* * *
Mano 1918 metų gruodžio 22 dienos kreipimasis į Suomijos liaudį, kur ypač pabrėžiau nacionalinio vieningumo reikšmę stiprinant tarptautinę šalies padėtį ir tvirtinant būsimosios nepriklausomos valstybės pagrindus, buvo mano kaip valstybės vadovo veiklos programa. Esminė šios programos dalis – sukurti galingas gynybines pajėgas, tad reikėjo visiškai pertvarkyti Civilinės gvardijos formuotes.
Pirma mano užduotis – nustatyti savo požiūrį į Vyriausybę. Per pastarąjį mėnesį ji parodė, kad su valstybės problemomis susidoroti gali.
Ministras pirmininkas, teologijos profesorius Lauris Ingmanas, buvo žinomas dar nuo luominės atstovybės laikų. Jo darbingumas, taip pat įtaka Parlamentui buvo tiesiog nepaprasti.
Užsienio reikalų ministras Karlas Enkelis, 1917 m. būdamas valstybės sekretorius, įgijo didžiulę patirtį tarptautiniais klausimais, jis buvo plačiai išsilavinęs ir mokėjo daugelį kalbų. Enkelis buvo buvusio Kadetų korpuso viršininko sūnus, ir puikiai jį pažinojau nuo savo mokymosi ten laikų, nors Karlas buvo truputėlį jaunesnis už mane.
Gynybos ministras Rudolfas Valdenas, mano bendražygis išsivadavimo kare, turėjo puikius gabumus organizacinei veiklai, o vidaus reikalų ministras Antis Tulenheimas (Antti Tulenheimo) labai gerai suprato savo žinybos reikalus. Visi kiti Vyriausybės nariai savo postams tiko.
Vyriausybė, kurioje nemaža narių buvo monarchistai, nekėlė Antantės šalių pasitikėjimo, bet jos pakeitimas gerokai paaštrintų valstybės vidaus problemas. Reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad po naujų rinkimų Vyriausybė bet kuriuo atveju bus pakeista. Maniau, užsienio valstybių kišimasis į Vyriausybės formavimo klausimus turi būti smarkiai sumažintas – pats privalau atsakyti už jos veiklą.
Formuoti naują Vyriausybę buvo ne visai laikas, kadangi vidaus padėtis Baltijos šalyse išliko nestabili, todėl man reikėjo laikytis Paryžiuje priimto sprendimo dėl mano kabineto palaikymo.
Kai iš savo atstovų Paryžiuje ir Londone pradėjome gauti vis naujus pasiūlymus dėl Vyriausybės sudėties pakeitimo, šalių sąjungininkių Vyriausybėms pareiškiau, kad Ingmano kabinetu, nors ir ne mano paskirtu, visiškai pasitikiu. Jis veikia visiškai vieningai ir atkakliai dirba kurdamas gerus Suomijos ir Antantės šalių santykius. Pažymėjau, kad Vyriausybės keitimas gali sukelti masinius neramumus, ir kils grėsmė visoms valstybės vadovo pastangoms stabilizuoti padėtį šalyje.
Buvo priimtas sprendimas dėl naujų rinkimų artimiausiu metu, tad mes įvykdėme visas diplomatinių santykių su Prancūzija atkūrimo sąlygas. Norėdamas sustiprinti savo, kaip valstybės vadovo, padėtį, pasiūliau, kad Prancūzija kaip galima greičiau atsiųstų savo atstovą į Helsinkį.
Šis siūlymas, sprendžiant iš visko, buvo geranoriškai priimtas, ir 1919 m. sausio 2 d. Prancūzijos konsulas Helsinkyje ponas Puaro (Poirot) pranešė, kad Prancūzija kreipėsi į šalis sąjungininkes ragindama pripažinti Suomijos nepriklausomybę. Atsakymas buvo teigiamas. Užsienio reikalų ministras Pišonas savo pažado nepamiršo.
