Režisierė, scenaristė, dviejų dešimčių ryškių filmų autorė, viena originaliausių ir nepriklausomiausių autorinio kino kūrėjų K.Muratova mirė Odesoje, kurioje prieš 40 metų prasidėjo jos kūrybinis kelias.
Valstybinio kinematografijos instituto auklėtinė, Sergejaus Gerasimovo mokinė Odesos kino studijoje sukūrė pirmuosius savarankiškus ir vienus svarbiausių savo filmų „Trumpi susitikimai“, „Ilgos palydos“, „Asteninis sindromas“.
Tarp kitų įsimintinų jos filmų, kurių dalis rodyta ir Lietuvos kino teatruose, – „Pomėgiai“, „Lemties permaina“, „Antrarūšiai žmonės“, „Čechovo motyvai“, „Trys istorijos“, „Du viename“, „Derintojas“, „Rylos melodija“, „Amžinas sugrįžimas“.
Rusų kino kritikų vertinimu, ji, viename interviu save pavadinusi kino verge, – bene svarbiausia XX a. antrosios pusės rusų ir ukrainiečių kino figūrų: „Kiti didieji režisieriai išeidavo iš mados, prarasdavo nuovoką, mesdavosi į politiką arba išeidavo į pensiją. K.Muratova visada liko ir nesiliovė ieškoti naujų kino išraiškos galimybių, ne tiek reaguodama į laiko poreikius, kiek dar kartą negailestingai fiksuodama netgi ne jo raidę, o dvasią, skausmą, absurdą (neatsitiktinai sovietiniais laikais jos filmai dažnai atsidurdavo ant lentynos).
Epochų ir kūrybos sąlygų kaitą K.Muratovos kūryboje atspindėjo lūžiai, asmeninės modernistinės kino kalbos revoliucijos – nuo lyrikos prie nervo, nuo realizmo prie grotesko, nuo to, kas baisu, prie to, kas juokinga, nuo akivaizdžių dalykų prie daugiaprasmių, todėl jos filmai kaskart būdavo nepavaldūs laikui. Ir lieka tokie, raginantys dar kartą juos peržiūrėti ir apdovanojantys žiūrovą, net kai autorės nebėra.“
Apie save K.Muratova yra sakiusi: „Aš esu linksma pesimistė.“ Tą patį galima pasakyti apie jos filmus.
K.Muratova niekada nesiveržė kurti komerciškai pelningo pramoginio arba žiūrovus masinačio žanrinio kino. Jos filmų – simbolinių ir dažnai gąsdinančių – pasaulis suprantamas ne visiems. Bet ir pati režisierė niekada neslėpė, kad jos kinas – tai ne žiūrovų referendumas, o gyvenimo aistra.
Dažnai užsidėdama provokatorės ar klouno kaukę, režisierė nuosekliai tyrinėjo žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje, vyro ir moters santykius tarp vis sąlygiškesnių gėrio ir blogio sąvokų.
Jos filmų personažai neįprasti, kartais panašūs į protiškai atsilikusius, po kelis kartus kartojančius tas pačias frazes, kalbančius neįprastomis intonacijomis, kai kurie apsirengę, tarsi ruoštųsi į karnavalą, tačiau tai tik dar labiau pabrėžia, kokiame šaltame, bejausmiame, ironijos ir cinizmo pilname pasaulyje gyvename. Satyra ir juokas čia eina greta, tačiau dažniausiai lieka slogus pojūtis, kad groteskiškas filmo pasaulis pernelyg arti tavo tikrovės.
K.Muratova, kaip retas kitas režisierius, gebėjo pažvelgti į pačią žmogaus sielą, parodyti tokią meilę, kad po filmo žiūrovui dar ilgai mausdavo širdį. Tą gebėjimą pamatyti žmogų, suprasti jo mintis ir psichologiją ji išlaikė visą gyvenimą.
Kūrybos pradžioje K.Muratova kūrė pustonių prisodrintas psichologines dramas. Pirmajame savarankiškame kino filme „Trumpi susitikimai“ (1967 m.) ji parodė, ko gera, apskritai gyviausią ir emocionaliausią meilės trikampį.
