Sakoma, jog vaikų lūpomis kalba tiesa. Garsiojoje Hanso Christiano Anderseno pasakoje apie karaliaus drabužius sakinį „Karalius nuogas!“ ištarė ne koks nors rūmų dvariškis, bet vaikas. O tėvai, kurių mažosios atžalos jau moka kalbėti ir nenuilsdamos klausinėja „kodėl?“, galėtų papasakoti daugybę vaikų „perliukų“ ir netikėtų pastebėjimų apie gyvenimą.
Kartais atrodo, jog jų galvelėse tupi kažkas, kas pasufleruoja neįtikėtinas mintis.
Austrų rašytoja Christine Nöstlinger siūlo būtent tokį paaiškinimą – vaiko galvoje gali slėptis mažas nykštukas, kuris padeda paruošti namų darbus, šnibžda teisingus atsakymus per kontrolinį, paaiškina, kodėl tėtis su mama pykstasi arba kodėl mokyklos suolo kaimynas nenustoja erzinti. Knygoje „Nykštukas galvoje“ (leidykla „Nieko rimto“) rašytoja sako, jog „galvinis nykštukas“ visada būna „toks pat protingas ir toks pats kvailas, kaip ta galva, kurioje gyvena“.
Mažoji Ana, tik šiemet pradėjusi eiti į pirmą klasę, ir pati puikiai susitvarko su užduotimis mokykloje, tačiau kai kuriuos dalykus be nykštuko paaiškinimų suvokti jai sekasi kiek sunkiau.
Pavyzdžiui, kodėl mama ir tėtis gyvena atskirai arba kodėl klasės draugas Hermanas yra toks pikčiurna. Bėda ta, jog ir nykštukams reikia miegoti, o tada Anai tenka pačiai tvarkytis su suaugusiųjų pasaulio bėdomis. Negana to, šitokį svarbų dalyką taip sunku nuslėpti nuo tėvų ir draugų...
Knygos „Nykštukas galvoje“ autorė Ch. Nöstlinger už savo kūrybą yra pelniusi daugybę apdovanojimų ir yra laikoma viena iš svarbiausių figūrų šiuolaikinėje vaikų literatūroje. Jos kūrinių centre – šių laikų vaikai, todėl nestebina, jog Anos, pagrindinės knygos „Nykštukas galvoje“ veikėjos, tėvai yra išsiskyrę.
Rašytoja šio fakto nedramatizuoja, priima kaip normalų dalyką ir beveik nejučia mažiesiems skaitytojams aiškina, jog gyvenime būna visaip: ir nykštukas galvoje gali apsigyventi, ir tėvai nebūtinai turi gyventi kartu, ir geriausias draugas gali būti labai pavydus, o pikčiausias klasės berniukas nebūtinai toks turi ir likti.
Ch. Nöstlinger kartą yra pasakiusi, kad jos sėkmės paslaptis yra intuityvus žinojimas to, ką vaikai nori skaityti ir to, ką jie turėtų skaityti. Šiuos dalykus Ch. Nöstlinger suderinti pavyksta, rodos, be didelių pastangų. Juolab, kad pagrindinis rašytojos tikslas yra kurti tokias istorijas, kurios leistų vaikams juoktis ir mėgautis tekstu.
Autorė už savo kūrybą yra gavusi du reikšmingiausius vaikų literatūros apdovanojimus – H. Ch. Anderseno ir Astridos Lindgren atminimo medalius. Per visą šių apdovanojimų teikimo istoriją tokių rašytojų yra vos trys, todėl leidykla „Nieko rimto,“ prieš keletą metų išleidusi kitą Ch. Nöstlinger knygą pavadinimu „Ateina šuo!“, džiaugiasi pristatydama dar vieną šios autorės kūrinį.
