Valandų valandos praleistos archyvuose vartant anglų, rusų ir lietuvių kalba parašytus metraščius bei senas autoriaus fantastinės literatūros pomėgis kviečia pasinerti į nuotykių pasaulį, svarstant, kokia galėjo būti Lietuvos sostinė, jeigu įvykiai būtų susiklostę visai kitaip. Autoriaus teigimu, šiame romane jis nėra savanaudiškas – paliekama vietos ir skaitytojo fantazijai bei erudicijai.
Lrytas.lt lankytojams A. Tapinas sutiko duoti paskaityti savo romano ištraukas. Skelbiame pirmąją knygos „Vilko valanda“ ištrauką.
I
Sankt Peterburgas
1870 m. kovas
Rusijos imperijos Valstybės tarybos pirmininkas didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius sunkiai atsiduso, nusiėmęs pensnė pasitrynė nuspaustą nosį, nusisuko nuo lango ir pažvelgė į vyrus, sėdinčius minkštuose foteliuose.
– Na, kas dar, Dmitrijau Martynovičiau? – kreipėsi į valstybės sekretorių ilgabarzdį Solskį. – Turiu skubėti į Tarybos posėdį, jie jau nekantrauja.
– Paskutinis klausimas, jūsų imperatoriškoji aukštybe, – suskubo atsakyti Solskis. – Paskutinis, bet pats... – Patyręs diplomatas pačiu laiku užsičiaupė ir neleptelėjo, ko nereikia. Jis nukreipė žvilgsnį į Michailą Kristoforovičių Reiterną, Imperijos finansų ministrą, nerūpestingai žaidžiantį sidabriniu laiškų atidarytuvu. Geriau jau tegu kalba jis.
Ministras Reiternas kilstelėjo galvą, numetė sidabrinį žaisliuką ir pasitaisė baltą varlytę, priderintą prie sniego baltumo marškinių.
– Liko neaptartas miestų perdavimo klausimas, jūsų imperatoriškoji aukštybe, – prabilo ramiu balsu. – Ir tai svarbu, atidėlioti jau negalime.
– Nejaugi? – griausmingai sududeno didysis kunigaikštis, sunkiai sėsdamasis į krėslą. – Mes, Imperija, kažko negalime? Kažkas mums, Imperijai, neleidžia? Sulaiko mūsų ranką? Ir kas tas niekadėjas?
Visa Konstantino Nikolajevičiaus povyza bylojo, kad jis baisiai nepatenkintas. Tarsi antrindamas šeimininkui, mylimas kunigaikščio spanielis, išsidrėbęs ant minkšto persiško kilimo, pakėlė galvą ir viauktelėjo.
Sėdintieji foteliuose neramiai sukrutėjo. Tik ministras Reiternas išliko ramus. Jau beveik dvidešimt metų jis buvo vienas artimiausių didžiojo kunigaikščio patikėtinių ir žinojo, kada reikia patylėti, o kada galima praverti burną.
– Rubliai, jūsų imperatoriškoji aukštybe. Rubliai, – pasakė jis. – O jeigu leisite patikslinti, veikti mums neleidžia jų trūkumas. Visi čia esantieji puikiai žino, kad jo imperatoriškosios didenybės caro Aleksandro Antrojo, tesaugo jį Dievas, ekonominės reformos šaliai atsiėjo labai nepigiai. Mūsų prekyba išgyvena nuosmukį, ir jei skubiai neparemsime rublio, iš jo greitai liks šnipštas. Valstybės skola nepakeliama. Užsienio bankai mums kol kas dar skolina, bet į rankas gauname tik pusę sumos, o palūkanas mokame už visą. Gamyba...