Po kelių dienų gavome savo naujos vidaus politikos sėkmės patvirtinimą. Atėjo pranešimas, kad Suomija ir Lenkija, kurios pagal anksčiau suderintas sąlygas turėjo atsiųsti savo atstovus į šalių nugalėtojų šaukiamą konferenciją, skirtą Rusijos problemoms, dabar jau galėjo to nedaryti. Reikia pažymėti, kad minėta konferencija, kurios vykimo vieta buvo išrinktos Princų salos Marmuro jūroje, taip niekada ir neįvyko.
Svarbiausia mums buvo tai, kad klausimas dėl Suomijos, lygiai kaip ir dėl Lenkijos, neturėjo būti peržiūrimas kartu su tų valstybių problemomis, kurios atsirado kaip pasaulinio karo rezultatas. Tai buvo patvirtinimas to, kad Suomija, kuri daugelį metų buvo autonominė valstybė, dabar gavo tarptautinį savo ypatingos padėties pripažinimą.
Nepaisant jau minėto Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pripažinimo, mums vis tik reikėjo sulaukti, kad mūsų valstybės nepriklausomybę oficialiai pripažintų Anglija ir Jungtinės Valstijos.
Klausimas iš principo buvo išspręstas, tai liudijo bent jau tai, kad vasario 3 d. Prancūzijos Vyriausybė priėmė sprendimą pasikeisti su mumis diplomatiniais atstovais. Anglijos ir Amerikos užtrukimas pripažįstant mūsų nepriklausomybę, visiškai tikėtina, buvo susijęs su aktualiomis Vidurio Europos problemomis, kurios reikalavo ypatingo valstybių sąjungininkių dėmesio.
Kalėdų išvakarėse politinė ir karinė padėtis pietiniame Suomijos įlankos krante žymiai pablogėjo. Iš ten buvo išvesta vokiečių kariuomenė, ir bolševikai išėjo į Baltijos krantą. Nacionaliniai savanorių būriai su ginklais rankose pakilo į kovą su okupantus.
Kritinė padėtis susidarė Estijoje, kur pranašesnės priešo jėgos okupavo apie pusę šalies ir grasino Talinui. Estų kreipimasis dėl karinės pagalbos Suomijoje buvo sutiktas deramai. Vyriausybės įgaliotas, Centrinis komitetas labai greitai suformavo du savanorių pulkus ir keletą baterijų.
Tuo metu, kai buvo formuojami ir apginkluojami šie du pulkai, į Suomiją atvyko daug estų ir kitų baltijiečių, kuriems įvairiais būdais pavyko persikelti per Suomių įlanką. Būtent tada mane aplankė įžymių Baltijos šalių atstovų delegacija ir prašė skirti keletą laivų atplukdyti į Suomijos pakrantę visus norinčius, visų pirma moteris ir vaikus. Deja, tokiai priemonei laivų neturėjome ir neužteko maisto produktų, todėl į šį delegacijos prašymą man teko duoti neigiamą atsakymą.
Estijos išsivadavimo karas sulaukė mūsų pritarimo, be to, jis atitiko Suomijos interesus: labai norėjosi, kad pietinis Suomijos įlankos krantas priklausytų draugiškoms šalims. Be kita ko, suteikta pagalba parodytų visam pasauliui, kad Suomija tampa stabilizavimo jėga Europos šiaurėje ir yra verta pripažinti jos nepriklausomybę.
Tuo metu, kai šalys sąjungininkės negalėjo skirti kariuomenės kovai su bolševikais, mūsų pagalbinio korpuso ekspedicija įgavo ypatingą reikšmę. Mūsų dalyvavimas koviniuose veiksmuose parėmė kilnų Didžiosios Britanijos elgesį – į Taliną ji nusiuntė keletą karinių laivų.
Atsižvelgdamas į visus šiuos faktus, daviau sutikimą verbuoti savanorių ir pagalbinį korpusą aprūpinti būtinu ginklų kiekiu. Ekspedicijos vadovu paskyriau generolą majorą Vetzerį – jis tapo savanoriškų pajėgų vadu. Teikiau daug reikšmės suomių kariuomenės dislokacijai abiejuose Suomijos įlankos krantuose, tai buvo svarbu ir politiniu, ir operatyviniu požiūriu, todėl generolui majorui Vetzeriui siūliau sutelkti visus savanorių dalinius pakrantės ruože. Tai, beje, labai palengvino tiekimo klausimus.
