Būti skaitytoju – šiandien patikimesnė ir garbingesnė apibrėžtis. Būti rašytoju išties nieko nereiškia“, – svarstė 39 metų poetas Rimvydas Stankevičius. Neseniai šeštąją eilėraščių knygą išleidęs rašytojas atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Kai tik pramokau rašto, nedelsdamas ir pradėjau. Dabar žvelgdamas atgal galvoju – matyt, mane bus suvedžiojusi pati kalba, jos galimybės. Gana anksti (dar nemokėdamas rašyti) patyriau, kad man lengvai sekasi rimuoti – o žmonės tokie jau yra, kad jeigu kažkas jiems sekasi, tai, be abejo, virsta ir mėgstamu užsiėmimu.
Išties – buvo stebuklas kalba žaisti, patirti, kad ji geba burbuliuoti kaip limonadas, linksminti, kutenti gomurį, kaitinti kraują, sugriebus svaigiai kilstelėti, it smarkiai įsiūbuotos sūpuoklės...
Gebėjimas rimuoti, manau, taip pat gali būti aiškinamas ir žemiškiau nei Dievo dovana. Savo vaikystėje gal 60 kartų sirgau ausies uždegimu. (Kam teko – tas žino, kaip tai skausminga).
Mama, niekaip kitaip negalėdama manęs verkiančio nuraminti, imdavo mane ant rankų ir basa po tamsius kambarius nešiodama, ritmingai sūpuodama, garsiai deklamuodavo visus (ne tik vaikiškus) eilėraščius, kuriuos tik mokėjo iš savo vaikystės, iš perskaitytų knygų: Antano Baranausko, Maironio, Salomėjos Nėries, Vytės Nemunėlio, Justino Marcinkevičiaus... O kai ritmas, rimas ir poetinės prasmės jungiamos su galvą į šipulius plėšiančiu skausmu – įkrenta giliai ir ilgam.
Man mokantis trečioje klasėje gimtųjų Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje stende buvo iškabina pirmoji mano eilėraščių publikacija. Vieną stulpelį galiu pacituoti: „Sniego pūgos – piktos tetos / sukūriuoja, kaukia/ taip ateina nauji metai/ per baltas palaukes“...
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Man nelabai patinka čia žodis „didžiuotis“. Tai apskritai prieštarauja mano požiūriui į kūrybą, kuriančiuosius ir kūrinio bei autoriaus tarpusavio santykį.
Savais kūriniais aš džiaugiuosi, juos branginu, tačiau tikrai nesididžiuoju. Kuo nors didžiuotis reiškia negebėti žvelgti į tai objektyviai, kritiškai. Man, pavyzdžiui, labai mielos ir gerbtinos mamos, kurios myli savo vaikus, bet tos, kurios jais didžiuojasi – kiek įtartinos.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Eilėraščius rašau tikrai ne kasdien – tik tuomet, kai turiu ką parašyti. Esė rašau kartą per savaitę – dienraštyje „Respublika“ turiu savo kertelę, kurioje stengiuosi išsipasakoti, kas ant širdies guli. Straipsnius rašau periodiškai, bet taip pat ne kasdien.
Dar rašau šiokius tokius lakoniškus kritinius pastebėjimus apie naujai išėjusias (daugiausia lietuvių autorių) knygas, rašau apie kultūrinius renginius, rašau tekstus dainoms, retkarčiais – libretus miuziklams, labai retai – noveles, esu parašęs vieną kitą inscenizaciją spektakliui... Taigi rašau ne kasdien, tačiau viską susumavus – ne tik kasdien, bet ir nuo ryto iki vėlyvos nakties.
Rašymo metu muzikos neklausau, tačiau tai, kad būtent muzika inspiruoja vieno ar kito mano kūrinio atsiradimą, labai dažnas atvejis. Dėl paros meto... Taip jau sustyguotas mano pareigų ir prievolių poligonas, kad kūrybiniam rašymui lieka savaitgaliai ir naktys, tad savaitgaliais rašau bet kuriuo paros metu, o šiokiomis dienomis – nelabai vėlią naktį.