– Hm, hm... – nepatenkintas krenkštelėjo vidaus reikalų ministras Aleksandras Jegorovičius Timaševas, kuris irgi buvo kabinete. Šis vyras, kitaip nei Reiternas, nepasižymėjo nei taktu, nei kuklumu. Ir dabar, mėgdžiodamas didįjį kunigaikštį, jis atėjo krūtinę apsikarstęs tviskančiais ordinais. – Leiskit paklausti, jūsų imperatoriškoji aukštybe, kas už tai atsakingas? – Timaševas vyptelėjo puse lūpų. – Negi ne finansų ministras? Argi ne jis turėtų pasirūpinti, kad ižde netrūktų pinigų?
Tačiau finansų ministras Reiternas pastabą nuleido negirdom.
– Gamybos apimtys mažėja, – pasakė ramiai. – O mūsų išgirtieji geležinkeliai pinigus ėda kaip tris dienas nešertas valstietis.
– Kur neės, kur neės, – jį vėl pertraukė Timaševas ir pašokęs plačiais žingsniais ėmė matuoti kabinetą.
Didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius akimis nusekė žirgliojantį vyrą, valstybės sekretorius Solskis pasislėpė už popierių krūvos, tik Reiternas delikačiai kostelėjo ir priglaudė prie lūpų servetėlę, tuo parodydamas, kad jo kalbą nutraukė kosulio priepuolis, o ne išsišokėlis vidaus reikalų ministras.
– Kur neės, jeigu kiekvienas valdininkėlis yra kokios nors kompanijos akcininkas ir siurbia valstybės pinigus, – subliuvo Timaševas. – Ką ten valdininkėlis! – Jis stabtelėjo priešais Reiterną. – Gal pamiršote Lamanskio aferą, ministre? Valstybinio banko pirmininkas tampa vienu iš steigėjų keliose geležinkelio bendrovėse, paskui dalija joms valstybinio banko kreditus. Šitaip elgiasi valstybinio banko galva! Kur tai matyta? Keliose bendrovėse jis buvo įsitaisęs, a? Penkiose? Septyniose?
Reiternas vogčiomis susižvelgė su Valstybės ekonomikos departamento pirmininku Aleksandru Abaza, dar vienu pokalbio dalyviu, kol kas nepravėrusiu burnos. Abu šie vyrai irgi buvo įmerkę nagus į spindinčią pinigų upę, kaip, beje, ir daugybė kitų valdininkų. Taigi iš iždo išplaukdavo šimtai milijonų rublių – geležinkeliams tiesti, grūdams iš derlingojo Krasnodaro pirkti ir dar bala žino kam. Reiterno ir Abazos suburta grupė mitriai dalijo valstybines koncesijas ir rūpinosi aštuoniolikos naujų geležinkelio linijų tiesimu. Tačiau jiems užteko proto veikti per statytinius, o štai žioplys Lamanskis nepanoro dalytis pinigais, nusprendė viską susigviešti pats – ir įkliuvo.
– Vagys, be abejo, turi sėdėti kalėjime, – ištaikęs progą oriai atsiliepė Reiternas. – O kas už tai atsakingas? Argi ne jūs pats, vidaus reikalų ministre? Bet nenukrypkime... Kaip jau sakiau, iždas tuščias.
– O Aliaskos pinigai? – suurzgė Timaševas. – Nuo motušės Rusijos atplėšėt dalį žemių ir pardavėt jankiams. Kur dėjot gautus dolerius? Septynis milijonus!
Reiternas sukando dantis ir nusišypsojo puse lūpų. Jis aktyviai dalyvavo ir Aliaskos pardavimo sandoryje, tačiau kuriam galui tai dabar prisiminti.
– Doleriai gauti ir jau išleisti, – atrėmė šaltai. – Nepamirškime dar ir valstybinių projektų. Naujai statoma imperatoriškosios šeimos rezidencija vien per šiuos metus iždui atsiėjo...
Didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius pagaliau sukrutėjo krėsle.
– Gana, gana, viskas ir taip aišku, – suniurnėjo, mat ir pats nespjaudė į prabangą, asmeniškai rūpinosi savo rezidencijos statyba. – Na, tai ką man pasakyti Tarybai?
