Dokumentinio kino režisierę G.Žickytę drąsiai būtų galima pavadinti apdovanojimų Sidabrinė gervė senbuve. Debiutinis režisierės filmas „Baras“ 2009 metais buvo apdovanotas kaip geriausias televizijos filmas, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ 2012 metais nominuotas kaip geriausias ilgametražis dokumentinis, o „Meistras ir Tatjana“ , pasakojantis apie fotomenininko Vito Luckaus gyvenimą, pernai sulaukė net penkių nominacijų ir keturių apdovanojimų.
„Šie metai man buvo nepaprastai intensyvūs, gausūs, turiningi. Žinoma, truputį sunkūs, nes mane daug kur kviečia atvažiuoti ir pristatyti savo filmus. Filmas „Meistras ir Tatjana“ toliau keliauja po pasaulį, patenka į prestižiškiausius ir svarbiausius dokumentinių filmų festivalius. Aš labai džiaugiuosi, kad šis filmas susilaukė tarptautinio dėmesio. Jis gyvena savo gyvenimą“, – kalbėjo režisierė G.Žickytė.
Giedrė pasakojo, kad tiesiog negalėjo nepapasakoti šios istorijos ir džiaugiasi, kad dar daugiau žmonių sužinojo apie šį talentingą menininką. „Aš kūriau filmą ne tik sau. Aš turėjau tikslą ir norėjau šią istoriją papasakoti. Daug žmonių susidomėjo V.Luckaus kūryba. Iki šiol gaunu elektroninių laiškų, kuriuose žmonės klausia, kur galima pamatyti šį filmą“, – filmo sėkme džiaugėsi režisierė.
Filmo „Meistras ir Tatjana“ kūrimas užtruko net septynerius metus. Akivaizdu, kad G.Žickytė įdėjo į jį daug darbo, todėl režisierė neneigia, kad įvertinimas kūrėjui yra svarbus: „Tu daug dirbi ir kai gauni apdovanojimą tave tai tiesiog padrąsina ir įkvepia kitiems darbams. Aš tikrai džiaugiuosi gautais įvertinimais ir apdovanojimais.“
Giedrė džiaugėsi, kad tokios jau tradicija tapusios kino apdovanojimų ceremonijos vyksta ir neabejoja jų reikalingumu.
„Tai dėmesys kinui, o ne turgui ar dar kam nors. Ir jei dėl to dėmesio daugiau žmonių ateina į filmą ir jį pamato, tai jau tikrai yra pliusas. Galima daug diskutuoti, kokie tie apdovanojimai turi būti, bet jie tikrai labai reikalingi. Dėl jų mano filmas sulaukė daugiau dėmesio, pritraukė daugiau žiūrovų į kino teatrų sales“, – pripažino režisierė.
Nors šiais metais G.Žickytė nepretenduoja gauti Sidabrinės gervės, moteris prisipažino, kad meti jai buvo be galo intensyvūs ir darbingi. Ji ne tik daug keliavo, bet ir dirbo. Netrukus užsienyje bus pristatytas Čilėje filmuotas dokumentinis filmas apie Alzheimerio liga sergančią ispanę. Tai bendras Giedrės ir čilietės kino režisierės Maite Alberdi darbas. 2017-aisiais kino gerbėjus pasieks dar vienas režisierės darbas – filmas apie lietuvio jūrininko Simo Kudirkos kelionę. Tai bus istorija apie laisvę ir žmogų, kuris pasiklydo jos vingiuose.
„Dabar filmuoju naują filmą, dėl kurio daug tenka keliauti po Ameriką. Trumpam buvau sustojusi Čilėje, nes ten taip pat kūriau filmą. Jis bus netrukus pristatytas Šveicarijoje, Toronte, vėliau ir Lietuvoje. Šie metai man buvo labai gausūs visomis prasmėmis“, – šypsodamasi pasakojo režisierė.
Atrodo, kad dabar – Giedrės sėkmės laikas. „Kiekvienas filmas kyla iš tavo širdies. Kaip sako: jei gali nedainuoti – nedainuok, tai jei gali nekurti – nekurk. Bet juk kuri ne dėl to, kad ėmei ir sugalvojai daryti kiną. Yra kažkas, apie ką nori ir turi papasakoti. Tiesiog pajunti, kad reikia apie tai papasakoti. Jei kalbėsi apie tai, kas tau svarbu, tai bus tikra ir žiūrovai tai tikrai supras“, – atviravo G.Žickytė.
Jau devintą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai Sidabrinė gervė pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Tradicija tapę apdovanojimai vyks gegužės 27-ąją.
