Lietuvoje „Oskarų“ įteikimo ceremoniją žiūri ne tiek daug žmonių, tačiau tarp jų kasmet būna ir kino apžvalgininkas, įvairių kino festivalių programų sudarytojas ir konsultantas Edvinas Pukšta. Jis sutiko pakomentuoti 2018 metų „Oskarų“ dalybas.
– Ar daug netikėtumų jums pateikė šių metų „Oskarų“ ceremonija?
– Ne, šių metų apdovanojimų laureatai buvo itin lengvai prognozuojami. Beveik neliko jokios intrigos, nes ypač gajus buvo bandos jausmas, net ir tarp tų, kurie balsavo.
Kad laimės „Vandens forma“ rodė visi ženklai. Užteko pasižiūrėti į nominacijas, ir kam buvo skirti „Aukso gaubliai“ bei kiti svarbūs apdovanojimai, kurie buvo išdalinti dar prieš „Oskarus“.
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ negavo net geriausio režisieriaus nominacijos, o tai sustiprino jo konkurentų šansus laimėti geriausio filmo „Oskarą“. Galų gale šis filmas negavo ir statulėlės už geriausią originalų scenarijų, nors šioje kategorijoje jis buvo laikomas neįveikiamu.
Gerokai seniau kino ekranus pasiekęs filmas „Pradink“, kurį net Lietuvoje matėme beveik prieš metus, staiga iškilo tarsi feniksas iš pelenų ir sugebėjo pagrobti „Oskarą“ už scenarijų.
– Ar visuomet blogu ženklu reikia laikyti tai, jei nominuota geriausio filmo „Oskarui“ juosta negauna ir geriausio režisieriaus nominacijos?
– Statistika rodo, kad toks filmas tiesiog išbraukiamas iš galimų laimėtojų sąrašo. Tiesa, yra buvę išskirtinių atvejų, kai juosta vis tiek laimi. Taip yra nutikę tik septynis kartus per visą „Oskarų“ istoriją. Juk jei režisierius pasirodo nevertas režisierių gildijos nominacijos, tai atspindi ir tai, kaip kolegos vertina ir patį filmą.
– Kas buvo jūsų favoritas geriausio filmo kategorijoje?
– Man „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ – daug reikšmingesnis ir stipresnis filmas už „Vandens formą“. Juk „Oskaras“ ne visuomet atitenka geriausiam filmui. Tiesiog aplinkybės „Vandens formai“ susiklostė palankiau.
Aš pats labai gerbiu režisierių Guillermo del Toro kaip išradingą vizionierių. Seku jo kūrybą nuo pat debiutinio trilerio. O Kanuose parodytas jo „Pano labirintas“ man iki šiol yra viena magiškiausių kino patirčių.
„Vandens forma“ – vizualiai labai išraiškingas, išradingas filmas. Jį įdomu žiūrėti, jis jaudina. Tačiau „Oskarą“ šis filmas laimėjo todėl, kad pasikinkęs populiariuosius žanrus prabilo apie šiuo metu pačią svarbiausią temą, kurią šiemet eksploatuoja visas Holivudas.
Tai kitoniškumo tema, teigianti, kad visi turi būti lygūs. Kad ir kaip keistai tu atrodai, vis tiek turi tas pačias teises. Ji dominavo net ir „Oskarų“ ceremonijos režisūroje. Ir laureatų kalbose, kuriose dažnai buvo minimi imigrantai.
Galima sakyti kad ir G. del Toro gavo apdovanojimą todėl, kad jis yra ne amerikietis, bet meksikietis. Per paskutiniuosius penkerius metus net keturis kartus svabiausią „Oskarą“ pelnė meksikiečiai.
„Vandens formos“ siužetas tiesiogiai atliepia šią temą – nebylė mergina įsimyli monstrą. Įsivaizduokit, kad tas monstras taip pat yra žmogus, tiesiog kitos spalvos. O mokslininkai iš jo tyčiojasi, engia arba rasistiškai išnaudoja.
Man aišku, kodėl šiam filmui atiteko „Oskaras“. Norėta pagerbti išradingą režisierių, kurio filmas jau pelnė ne vieno kino festivalio prizą, pavyzdžiui, Venecijos „Auksinį liūtą“. O kartu ir jo filmo tema visiškai atitiko šiuo metu vyraujančias nuotaikas.
– Su kitoniškumo tema turbūt susiję ne tik imigrantai, bet ir visą pasaulį apėmusi seksualinio priekabiavimo akcija #metoo? Ne vienas apžvalgininkas rašė, kad ji irgi smarkiai paveikė „Oskarų“ dalybas.