Finansų ministras Reiternas atsistojo. Jis buvo labai arti didžiausios savo gyvenime sėkmės. Viskas jau aptarta, nuspręsta ir suderinta, bet jeigu didysis kunigaikštis nori aiškumo...
Reiternas kostelėjo ir prabilo:
– Prieš kelerius metus, kai kalbėta apie naujų kreditų Rusijos imperijai suteikimą, Rotšildų korporacija pasiūlė įdomų finansavimo būdą. Buvo atsižvelgta į mūsų patirtį su... su... – jis dėbtelėjo į vidaus reikalų ministrą Timaševą ir vėl pasisuko į didįjį kunigaikštį, – su Aliaska. Rotšildai puoselėja keistą idėją – nori sujungti kelis miestus į sąjungą – Aljansą – ir ten vykdyti mokslinius tyrimus, užsiimti alchemija ir kita abrakadabra. Žodžiu, beprotyste. Taigi jie pageidauja Revelio ir Vilniaus, o mainais žada nurašyti visas aliai vienos Imperijos skolas, be to, trims dešimtmečiams suteiktų beprocenčius kreditus. Rotšildai ketina Revelį ir Vilnių prijungti prie Krokuvos, kuri ir taip laikoma laisvuoju miestu, su austrais jau sutarė dėl Prahos, su Osmanų imperija – dėl galimybės iš dalies valdyti Konstantinopolį.
Vidaus reikalų ministras Timaševas susiraukė.
– Aš sakiau, sakau ir dar pakartosiu: tai ne-į-ma-no-ma! – subliuvo per visą kambarį. – Jei tuos miestus paleisim, kaipmat atversim vartus revoliucijai.
– Dar kelerius metus pasėdėkim be pinigų, ir revoliucija kils savaime, – atrėmė Reiternas, o Abaza pritariamai sulinkčiojo. – Ir kokius miestus čia ginat, jūsų kilnybe? Kam reikalingas Revelis, kai prie jūros turim Peterburgą? Kam mums ta Krokuva, kai yra Varšuva? Kam mums nususęs Vilnius su uždarytu universitetu ir šlėktomis apgriuvusiose trobose? Aliaską pardavėm jankiams, ir nieko bloga nenutiko. Aliaską, ponai! O čia kas? Du niekingi miestai. – Jis pasisuko į vidaus reikalų ministrą. – O gal baiminatės žydų kūrinio Aljanso? Juk jie pasižadėjo rūpintis, kad Vilniuje ir Krokuvoje nekiltų maištai. Ne tiek jau daug laiko praėjo nuo paskutinio lenkų sukilimo. Ir gal pamiršot, kad visos žemės aplink tuos miestus – mūsų? Ne man jus mokyti, Aleksandrai Jegorovičiau, bet jeigu prireiks, sutrauksit kariuomenę, apsupsit tą Aljansą geležiniu žiedu taip, kad jie nė cyptelėti negalės. Atkirsit visus kelius, visus geležinkelius. Leiskit paklausti, kaip tada jie keliaus į kitus miestus, kitas šalis? Gal oru? – Reiternas demonstratyviai nusikvatojo.
Jį palaikė Abaza, netgi didžiojo kunigaikščio ūsai sukrutėjo. Ir šita mintis pasirodė ne tokia jau bloga. O pinigų Rusijai (ir didžiajam kunigaikščiui) labai reikėjo. Labai!
Timaševas žioptelėjo, bet tuoj užsičiaupė, dribo į krėslą ir ėmė nosinaite blizginti ordiną. Jis numanė, koks bus priimtas sprendimas, bet norėjo įkąsti finansų ministrui Reiternui, nekenčiamam konkurentui, ir dar kartą prikišamai parodyti, kad jis, Timaševas, visada nusistatęs prieš tą tipą ir jo proteguojamus sandorius. „Tegu tik Reiternas suklumpa, – mintijo Timaševas. – Tada jau tikrai pasirūpinsiu, kad palydėtų kvailą galvą.“
– Tebūnie, – ištarė didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius. – Pirmiau patvirtinsim tą reikalą Taryboje, paskui duosiu pasirašyti carui. Jam dabar vis tiek ne tas galvoj.