Rašymo įpročių turiu, netgi labai juokingų, tačiau jie yra svarbūs tik man ir tik tiek, kiek padeda nugrimzti į kūrybinį transą. Jei kada užsimanysiu tapti TV žvaigždute – tuos įpročius imsiu pasakoti, o dabar noriu, kad žmonės domėtųsi literatūra, o ne mano įpročiais.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Naiviai įsivaizduoju, kad mano eilėraščius kaži kokiu būdu ir kaži kokioje erdvėje perskaito ir aptaria visų geriausių pasaulio mirusių rašytojų konsiliumas. Kartais taip sėkmingai užsifantazuoju, kad išgirstu net ir jų patarimų. Neretai – tikrai vertingų. Ypač daug dėmesio man skiria Edgaras Allanas Poe, Franzas Kafka, Georgas Traklis...
Iš realiai egzistuojančiųjų idealus mano poezijos skaitytojas yra puikus poetas, visų mano knygų redaktorius Aidas Marčėnas. Dar nėra buvę, kad jis ko nors nepastebėtų ar ką nors būtų supratęs ne taip.
Nepamanykit, kad kamuojuosi dėl nesuprasto genijaus komplekso, bet vis dėlto yra malonu jausti, kad esama žmonių (bent vieno), kurie išties supranta, ką jiems sakai. Kartais man atrodo, kad jis žino ne tik tai, ką parašau, bet ir tai, ką dar tik kada nors parašysiu.
– Kas yra gera knyga?
– Geros knygos yra tos, kurias užversti – ne mūsų valioje. Paprastai jos pačios ima diktuoti skaitymo tempą, pakartotinių skaitymų skaičių, kurios nesibaigia net ir po paskutinio puslapio – apsigyvena ir lieka skaitytojo gyvenime, skaitytojo sąmonėje, širdyje, virsta skaitytojo asmenine patirtimi, neatsiejama jo asmenybės dalimi.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Brolis Viljamas iš Umberto Eco „Rožės vardo“, Haris Haleris iš Hermano Hessės „Stepių vilko“ ir indėniukas Harka iš Liselottes Welskopf-Henrich šešių romanų ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Išties vardydamas mėgstamiausius savo personažus kiekvienas netyčiomis pasako ir į kuriuos jų pats norėtų būti panašus. O žmogus juk nemato savęs tokio, koks yra – mato save tokį, koks norėtų būti.
Tačiau jei būčiau sau be išlygų sąžiningas, turėčiau pripažinti, kad į tuos mėgstamiausius nesu tiek panašus, kiek norėčiau. Nors ir nesmagu pripažinti, labiausiai, ko gero, esu panašus į Nozdriovą iš Nikolaujaus Gogolio „Mirusių sielų“. Prie žmonių artėju visuomet genamas tik noro susidraugauti, bet kažkodėl dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad iškviečiu juos į dvikovą ir nukaunu.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Gal ir gerai, kad tokie dalykai neįmanomi. Antraip garsusis Jono Biliūno apsakymas vadintųsi ne „Kliudžiau“, o „Nepataikiau“ (nes labai jau tos katytės gaila), Margiriui būtų pavykę apginti Pilėnus, o Elena iš Antano Škėmos „Baltos drobulės“ nedvejodama būtų palikusi savo sutuoktinį dėl Antano Garšvos... Vargu ar literatūrine prasme šie kūriniai nuo to sustiprėtų...
– Kokia pastaroji perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Herkaus Kunčiaus „Lietuvis Vilniuje“. Ypač epizodas, kur mūsų kunigaikštis Vildaugas už atlapų iš visos sveikatos ima purtyti lauko kavinėje pietaujančią, lietuviškai nė žodelio nesuprantančią vokietę rėkdamas: „Tu neklausk, ką Lietuva gali tau duoti, klausk – ką tu gali duoti Lietuvai.“ Mano manymu, tai – tobulas pajuokavimas.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Nuo to laiko (koks pusmetis), kai turiu nuosavą darbo kambarį, kurio visos sienos – knygų lentynos, ant manojo naktinio stalelio lektūra nustojo kauptis. Dabar ten guli tik stacionaraus kompiuterio dydžio knyga „Krikščionybės kronikos“, kurią lėtai skaitau. Dar – aktorės Gražinos Urbonaitės dovanotas Vinco Kudirkos „Raštų“ smetoninis leidimas, kurį su pasimėgavimu skaitinėju.