Pirmieji suomių kariniai daliniai Taline išsilaipino gruodžio 30 d. Jie iš karto gavo įsakymą dalyvauti kontrpuolime, kuris turėjo prasidėti po keturių dienų. Tačiau dėl padėties sudėtingumo tik vienas mūsų pulkas galėjo vykdyti operacijas pakrantėje. Jis dalyvavo puolant senąją Narvą ir padėjo ją išlaisvinti. Kitas pulkas, kuris buvo nukreiptas į pietus, padidino suomių karių šlovę placdarme, kuriam vadovavo Vetzeris.
Sėkmingi mūšiai tęsėsi visą sausį ir pirmą vasario pusę. 1919 m. vasario 24 d. estų vyriausiasis vadas generolas Laidoneris (Laidoner) paskelbė, kad visa šalis išlaisvinta. Tą pačią dieną Estija pasiskelbė nepriklausoma.
Estai, taip pat kaip ir mes, gavo savo nepriklausomybę ne kaip dovaną, jie pasiekė ją, atnešę ant pergalės aukuro dideles aukas. O kai dėl mūsų savanorių dalinių, tai jie veikė visiškai pagal istorinę Suomijos paskirtį – ginti Vakarų civilizaciją šiaurėje. Be jokio pervertinimo galime pasakyti, kad Suomijos pagalba turėjo didelę reikšmę išsilaisvinant Estijai, o vėliau – ir naujų nacionalinių Baltijos valstybių atsiradimui.
Tarp daugelio karinių Suomijos problemų ypač skubiai reikėjo spręsti dvi. Visų pirma reikėjo sukurti vadų mokyklą naujai karininkų kartai ugdyti, antra, reikėjo reorganizuoti ir sustiprinti Civilinės gvardijos dalinius.
Parengti vadų mokyklos kūrimo planą buvo patikėta Generalinio štabo viršininkui ir karo mokyklų inspektoriui generolui majorui Ignatijui, mano bendražygiui išsivadavimo kare. Nors buvo nemažai problemų – pirmiausia buvo sunku pritraukti dėstytojus; vis dėlto Generalinio štabo viršininko uolumo ir energijos dėka 1919 m. sausio 27 d. kadetų korpusas buvo pasirengęs atverti savo duris.
Man buvo ypač svarbus Civilinės gvardijos reorganizavimas. Pagal mano instrukcijas Civilinė gvardija turėjo gauti teisę vidaus savivaldai, tai būtų leidę išvengti per didelio kišimosi iš šalies į jos reikalus. Tuo pat metu Civilinei gvardijai teko ypatinga atsakomybė, nes ji buvo susijusi su valstybine valdžia ir glaudžiai bendradarbiavo su aukščiausiomis karinėmis struktūromis.
Jau 1918 m. vasarą visi Civilinės gvardijos daliniai buvo pavaldūs Gynybos ministerijai ir suskirstyti į rajonines ir vietines organizacijas. 1919 m. vasario pradžioje su malonumu patvirtinau naują įstatymą dėl Civilinės gvardijos, pagal kurį ši organizacija gavo savo vadą. Vyriausiasis Civilinės gvardijos vadas kaip ir anksčiau buvo pavaldus Gynybos ministerijai.
Rajoninės Civilinės gvardijos organizacijos, anksčiau pavaldžios šaukimo komisijų viršininkams, dabar tapo nepavaldžios ir gavo savo vadus ir kitus darbuotojus, užsiimančius tik kariniais klausimais. Rajoninėse organizacijose buvo ir vadinamieji delegatų štabai, susidedantys iš įgaliotų žmonių, kurie oficialiai buvo vadų patarėjai ir užsiėmė tik ekonominiais klausimais.
Taip pat buvo įkurti ir vietiniai skyriai. Atitinkamai savivaldos principams, vietinės Civilinės gvardijos organizacijos galėjo pačios rinkti savo vadus, bet kadangi į valstybės vadovo pareigas įėjo šių rinkimų rezultatų patvirtinimas, taip išėjo, kad Civilinės gvardijos vadovybė ir vykdomoji valdžia palaikė glaudžius ryšius.