Valstybės sekretorius Solskis, iki šiol tyliai tupėjęs už popierių, kaipmat atgijo.
– Visi dokumentai jau paruošti, jūsų imperatoriškoji aukštybe, – pragydo plonu balsu. – Rotšildo atstovas Chaimas Rivkindas laukia apačioje. Kai tik Taryba patvirtins jūsų aukštybės teikimą, bus galima pakviesti tą atstovą, kad atsiimtų...
– O šito tai jau nebus! – sugriaudėjo didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius ir taip smogė kumščiu į stalą, kad net masyvi granitinė rašalinė pašoko. – Galbūt Rotšildo šunpalaikiai ir tikisi įstūmę Rusiją į kampą, bet Rusija niekada nesižemina! – Jis pakilo ir pažvelgė į valstybės tėvų portretus auksiniuose rėmuose, iškabintus ant sienų. – Joks žydpalaikis niekada neįžengs į Didžiojo Ermitažo salę. Prieangis – tai ir viskas, ką jis pamatys. Jo vieta arklidėse! – Kunigaikštis pasisuko į valstybės sekretorių. – Teikimą patvirtinsim, o popierius tegu kas nors teškia tam Rivkindui į snukį!
Šaltakraujis Reiternas vos nesigriebė už galvos – tikrai nesitikėjo tokio protrūkio, nes didysis kunigaikštis garsėjo kaip geras diplomatas. Akimirką pamiršę nesantaiką, ministrai sutrikę susižvelgė. Bet netikėtai į pagalbą atėjo valstybės sekretorius Dmitrijus Martynovičius.
– Jeigu jūsų imperatoriškoji aukštybė leis, žinau puikią vietą, kur mano činovnikai galėtų Rotšildų pasiuntiniui įteikti dokumentus. – Solskis pabrėžė žodį „klerkai“ ir išlaikė reikiamą pauzę. – Manau, šiam reikalui labai tiktų Aleksandrovo rūmai.
Didysis kunigaikštis keletą akimirkų spoksojo į valstybės sekretorių mėgindamas suprasti, ką tas turi omeny, paskui griausmingai nusikvatojo.
– Gal tu ir plunksnagraužys, Dmitrijau Martynovičiau, bet galvą ant pečių tikrai turi, – pagyrė vyrą, palengva atgaudamas gerą nuotaiką. – Mūsų mylimam carui Aleksandrui ta mintis labai patiks. – Jis sukikeno. – Tegu Rotšildų klapčiukas pajunta, kuo kvepia pinigai. Gerai, gink jį lauk, tegu nėšinasi į Aleksandrovo rūmus. Tik pasirūpink, kad dokumentus jam perduotų koks nors susna.
Sekretorius Solskis nusilenkė parodydamas, kad viską puikiai suprato.
Didysis kunigaikštis atsistojo ir patiesino ant krūtinės kabančius ordinus.
– Ką gi, ponai, viskas dėl Rusijos ir dėl jo imperatoriškosios didenybės, – tarstelėjo. – Jūs laisvi, o manęs laukia Taryba. – Jis pasisuko į sekretorių. – Solski, čiupk popierius ir eime!
Visi vyrai pašokę nusilenkė, ir didysis kunigaikštis iškeliavo į Baltąją salę, kur jo nekantraudami laukė Valstybės tarybos nariai. Kunigaikščiui iš paskos, nešinas kauge popierių, išskubėjo sekretorius Dmitrijus Martynovičius.
Jiems išėjus, vidaus reikalų ministras Timaševas įbedė akis į finansų ministrą Reiterną, kuris sunkiai slėpdamas džiaugsmą spoksojo į didžiojo kunigaikščio protėvių portretus.
