Balandžio mėnesį Maskvos tarptautiniame kino festivalyje bus parodytas jauno jakutų režisieriaus, Valstybinio kinematografijos instituto studento M.Arbugajevo dokumentinis filmas „Genezė 2.0“, jau pelnęs prizą Sandanso nepriklausomo kino festivalyje JAV.
Juosta, nufilmuota kartu su tituluotu šveicarų dokumentininku „Oskaro“ nominantu Christianu Frei, pasakoja apie rusus mamutų ilčių ieškotojus ir Vakarų mokslininkus, bandančius klonuoti išnykusį gyvūną.
Rusijos naujienų agentūrai RIA M.Arbugajevas papasakojo, kodėl ledo ritulio lazdą iškeitė į kamerą, kaip įsiteikti žemės dvasioms ir kodėl jakutų kinas tapo prekių ženklu.
Apie ledo ritulį ir Kinematografijos institutą. Ledo ritulį žaidžiu nuo vaikystės, sportui paskyriau 15 gyvenimo metų.
Mano tėvas – profesionalus keliautojas, sesuo – fotografė, draugai taip pat teikia pirmenybę aktyviam gyvenimo būdui. Mane ne kartą kvietė keliauti, bet vis atsisakydavau dėl treniruočių ir stovyklų.
Galiausiai nutariau išsiveržti į laisvę: žaisdamas aukščiausiojoje lygoje susitaupiau pinigų ir išvykau į Niujorką išmokti anglų kalbos. Tai buvo rimtas postūmis pradėti kūrybinį gyvenimą. Grįžęs iš Amerikos nuvykau padėti seseriai į Naujojo Sibiro salas (Naujojo Sibiro salos – archipelagas Rytų Sibiro šiaurinėje pakrantėje, tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų. Įeina į Jakutijos respublikos sudėtį. – Red.).
Ten ji žurnalui „National Geographic“ rengė reportažą apie mamutų ilčių ieškotojus. Ji turėjo atsarginį fotoaparatą – paėmiau ir pradėjau fotografuoti.
Manęs niekas nemokė, tik paklausiau, kaip aparatas veikia, o toliau pats rasdavau rakursus, komponavau kadrą.
Man labai patiko procesas, tiesiog nepaleisdavau fotoaparato iš rankų.
Vėliau su tėvu dalyvavau ekspedicijoje šunų kinkiniais – ten nufilmavau savo pirmą mėgėjišką filmą. Paskui nutariau stoti į Valstybinį kinematografijos institutą, į Sergejaus Mirošničenkos dokumentinio kino klasę. Šįmet ginu diplominį darbą.
Apie tarptautinę patirtį. Pirmame kurse mums davė užduotį – sukurti filmą su užkadriniu balsu. Turėjau daug medžiagos apie mamutų ilčių ieškotojus, todėl sukūriau pusės valandos filmą.
Kinematografijos instituto festivalyje jis pasidalijo pirmąją vietą kaip geriausias dokumentinis filmas su penkto kurso diplomantės darbu.
Supratau, kad juosta perspektyvi, ir išsiunčiau paraiškas į įvairius festivalius, tarp jų – ir „Vision du Reel“ Nione, Šveicarijoje. Ten susipažinau su Ch.Frei. Jis pasiūlė bendradarbiauti.
Turėjau daugelio didelių televizijos kompanijų pasiūlymų, bet atsisakiau. Man atrodo, kad TV formatas neperteiktų šios istorijos gelmės, tai turi būti autorinis kinas.
Apie žemės dvasias. Filmo idėja buvo įdomi dar plėtojant sumanymą: archajiškas mamutų ilčių ieškotojų pasaulis ir čia pat – genetikai, bandantys atkurti, klonuoti mamutą, o dar tos 2013 metais rastos mamuto liekanos, kuriose galėjo būti gyva ląstelė. Toks „Juros periodo parkas“.
Ekspediciją surengiau pats: buvau ir režisierius, ir operatorius, ir prodiuseris, ir administratorius. Mano komanda – iš esmės du žmonės: aš ir padėjėjas Vladimiras Jegorovas. Salose su medžiotojais praleidome du mėnesius.
O kai buvo rasta pirmoji iltis, nuskandinome kamerą – aš įkritau į ežerą.
Medžiotojai turi ritualą: jie maitina žemės dvasias, mainais už rastą daiktą atiduoda ką nors – karoliuką, skudurėlį, saldainį, monetą, cigaretę.