Atsakinga vykdomojo komiteto darbuotoja (K.Muratova) myli visišką savo priešingybę – geologą, nesiskiriantį su gitara (Vladimiras Vysockis). Vienoje ekspedicijoje jis sutinka merginą (Nina Ruslanova), kuri jį pamilsta. Mergina vyksta į miestą ir įsidarbina namų darbininke pas geologo žmoną. Taip susitinka trys likimai. Lyrinė istorija apie meilės trikampį tokia paprasta, bet kartu tokia subtili, tikroviška, neišgalvota nuo pirmo iki paskutinio kadro, nuo pirmos iki paskutinės replikos.
Kitas K.Muratovos filmas „Ilgos palydos“ (1971 m.) – dar viena provincijos jausmų drama. Jos veikėjai – keturiasdešimtmetė vieniša motina ir jos septyniolikmetis sūnus. Moteris – vieniša, kaprizinga, egocentriška, su sūnaus branda prarandanti gyvenimo prasmės pagrindus. Sūnus nori išvykti gyventi pas tėvą. Motina, kuri jau turi gerbėją, nenori skirtis su sūnumi. Dvi meilės – motinos ir moters – drasko heroję. Ją įkūnijusi aktorė Zinaida Šarko sukūrė geriausią vaidmenį savo kūrybinėje biografijoje.
Apkaltintos „smulkiaburžuaziškumu“, „Ilgos palydos“ net 16 metų išgulėjo ant lentynos, ekranuose pasirodė tik pertvarkos laikais.
Valstybinio kinematografijos komiteto valdininkai nenoriai leido rodyti ir 1989 m. sukurtą „Asteninį sindromą“ – pernelyg sudėtingai jame parodytas sovietinis žmogus, pernelyg keistos problemos jį kamavo: ne pareiga tėvynei, o paprastas gyvenimas su visais jo sunkumais ir rūpesčiais.
Filmas susideda iš dviejų dalių: pirmosios herojė – radikaliai agresyvi moteris, kuri, palaidojusi vyrą, pradeda siautėti po miestą; antrojoje vaizduojamas radikaliai pasyvus mokytojas, sergantis nevalingu miego sindromu ir užmiegantis netinkamose vietose.
Tuo metu gyvenimas šalyje kito ir tai negalėjo neatsiliepti žmonėms. K.Muratovai vienai iš nedaugelio pavyko parodyti tą baisų nuovargio nuo nežinomybės jausmą.
Viename pokalbyje paklausta, koks jos filmas autobiografiškiausias, K.Muratova atsakė: „Visuose – mano mintys, mano jausmai, mano pasaulėjauta. O artimiausias personažas – mokytojas iš „Asteninio sindromo“. Net jo monologai – tarsi iš mano dienoraščių. Ten visas mano siaubas žvelgiant į pasaulį, gyvenimą, kurio negali pakeisti.“
Pagal Vladimiro Korolenkos prozą sukurtas filmas „Tarp pilkų akmenų“ (1983 m.) pasakoja apie benamius vaikus, besiglaudžiančius sugriuvusių rūmų rūsyje. Filmas buvo sudarkytas cenzūros, todėl režisierė atsisakė jį pasirašyti. Filmo titruose ji pasislėpė po bespalviu Ivano Sidorovo slapyvardžiu.
Dar viena prozos įkvėpta K.Muratovos juosta – „Lemties permaina“ (1987 m.) pagal Somerseto Maughamo apsakymą „Raštelis“. Jo herojė – jauna aristokratė, nužudanti savo meilužį. Ji nori, kad tai būtų traktuojama kaip būtinoji gintis. Moterį išduoti gali tik šantažuotojų rankose atsidūręs raštelis. Šiame filme atsidūrė ir fragmentai, neįėję į filmą „Tarp pilkų akmenų“. Kurtas Tadžikistane, filmas žymėjo ir K.Muratovos kūrybos lūžį.