Darbo kambaryje ant stalo – taip pat šiuo metu skaitomos Norberto Vėliaus surinktos lietuviškos sakmės knygoje „Sužeistas vėjas“, Aido Marčėno vaikiškų eilėraščių knyga „Žmogaus žvaigždė“, Ramutės Skučaitės „Varinis angelas“, Gintaro Beresnevičiaus „Dausos“, ką tik perskaityta Juliano Barneso „Flobero papūga“ ir N. Gogolio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“, prie kurios esu pripratęs nelyg prie raminamųjų vaistų... Ant mano stalo darbovietėje – ką tik perskaityta Romo Sadausko knyga „Gyvenimas prie vieškeliuko“ ir Elenos Kurklietytės romanas „Šešėlių verpėja“.
– Gal galite išvardyti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Bus tiksliau, jei išvardysiu dešimtį mane labiausiai formavusių autorių, o ne knygų. Nes pasirinkti, pavyzdžiui, Franzo Kafkos „Pasakojimus“ ir nutylėti jo „Dienoraščius“ arba „Procesą“ – būtų nei šis nei tas. O jei vardysiu knygas, į sąrašą tilps vos du ar trys autoriai, o kiti nemažiau verti liks nepaminėti.
Taigi: 1. Umberto Eco su kūriniais „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ etc. 2. Nikos Kazantzaki „Dievo neturtėlis“,„Graikas Zorba“ etc. 3. Hermannas Hesse su „Stepių vilku“, „Stiklo karoliukų žaidimu“, „Sidharta“, „Demianu“ etc. 4. Franzas Kafka 5. Jerome'as Salingeris 6. Edgaras Allanas Poe 7. Gabrielis Garcia Marquezas ir visas Lotynų Amerikos magiškasis realizmas 8. Michailas Bulgakovas 9. Nikolajus Gogolis 10.Peras Olovas Enquistas.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Na, knygų nevardysiu, bet su žmonėmis, kuriems negirdėtos Donaldo Kajoko, Vytauto Bložės, Marcelijaus Martinaičio, Aido Marčėno, Sigito Parulskio, Sigito Gedos pavardės, man pastebimai atslūgsta noras bendrauti...
Nors kartais priešingai – nepaprastai įdomu stebėti žmones, kurie neskaitę Naujojo Testamento man cituoja, kas neva ten parašyta, ir tiesiog griežia dantimis iš įsiūčio tam prieštaraudami. Jie tikrai man kelia nuoširdžią nuostabą...
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Neteko perskaityti nė vienos elektroninės knygos. Tad ką galėčiau manyti? Jei neliks popierinių, skaitysiu elektronines. Bet neabejoju – visuomet jausiu nostalgiją senų puslapių kvapui.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Vos prieš keletą mėnesių išėjo nauja mano poezijos knyga „Ryšys su vadaviete“. Tad šiuo metu esu palaimingai tuščias – prie „dūšios“ turiu tik vieną publikai neskaitytą eilėraštį, kuris vadinasi „Egzorcizmo seansas“.
Tarp artimiausių planų – sudaryti naują esė rinkinį. Pavadinimo jam dar nesugalvojau. Na, o apie ką, atsakyti nesunku – apie tai, kaip gėris nugali blogį. Apie tą patį – ir visos kitos mano knygos.
Pagrindiniai biografijos faktai
* R. Stankevičius (gimė 1973 m. sausio 7 d. Elektrėnuose) – poetas, eseistas, žurnalistas. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba dienraštyje „Respublika“.
* Debiutavo 1993 m. eilėraščiais almanache „Poezijos pavasaris“. Išleido poezijos knygas „Akis“ (1996), „Randas“ (2002), „Tylos matavimo vienetai“ (2006), „Laužiu antspaudą“ (2008), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010), „Ryšys su vadaviete“ (2012), miniatiūrinę apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti“ (2001), esė rinkinį „Diktantai sielai“ (2008).
* 2000 m. pagal R. Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašyna“. Taip pat jis parašė tekstų daugiau nei 20 roko dainų. 2002 m. drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“.
* 2009 m. už knygą „Laužiu antspaudą“ tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 2010 m. už knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ jam įteikta Julijono Lindės-Dobilo literatūrine premija. Ši knyga įvertina ir Jurgos Ivanauskaitės premija, kuri skiriama „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
