaukais, kartu su ansambliu koncertuoja profilaktoriumuose ir kultūros namuose, kukliai šypsosi aidint garsiems plojimams po kiekvieno pasirodymo.
Batsiuvys taiso batus ir kalbasi su klientais apie tikėjimą čiauškant jo dirbtuvėje gyvenančioms gelsvai žalsvoms banguotosioms papūgėlėms. O per radiją tuo metu praneša, kad Sartane, Mariuopolio priemiestyje, dėl apšaudymo žuvo aštuoni žmonės, dalyvavę laidotuvių procesijoje.
Kas nors gali pasakyti, kad apie pafrontės miestą reikia pasakoti kitaip. Bet ar daug kas iš mūsų patys patyrė, kaip gyvena žmonės tokioje vietoje? „Mes nežinome, kas yra karas. Viskas, prie ko prisilietėme, – tai vaizdai, jausmai, emocijos, kurie mus pasiekia daugiausia per kokias nors vizualines priemones“, – samprotavo apie savo vaizdajuostę režisierius.
Pasak jo, jis nenorėjo filmuoti karo. „Toks ketinimas susijęs su įvairiausiais išankstiniais nusistatymais ir įsivaizdavimais, kaip jis turėtų atrodyti. Bet tokiu atveju neįmanoma užfiksuoti to, kas iš tikrųjų vyksta, nes filmuosi tik tai, kas jau susiklostė tavo galvoje“, – pabrėžė M.Kvedaravičius.
Ir rodo, kaip Mariuopolio žurnalistė vyksta žvejoti. „Vargšelis, aš pradūriau jam burną, jis verkia!“ – gailisi ji savo pagauto gružlio ir prašo tėvo jį paleisti. Po to mergina rengia reportažą vietos televizijai iš pusiau sugriautos dėl apšaudymų pionierių stovyklos. Po to – vėl įprastas gyvenimas: vestuvės, kuriose ji, vilkėdama baltą suknelę, užsidėjusi lankelį su raudonomis gėlėmis, lėtai šoka su savo sužadėtiniu.
„Man labai patinka Mariuopolis. Man tai erdvė, turinti savo mitologiją ir ryškius vaizdus. Tai gali būti žvejai, fabrikai, jūra, kareivis, smuikas, kulka... Visi jie tik pabrėžia šios vietos nerealumą, nors kartu ji neatskiriama nuo kasdienio gyvenimo. Kaip tik tai Mariupolyje man padarė didžiulį įspūdį“, – kalbėjo režisierius.
Pusantros valandos filme ukrainiečių kariai iš atsitiktinių medžiagų stato užtvaras, o paukščiai, šildydamiesi pavasario saulėje, čiulba trelėmis. Langų stiklai dūžta nuo sprogimų, o vietos aktoriai toliau rengia pasirodymą Gegužės 9-ajai.
Filmas skirtas Mariupolio batsiuviams ir poetams. „Manau, kad jie – svarbiausi žmonės mieste. Mes negalime vaikščioti basi ir negalime gyventi be vaizduotės ir kūrybos. Tai – svarbiausia“, – apibendrino M.Kvedaravičius.
Parengė Milda Augulytė