„Trys istorijos“ (1996 m.) – apmąstymai apie mirtį ir gyvenimo vertę, apie tai, kaip lengva žudyti – o žudyti nesunku, kai nuvertinamas žmogus kaip individas, kaip gyva būtybė.
Trijų novelių centre – mirtis. Pirmosios herojus nužudo įkyrią kaimynę, antrojoje medicinos sesuo žudo vaikus pametusias motinas, trečiojoje maža mergaitė nunuodija įkyrėjusį senuką. Šis filmas – vėlyvojo K.Muratovos stiliaus esmė.
2007 m. K.Muratova sukūrė filmą „Du viename“, susidedantį iš dviejų novelių. Tai – filmas apie mirtį, apie gyvenimą, provokuojantys apmąstymai apie amžių, laiką, kūrybą, kiną ir teatrą, žmogaus teatrališką prigimtį, apie sąlyginę ir realią tikrovę, apie režisūros sampratą plačiausia prasme ir – labai konkrečia.
Teatro scenoje pasikorė aktorius. Kažkaip į tai įsipainiojęs scenos darbininkas. Tačiau klouno kūnas kilpoje – anaiptol ne vienintelė, o ir ne svarbiausia intriga, draskanti trupę. Tikra mirtis atėjo į sąlygiškumų pasaulį, ir jau neįmanoma numanyti, kur nuves įvykių virtinė. Ir suprasti, kiek mirčių dar laukia šios trupės. O gal tarp tų žmonių ir nebuvo gyvųjų? Tačiau šou turi tęstis, kad ir kas atsitiktų, ir jis tęsiasi.
O štai „Rylos melodijoje“ (2009 m.) K.Muratova priverčia žiūrovą leistis į ilgą ir kankinamą kelionę su dviem našlaičiais per vartotojiškos civilizacijos šventyklas: prekybos centrus, kazino, kalėdines tuštybės muges. Gąsdina filme parodytas visuotinai paplitęs dvasinis kurtumas, per kurį net laimingi atsitiktinumai neišgelbsti vaikų.
Kino karjerą K.Muratova baigė likus 6 metams iki mirties, 2012-aisiais. Ji sukūrė filmą „Amžinas sugrįžimas“ ir per premjerą Romos kino festivalyje paskelbė paliekanti kinematografą.
Simboliška, kad režisierė šioje juostoje surinko vienus ryškiausių savo kartos aktorių – Olegą Tabakovą, Alą Demidovą, Sergejų Makoveckį, Renatą Litvinovą.
Filmo išeities situacija – banaliausia. Komandiruotėn į svetimą miestą atvykęs vyras nusprendžia aplankyti buvusią kurso draugę ir paprašyti jos patarimo, kaip spręsti iškilusią problemą: pilietis Sergejevas myli savo žmoną Liudmilą, bet myli ir meilužę Liudmilą; abi Liusios nuostabios, tad kurią pasirinkti?
Kaip rašė kino kritikė Živilė Pipinytė, „K.Muratova nebūtų K.Muratova, jei tos situacijos nepaverstų spektakliu, farsu, absurdu. Vis kito aktoriaus suvaidintas Sergejevas ateina vis pas kitos aktorės vaidinamą kurso draugę. Situacija nesikeičia, bet keičiasi aktorių amžius, socialinis statusas, namai, į kuriuos ateina komandiruotasis, intonacijos, scenos ritmas, akcentai. Nesikeičia tik tekstas. <...>
K.Muratova stebi žmonių elgesį taip, kaip kiti filosofai stebi praplaukiančius debesis, ir ieško jo dėsningumų, prasmių. K.Muratova rodo, kad viskas kartojasi, kad susikalbėti neįmanoma, kaip neįmanoma ir išgirsti kito žmogaus. Jos išvados visai neguodžia. Bet po „Amžino sugrįžimo“ su tuo susitaikyti gal bus lengviau.“
Po „Amžino sugrįžimo“, pasak pačios K.Muratovos, ji nebeturėjo ko daugiau pasakyti nei sau, nei pasauliui, o ir fiziškai buvo labai sunku (ji sirgo onkologine liga, netgi galvojo apie eutanaziją).
Parengė Milda Augulytė
