„Legendinio maršalo atsiminimai“ (III): Aštuoneri lenktyniavimo su audra metai

„Legendinio maršalo atsiminimai“ – tai leidyklos „Obuolys“ išleista Suomijos didvyrio Carlo Gustavo Manerheimo autobiografija. Genialus karo vadas tiksliai dėlioja savo gyvenimo faktus ir dalykiškai pasakoja apie visus svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės karus, šalies gynybinių pajėgų tvirtinimą, politinius sprendimus ir prezidentavimo laikotarpį. Ištrauka iš skyriaus * * * 1931 metais baigėsi prezidento Relanderio (Relander) įgaliojimai, ir valstybės vadovu pagal rinkimų rezultatus tapo senatorius Svinhufvudas, išsivadavimo karo metu buvęs „savarankiškumo senato“ pirmininku. Jau kovo 2-ą, kitą dieną po to, kai pradėjo eiti pareigas, mane pasikvietė ką tik išrinktas prezidentas. Jis manė, kad valstybę valdyti gali, bet, kaip jis pasakė, „negaliu vadovauti kariniams veiksmams“. Štai kodėl Svinhufvudas pageidavo, kad karo atveju tapčiau vyriausiuoju karo vadu, o jau dabar eičiau ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nebuvau pasirengęs iš karto duoti atsakymą. Buvau dėkingas prezidentui už parodytą pasitikėjimą. Mane nudžiugino, kad jis šią problemą laikė labai svarbia ir įvardijo vienu iš pirmųjų spręstinų uždavinių. Vis dėlto nenorėjau, kad nušalintų iš pareigų tuometinį vadą, todėl nemaniau, kad įmanoma eiti į šį postą. Jeigu prezidentas vis dėlto panorėtų patikėti man vadovavimą karo metu, tai man būtų labai svarbu prieš tai turėti galimybę pasirengti šiam atsakingam uždaviniui, susipažįstant su gynybinių pajėgų problemomis ir poreikiais. Paprašiau duoti laiko apmąstyti iki kitos dienos. Sutartu laiku prezidentui pranešiau, kad taikos metu jokiu būdu nenorėčiau eiti armijos vado pareigų, bet galėčiau sutikti eiti Gynybos tarybos pirmininko pareigas ir darbuotis šalies gynybinio pajėgumo labui, nuodugniai išstudijuojant uždavinius, susijusius su šia veiklos rūšimi. Pokalbis baigėsi tuo, kad iš esmės sutikau eiti Gynybos tarybos pirmininko pareigas tol, kol valstybės vadovas bus Svinhufvudas, o, esant būtinybei, tapti vyriausiuoju vadu. Aišku, kad politinės padėties vystymasis Europoje pasidarė pavojingas Suomijai. Pasibaigė pirmasis taikus dešimtmetis po pasaulinio karo pabaigos, ir nuo pat ketvirto dešimtmečio pradžios pradėjo atsirasti kitokios tvarkos požymių. Sovietų Sąjunga dėl savo pirmojo penkmečio plano pradėjo plačiu mastu motorizuoti ir mechanizuoti savo armiją, greitais tempais vystėsi ir aviacija. Nacionalsocializmas Vokietijoje demonstravo ketinimus, kurie netrukus gal būtų gavę užsienio politikos palaikymą. Prancūzija pradėjo Mažino linijos statybą, kuri grasino suryti tuos milijardus, kurių reikėjo stipriai smogiamajai armijai išlaikyti. Anglija, buvusi pusiausvyros palaikymo Europoje veiksnys, kariniu požiūriu buvo silpna – ten atšaukė bendrą visuotinę karinę prievolę, ir liko tik samdinių armija. Didžioji Britanija atsisakė vystyti karines oro pajėgas ir netgi laivynui nesuteikė tų finansinių lėšų, kurių reikalavo admiralitetas. Bendro saugumo idėja teikė viltį įkurti Tautų Sąjungą, ir daugelis šalių gyvai tuo domėjosi. Švedija ir Norvegija sumažino savo ginklavimąsi, Danija visiškai nusiginklavo. Suomija taip pat sutrumpino karinės tarnybos laiką, ir vyriausybė, ir Parlamento deputatų dauguma nuosekliai priešinosi būtinos apimties gynybos reikmių finansavimui. Komunistų partija buvo paleista dėl jos antipatriotinių intrigų, sukėlusių liaudies pakilimą, žinomą kaip Lapua judėjimas, tačiau tarp socialdemokratų, kurie po 1930 m. rinkimų tapo stambiausia Parlamento frakcija, buvo daug tvirtų nihilizmo šalininkų šalies gynybos problemų atžvilgiu. Buržuazinės partijos turėjo daugumą Parlamente, bet Agrarininkų