– Taip, filmą „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ į kampą įvarė ir #metoo akcija. Juo labiau, kad tą akciją palaikė ir filme vaidinusi Frances McDormand. Laimėjusi geriausios aktorės „Oskarą“ ji per padėkos kalbą paprašė atsistoti visas nominuotas moteris, kad jos sulauktų papildomo dėmesio ir net ovacijų. Beje, mano galva, jos kalba buvo pati stipriausia šioje ceremonijoje.
Tiesa, kai kurie filmai akivaizdžiai nukentėjo nuo tos akcijos, o kitiems buvo leista ne tik varžytis dėl apdovanojimų, bet ir laimėti. Turiu omenyje geriausio animacinio filmo „Oskarą“ pelniusį „Pixar“ studijos darbą „Koko“.
Šiuo atveju tarsi ir užmirštama, kad vienas šios studijos vadovų atsistatydino po #metoo paviešinto sekso skandalo. Ir net pripažino, kad visa tai, apie ką kalbama bent iš dalies buvo tiesa. Tačiau jo puoselėtas filmas nesutrypiamas į miltus, jam net leidžiama laimėti.
Tokie dvigubi standartai galioja. Šį kartą vėl daug lėmė filmo tema. Visi lygūs, o imigrantai net lygesni už kitus. Būti imigrantu apsimoka.
Tai liūdina, nes buvo nominuotas ir gerokai svarbesnis, įdomesnis animacinis filmas – „Jūsų Vincentas“ apie dailininką Vincentą van Goghą. Jis yra unikalus, dar vieno tokio filmo pasaulinė kino industrija nesulauks daugelį metų, o gal ir niekuomet nebesulauks.
Juk kiekvienas šito filmo kadras buvo nutapytas ranka, o tokių kadrų filme – 65 tūkstančiai. Jo gamyba užtruko daugiau nei septynerius metus. Pats tokio filmo atsiradimas – stebuklas. Ir koks jam būtų svarbus akademijos palaikymas, jei ji būtų ryžusis atiduoti „Oskarą“ lenkų ir britų filmui „Jūsų Vincentas“, o ne populiarios Amerikos studijos darbui. Tai būtų daug reikšmingesnis sprendimas.
– Jau antri metai iš eilės „Oskarų“ įteikimo ceremoniją žiūri daug mažiau žiūrovų nei buvo įprasta. Kaip manote, kodėl?
– Ta statistika mums nelabai įdomi, juk vis tiek tai didžiuliai žiūrovų srautai. O Lietuvoje ją stebi tikrai nedaug žmonių.
Mano manymu šiemet ceremonija buvo itin vykusi, daug linksmų niuansų, o ir trumpesnė nei įprasta. Ko vertas vien renginio vedėjo sumanymas įteikti specialų prizą tam Oskaro laureatui, kuris pasakys trumpiausią kalbą.
Jis kiekvieną kalbą matavo sekundžių tikslumu. Laimėtojas kalbėjo tik 36 sekundes. Tai buvo filmo „Nematomas siūlas“ kostiumų dizaineris. Beje, šis filmas kaip tik pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose.
– Visgi, už ką būtumėte balsavęs jūs?
– Aš būčiau balsavęs už „Tris stendus prie Ebingo, Misūryje“. Nors iš tiesų norėčiau, kad būtų laimėjęs pats originaliausias ir jautriausias iš šių metų nominantų – filmas „Vadink mane savo vardu“. Tačiau tai sakydamas puikiai suprantu, kad šis filmas neturėjo net menkiausio šanso laimėti. Jis surinko tik keturias nominacijas, jis yra per mažas ir dar europietiškas. Palaikymo jis net negalėjo turėti. Tačiau jis pelnė vieną „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų, o tai – jau daug.
Pagrindinio aktoriaus „Oskarą“ net nedvejodamas atiduočiau filmo „Vadink mane savo vardu“ aktoriui Timothée Chalamet. Esu įsitikinęs, kad tai pats didžiausias ir reikšmingiausias pastarojo meto atradimas tarp vyrų aktorių. Režisieriui, kuris atrado šį talentą bus dėkojama dar ne vienerius metus.
T.Chalamet jau vaidina ir kitame nominuotame filme – „Lady Bird“, kuris jau rodomas Lietuvoje. Ir režisierius Voody Allenas jį pakvietė į naują savo filmą. Greitai T.Chalamet bus vienas populiariausių aktorių. Mano manymu, tokios svarbos apdovanojimą kaip „Oskaras“ reikėtų dažniau skirti jaunam ir perspektyviam žmogui, o ne atidavinėti praeities skolas ir pagerbti meistrus, tokius kaip Gary Oldmanas.
Tuo nenoriu pasakyti, kas G.Oldmanas prastai suvaidino Winstoną Churchillį filme „Tamsiausia valanda“, nors pats filmas – niūrokas, ir net, sakyčiau, – prastas, neįdomus. Tačiau G.Oldmano vaidmuo – meistriškas.