Visą laiką sau kartojau: jei rasime iltį, taip pat turiu ką nors atiduoti žemei. O kai pradėjome filmuoti, pamiršau ir prisiminiau jau rogėse. Po kokių penkių minučių važiavome pro ežerą, pakilome į priekalnį, rogės apvirto ir aš įkritau tiesiai į vandenį su visa aparatūra.
Ilgai ežere negalėjau rasti kameros. Laimė, atmintukas nenukentėjo, medžiaga išliko, bet kamerą penkias dienas džiovinome palapinėje virš dujų degiklio.
Apie išgyvenimą Arktyje. Vos ne nuo penkerių metų tėvas imdavo mane į medžioklę, žūklę, į ekspedicijas – taip pratinausi prie gyvenimo Arktyje lauko sąlygomis. Pamėgau gamtą, keliones.
Tačiau šiai ekspedicijai vis tiek rengėmės fiziškai, nes žinojau, kad teks nueiti 20 kilometrų per dieną.
Sniegrogės – tik nuvažiuoti nuo stovyklos iki stovyklos, o šiaip viskas pėsčiomis. Reikėjo palaikyti formą, kad po pirmos dienos neatgultume. Aš turiu sportinės patirties, todėl lengviau, o štai mano pagalbininkas Vova – šaunuolis, atlaikė.
Tokiose vietose kaip Arktis žmogus turi turėti užduotį. Jeigu ji yra, galės atlaikyti psichologiškai sunkiausius išbandymus.
Medžiotojų tikslas – rasti iltį, kad išmaitintų savo šeimą. Mano tikslas – sukurti filmą, kad žmonės pamatytų mamutų ilčių ieškotojų istoriją.
Apie medžiotojų būdą. Bendrą kalbą su medžiotojais radau iškart.
Įsivaizduokite: 18 kaimo vyrų nuo 20 iki 50 metų. Būdamas ledo ritulininkas pakeičiau maždaug 8 komandas, esu įpratęs megzti ryšius naujame kolektyve. Be to, pasirinkau herojus, panašius į save.
Vienas pagrindinių herojų į Naujojo Sibiro salas atvyko pirmą kartą. Aš daug jį klausinėjau ir mes susidraugavome.
Kad pokalbis būtų atviresnis, reikia kartu pagyventi, tapti draugais. Kitaip gero filmo nesukursi.
Medžiotojo dvasia – Šiaurės tautelių atstovų kraujyje. Net jeigu nebūtų šio verslo, jie vis tiek liktų medžiotojais, ieškotojais.
Maskvoje gyvenu beveik septynerius metus ir matau, kaip čia viskas skiriasi. Man patinka tas kontrastas. Kai atvykstu į Arktį, pats keičiuosi.
Ten žmonės gyvena taip darniai su gamta, jaučia jai tokią pagarbą, kad reikia to mokytis. Taip, tai išgyvenimas, bet žmonės savo pasaulyje laimingi.
Apie mamuto klonavimą. Paklausiau medžiotojų, ar jie norėtų šiose žemėse pamatyti mamutą. Vienas jų pasakė: „Ne, nenorėčiau, kad jis čia vaikščiotų, juk jis būtų vienas, jam būtų liūdna. Geriau nereikia.“
Taigi jie jaudinasi dėl mamuto – labai jautru. Bet šio epizodo mes galiausiai neįtraukėme į filmą.
Apie jakutų kino pakilimą. Džiaugiuosi, kad turime kino pramonę, kurią galima palyginti, pavyzdžiui, su Bolivudu.
80 proc. Jakutijos gyventojų eina į kino teatrus žiūrėti jakutiškų filmų.
Pavyzdžiui, filmas, kurio biudžetas 60 tūkst. rublių (857 eurai), uždirba du milijonus rublių (30 tūkst. eurų).
Kai vasarą būnu Jakutske, visada stengiuosi pamatyti kokį nors vietos filmą.
Ch.Frei kartą man pasakė labai svarbų dalyką: „Valstybė be dokumentinio kino – kaip šeima be nuotraukų albumo.“ Tai pasakytina apie visą kinematografą, ne tik dokumentinį.
Kinas garsina mūsų respubliką. Mus žino – jakutiški filmai, deimantai, o dabar dar ir mamuto iltys. (Juokiasi.)
Parengė Milda Augulytė