sąjunga, buvusi antra frakcija pagal deputatų skaičių, dažnai eidavo su socialdemokratais. Nors nuo 1919 m. pradžios daug laiko leidau užsienyje, vis dėlto išsaugojau ryšį su gynybinėmis pajėgomis – pirmiausia su Civiline gvardija. Bendrais bruožais buvau informuotas apie pažangą ir tuos trūkumus, kurie 1931 m. buvo būdingi Suomijos ginkluotosioms pajėgoms. Mokymas žymiai pagerėjo. Geriausi buvo artilerijos reikalai – kadrų parengimo lygis labai aukštas, tai artilerijos inspektoriaus generolo leitenanto Nenoneno (Nenonen) atkaklaus darbo ir puikių sugebėjimų rezultatas. Padidėjo karininkų personalo sudėties vienarūšiškumas, ir nuo 1924 m. būtinas vadų ir vyresniųjų karininkų skaičius ėjo mokslus Aukštojoje karinėje mokykloje. Nerimą kėlė apsiginklavimas ir armijos aprūpinimas. Gynybinės pajėgos turėjo tik išsivadavimo karo ginklus, o jie, žinoma, paseno ir visiškai susidėvėjo. Visos šiuolaikinės ginkluotės – tankų ir lėktuvų – nebuvo. Šarvuotas transporto priemones sudarė keletas dešimčių „Reno“ tankų, kurie buvo naudojami dar Pirmojo pasaulinio karo metu ir įgyti, man reikalaujant, 1919 m., kai buvau regentas. Karinių oro pajėgų būklė buvo ne ką geresnė. Sandėliuose, skirtuose mobilizacijos atvejui, aiškiai krito į akis įrengimų trūkumas. Jų netgi apytiksliai neužteko ginkluotai lauko kariuomenei formuoti. Pradedant 1927 m., kariniai mokymai dėl lėšų taupymo nevyko. Sumų, skiriamų gynybai, vos užteko sukurti ir išlaikyti aiškiai nepakankamas šalies gynybai ginkluotąsias pajėgas, o į ginklavimąsi ir įrangą apskritai nekreipė dėmesio. Karinio jūrų laivyno, kuris turėjo du linijinius, penkis povandeninius laivus ir keletą torpedinių katerių, pajėgų programa buvo patvirtinta Parlamento prieš keletą metų, visų pirma dėl energingos propagandos, kurią vykdė pilietinė organizacija Laivyno sąjunga – ji buvo įkurta 1926 m. palaikyti gynybai iš jūros. Ši programa turėjo būti įvykdyta 1932 m., bet ji nenumatė pilno laivų apginklavimo. Tuo požiūriu ši programa surydavo lėšas, kurias būtų buvę geriau panaudoti pirminių armijos ir karinių oro pajėgų reikmėms, tai būtume turėję teisę tvirtinti, kad jūrų gynybos propaganda nėjo į naudą baigtiniam gynybos pavidalui. Gynybinių pajėgų vadovybė nesugebėjo nukreipti pastangų teisinga linkme. Kranto artilerija tam tikru mastu veiksmingai pridengė šalies sostinę ir kai kuriuos kitus ruožus, bet kiti labai svarbūs pakrantės rajonai ir šcherai liko neapsaugoti. Jeigu kalbėtume apie salų sritis, tai čia sudėtingiausia problema buvo Alandų salų gynyba. Žymiai padaugėjo Civilinės gvardijos, ji pradėjo įsisavinti ir kitas veiklos sritis, bet valstybės pagalba jai nepadidėjo. Armija ir ši savanoriška organizacija bendradarbiavo nepakankamai glaudžiai. Tiek techniniu, tiek mokslo požiūriu labai skyrėsi – akis badė bendro vadovavimo nebuvimas. Valstybės iniciatyva buvo įkurta nemaža karinės pramonės įmonių, bet jų produkcijos nepakako patenkinti ginkluotės ir šaudmenų poreikius netgi taikos metu. Pramonės mobilizacijos planas buvo svarstomas nuo 1929 m., kai sukurta Ekonominė gynybos taryba, bet jokių praktinių priemonių nebuvo imtasi. Mobilizacijos ir armijos sutelkimo atžvilgiu mūsų didysis kaimynas šiais klausimais mus smarkiai aplenkė. Užpuolimo atveju iki atsirandant tariamam priešui mums reikėjo suspėti prie Karelijos sąsmaukos vartų. Bet jo žinioje vieno dienos žygio atstumu buvo stambaus miesto įgula, taip pat dideli techniniai ir materialiniai šaltiniai, o Leningrade ir jo apylinkėse priešas galėjo suformuoti tiek divizijų, kiek mes visoje mūsų šalyje. Buvo apskaičiuota, kad mobilizacijai ir suomių lauko armijai sutelkti prireiktų maždaug dviejų savaičių, o Raudonoji armija buvo pajėgi per keletą parų nužygiuoti į