Jei dažniau „Oskarus“ pelnytų jaunimas, o ne žinomi favoritai, tai gal ir daugiau žmonių žiūrėtų tą „Oskarų“ įteikimo ceremoniją, nes būtų daugiau netikėtumų. Norėtųsi, kad JAV Kino akademijos nariai balsuotų taip, kaip jiems patiems atrodo, o ne taip, kaip pasufleruoja kino apžvalgininkai ir blogeriai.
Antro plano geriausio aktoriaus „Oskarą“ būčiau atidavęs Willem Dafoe iš „Floridos projekto“. Jo vaidmuo buvo daug svarbesnis, jautresnis. Be to, jam buvo gerokai sunkiau, nes dirbo su vaikais ir neprofesionalais aktoriais.
– Gal kai kada aktoriniai prizai – lyg kompensacija filmams, negavusiems pagrindinio „Oskaro“?
– Ne, nemanau. Juk balsuojama atskirai. Aktorius renka ne visa akademija, o tik mažesnė jos dalis. O už geriausią filmą balsuoja visi jos nariai. Ir dar jų prašoma viską surašyti prioriteto tvarka. Todėl antroje ar trečioje vietoje daugiau kartų paminėtas filmas gali lengvai aplenkti lyderį.
Noriu pakalbėti apie dar vieną nominaciją, kurioje laukiau vieno filmo pergalės, o laimėjo kitas. Tai buvo „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą.
Tiesa, laimėjęs Čilės kūrėjų darbas „Fantastiška moteris“ – taip pat puikus filmas. Jo siužetas vėl susijęs su lygybės tema, nes kovojama prieš patyčias ir neapykantą kitokiems žmonėms. Juk toji „Fantastiška moteris“, kuri vis dar rodoma ir Lietuvos kino teatruose, – tai translytė moteris.
Bet man labiau patiko pagrindinis „Fantastiškos moters“ varžovas kovoje dėl „Oskaro“ – libaniečių filmas „Įžeidimas“. Jis kiek mažiau, bet irgi atitinka tą pagrindinę temą. Filmo veiksmas vyksta Libane, kur dėl menkniekio, neteisingai įrengto vamzdžio, susikivirčija krikščionis libanietis ir imigrantas palestinietis.
Nemokėjimas susitarti ir atsiprašyti eilinį dviejų vyrų konfliktą paverčia rimta kova, į kurią įsitraukia ir valstybės pareigūnai. Herojams tenka permąstyti Libano istorijos žaizdas ir pilietinio karo palikimą. Teismo salėje palestinietį gina mergina, o libanietį – jos tėvas. Aš pats „Įžeidimą“ laikau vienu pačių svarbiausių metų filmų.
– Kokie dėl „Oskarų“ varžęsi filmai bus parodyti artėjančiame festivalyje „Kino pavasaris“?
– Festivalyje „Kino pavasaris“ filmas „Vadink mane savo vardu“ bus rodomas Vilniuje ir Kaune.
Į būtinų pažiūrėti filmų sąrašą siūlyčiau įsitraukti ir „Įžeidimą“, kuris varžėsi dėl geriausio užsienio filmo „Oskaro“.
Galima bus pamatyti ir „Floridos projektą“. Juo labiau, kad ta proga į Lietuvą atvyks ne tik jo režisierius, bet ir pagrindinį moters vaidmenį atlikusi lietuvių kilmės aktorė Bria Vinaite. Šią merginą režisierius atrado „Instaram“ tinkle, o filme ji iš tiesų spalvingai reiškėsi.
Unikalaus animacinio filmo „Jūsų Vincentas“ režisieriai taip pat trumpam atvyks į Vilnių festivalio metu. Būdamas festivalio programos sudarytojas labai didžiuojuosi, kad nepaisydami didžiulio užimtumo, jie rado tam laiko. Kūrėjai susitiks su lietuvių žiūrovais ir papasakos, kaip gimė tas „Jūsų Vincentas“.
– Kokie filmai galėjo būti nominuoti „Oskarui“, bet nepateko į finalinius penketukus?
– Aš nustebau, kad nebuvo nominuotas filmas „Lyčių kova“. Tai labai spalvinga, žaisminga juosta ir net komiška juosta apie vyrų ir moterų skirtumus. Joje vaidina ir puikūs aktoriai.
Kitas filmas, kuris pateko į pretendentų devintuką, bet nebuvo išrinktas į finalinį penketuką, tai –– „Fokstrotas“. Tai kritiškas žydų režisieriaus filmas, nuo kurio atsiribojo Izraelio kultūros ministrė, teigdama, kad jis neteisingai vaizduoja Izraelį, iškraipo faktus. Jį taip pat pamatysime „Kino pavasaryje“.
