Aktorius Aleksandras Benevas, nusifilmavęs juostoje „Troškulys“, pasakojo, kad jis buvo paprastas Bulgarijos paauglys, bosine gitara grojo metalo grupėje, buvo jos vokalistas. O režisierei būtent ir reikėjo paprasto vaikino iš Bulgarijos provincijos. Sužinojęs, kad bus surengta aktorių atranka, Aleksandras joje dalyvavo ir gavo vieną pagrindinių vaidmenų tame filme. „Troškulys“ gerai įvertintas, keliauja po įvairius festivalius.
Vėliau A.Benevas gavo dar du vaidmenis kituose bulgariškuose filmuose. Jo istorija tik parodo, kad aktoriais gali tapti įvairūs žmonės, atitinkantys tam tikrą režisieriaus ieškomą tipažą. Filmavimasis „Troškulyje“ pakeitė vaikino gyvenimą. Metus jis studijavo vaidybos kursuose Danijoje ir įsitraukė į tą sritį, nors anksčiau apie aktorystę negalvojo.
„Kino pavasaryje“ rodomo lenkų filmo „Mano dukterys karvės“ režisierė Kinga Dębska, paklausta, ar sunku sukurti pirmą ilgametražį filmą, tik papurtė galvą. Anot jos, padaryti pirmą filmą galima lengvai ir dar avansu gauni pagyrų. Bet padaryti antrąjį – daug sunkiau.
Jos filmas – apie tėvų mirtį. Tačiau ji pati – pozityvus žmogus, todėl nenorėjo kurti depresyvaus filmo. Ji norėjo, kad filmas būtų įkvepiantis, net šiek tiek linksmas, nepaisant, kad jo tema – sunki.
Tomaszas Wasilewskis – filmo „Jungtinės meilės valstijos“ ne tik režisierius, bet ir scenarijaus autorius. Šiemet Berlyno kino festivalyje, kuris yra vienas svarbiausių Europoje, jis buvo apdovanotas už geriausią filmo scenarijų.
Kuo ypatingas jo scenarijus, gavęs tokį aukštą įvertinimą, ir kaip jis jį rašė?
Tomaszas Wasilewskis sakė, kad norėjo papasakoti istoriją apie savo tėvų laikmetį, nes jis pats yra užaugęs jau kapitalistinėje Lenkijoje. Kadangi jis pratęs dirbti vienas, net negalvojo apie save kaip apie scenaristą – tiesiog norėjo padaryti filmą apie anuos laikus, apie tai, kaip jaunas žmogus juos supranta. Tai, kad jis buvo įvertintas už scenarijų tokiame prestižiniame kino festivalyje, jam smagu, tačiau savęs per daug nesureikšmina nei kaip režisieriaus, nei kaip scenaristo. „Aš tiesiog norėjau padaryti filmą“, – sakė Tomaszas Wasilewskis.
Koks, jo nuomone, yra geras scenarijus? „Svarbiausia, kad filme būtų pasakojama apie žmones. Kad būtų pasakojamos realios jų istorijos, su kuriomis galima susitapatinti“, – sakė Tomaszas Wasilewskis, pabrėždamas, kad žmogiškumo faktorius kine jam yra svarbiausias.
Filmą „Čia visad šviečia saulė“ apie Šiaurės Korėją jo kūrybinė grupė vadina suvaidinta dokumentika. Juostoje rodoma, kaip Šiaurės Korėjos gyventojai vaidina laimingą, gražų gyvenimą, nors jis yra visiškai kontroliuojamas, o jie gyvena totalitarinio režimo sąlygomis. Filmo operatorė Aleksandra Ivanova pasakojo, kad filmuojama buvo taip, kad jos kūrėjai nebūtų susekti ir juosta nebūtų atimta. Tačiau kaip ji buvo slepiama, kokios taktikos operatorei teko griebtis, Aleksandra iki galo neatskleidė. „To ateityje dar gali prireikti“, – sakė A. Ivanova.