Karelijos sąsmauką ir nelauktai užklupti mūsų gynybines pajėgas. Tokiomis sąlygomis Suomijos valstybės vadovybei būtų tekę daryti sunkų sprendimą renkant tinkamą mobilizacijos laiką. Vėlavimas arba uždelsimas galėjo reikšti žūtį. Mobilizacija buvo grindžiama kadrų sistema, kitais žodžiais, taikos meto kariniai daliniai buvo personalo branduolys, kuris plėtėsi šaukiant atsarginius į tarnybą. Pagal šią sistemą Karelijos sąsmaukoje nebuvo galima laikyti pakankamai didelių pajėgų, taip pat greitai sustiprinti ten išskleistus dalinius. Tiesa, gynybiniai statiniai galėjo šiek tiek pagerinti vertinamą kariuomenės padėtį, bet pastaraisiais metais pastatytų ugnies taškų buvo mažai, ir tie patys pasenę. Tokia buvo bendra Suomijos gynybinių pajėgų būklė tuo metu, kai man siūlė Gynybos tarybos pirmininko pareigas, vadinasi, ir prisiimti atsakomybę už pasirengimą gynybai. Buvo aišku, kad šiame darbe susidursiu su didžiuliais ir sunkiais uždaviniais. Pirmiausia reikėjo mėginti pašalinti tą nepakankamą gynybos problemų supratimą, kuris buvo būdingas Parlamentui, ir padaryti viską, kas įmanoma, deficitui likviduoti ir armijai aprūpinti viskuo, kas būtina, ir taikos, ir karo metu. Be to, man būtinai reikėjo greitai padėti pervesti gynybines pajėgas į teritorinį pagrindą – sukurti vadinamąją teritorijų sistemą, kuri iš esmės jau buvo patvirtinta, tik sunkiai įgyvendinama. Ir, pagaliau, ypač svarbu ir skubu buvo sustiprinti Karelijos sąsmauką. Šalies gynybos ir jos reikšmės nebuvo paisoma – tai darydavo kairiosios ir centro partijos – dėl visų pirma nepakankamo užsienio politikos suvokimo; beje, tai lėmė tiek principai, tiek gerai parengtų šios srities specialistų nebuvimas. Mūsų šalies perėjimas prie savarankiškumo, turint autonomiją – šalis ją turėjo pusantro šimto metų – vyko, nesant žymios vidinės organizacinės trinties arba taisant Konstituciją, bet valstybinės gynybos žinybos ir užsienio politikos srityje mums viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Gynybos taryba arba jos užuomazga popieriuje jau gyvavo. Ji buvo sukurta 1924 m. balandžio 22 d. nutarimu, ir ją reikėtų galbūt geriau vadinti komitetu, iš kurio prezidentas galėtų paprašyti išvadų. Jis neturėjo teisės kalbėti savo iniciatyva arba teisės laisvai rinktis į posėdžius, taip pat neturėjo jokios atsakomybės. Jo nariai buvo gynybos ministras, ėjęs pirmininko pareigas, armijos vadas, Generalinio štabo viršininkas, Civilinės gvardijos vadas, taip pat du renkami nariai, kurių įgaliojimus prezidentas tvirtindavo vieneriems metams. Padėtis visiškai nepaisė klausimo dėl vado karinių veiksmų atveju, dėl jo būstinės dirbant taikos sąlygomis. Jeigu sutikčiau eiti Gynybos tarybos pirmininko pareigas, šią organizaciją būtinai reikėtų pertvarkyti – arba, galima sakyti, atnaujinti – dar prieš man oficialiai pradedant eiti pareigas, nes iki šiol jos pirmininku automatiškai dirbo gynybos ministras. Nauja Gynybos taryba buvo sukurta 1931 m. kovo 11 d. nutarimu, kurio nuostatai dėl tarybos sudėties, jos uždavinių ir įgaliojimų nereiškė kokio nors ideologinio sprendimo, bet vis dėlto buvo ryškus padėties pagerinimas. Naujoje Gynybos taryboje, be armijos ir Civilinės gvardijos vadų, taip pat generalinio štabo viršininko – visateisių narių – buvo du prezidento generolai, skiriami prezidento trejiems metams. Vadinasi, jos sudėtis tapo grynai karinė. Rinkti pirmininką galėjo tiktai prezidentas ir tik iš Gynybos tarybos sudėties. Be to, buvo svarbu, kad taryba pagal naują nutarimą rinkosi į posėdžius sušaukus jos pirmininkui, o ne prezidentui. Bet nuostabiausia – kad taryba daugiau nebuvo organizacija, duodanti rekomendacijas, – jai buvo suteikti įgaliojimai rengti siūlymus dėl kovinio pasirengimo stiprinimo.