– Na, Michailai Kristoforovičiau, laimėjote mūšį, – krenkštelėjęs tylą nutraukė Timaševas.
– Koks jau čia laimėjimas, Aleksandrai Jegorovičiau, – atsiliepė Reiternas. – Tiesiog aplinkybės verčia rinktis mažesnį blogį. Kaip sakė didysis kunigaikštis, tai dėl Rusijos ir dėl jo imperatoriškosios didenybės. – O pats pagalvojo: „Norėjai rankas pasišildyti, balandėli, oi norėjai, bet protelis per skystas. Tesugebi anarchistus už pakarpų purtyti, ne daugiau.“
Ministrai pašnairavo vienas į kitą, vos pastebimai linktelėjo ir vienu metu žengė prie durų, kurias paslaugiai tarsi liokajus atlapojo Aleksandras Abaza, moldavų dvarininkas, Valstybės ekonomikos departamento pirmininkas, per visą pokalbį taip ir nepravėręs burnos. Po minutės kabinete liko tik didžiojo kunigaikščio spanielis. Jis tingiai nusižiovavo, tuo parodydamas visišką abejingumą valstybinės reikšmės įvykiui, kurio liudininku ką tik tapo, užšoko ant fotelio, susisuko į kamuoliuką ir palaimingai užmigo.
Abiem ministrams išėjus pro duris, prie jų prišoko adjutantai, iki tol kantriai lūkuriavę erdviame Sankt Peterburgo Didžiojo Ermitažo koridoriuje, grįstame marmurinėmis plytomis.
Vidaus reikalų ministras Aleksandras Timaševas, lydimas dviejų adjutantų, patraukė link galinių durų, pro kurias ketino patekti į vidinį kiemą, mat tenai buvo palikęs karietą. Kol keliavo rūmų koridoriais, ministras įtemptai mąstė, o atsidūręs kieme mostelėjo vienam iš savo adjutantų ir kažką šnipštelėjo į ausį. Adjutantas išsitempė ir kaukštelėjo kulnais.
– Bus padaryta, jūsų kilnybe!
– Peterburge atvykėliams nėra labai saugu, – sausai pridūrė Timaševas. – Sutarties nebeatšauksi, tačiau bent jau vienu žydpalaikiu pasaulyje bus mažiau. Tik pasirūpink, kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas.
– Tikrai taip, jūsų kilnybe!
Vidaus reikalų ministras linktelėjo ir įsliuogė į karietą.
Reiternas su Abaza nutarė apsukti ratą ir nusileisti kitais laiptais, esančiais toj pusėj, kur buvo įsikūrusi Valstybės taryba.
– Sveikinu, Michailai Kristoforovičiau, – eidamas tyliai sumurmėjo Abaza.
– Ačiū, mielasis, – ištarė Reiternas ir pašnairavo į Valstybės ekonomikos departamento pirmininką. – Galėjai ir pats tarti žodį kitą, o ne vaidinti nebyliojo teatro personažą. – Pamatęs, kad Abaza kaltai nudelbė akis į batus ir vos neužkliuvo už kilimo, kiek atlaidžiau pridūrė: – Na, kas buvo, pražuvo. Kuo greičiau duok žinią Rotšildams. Pasakyk: viskas gerai, traukinys pajudėjo. Be to, primink jiems, kad paskubėtų atiduoti mums priklausančią dalį. Ir dar įspėk tą vargetą, kaip jis ten... Chaimą. Pasakyk jam, kad Aleksandrovo rūmai yra... – Finansų ministras ūmai nutilo ir numojo ranka. – Ai, tiek to, nesivargink.
Du galingiausi Rusijos ekonomikos šulai nusileido laiptais, puoštais marmuru ir kolonomis, ir išėjo iš Didžiojo Ermitažo nė nežvilgtelėję į vienišą figūrą, rymančią laiptų apačioje.
Pasiuntinys Chaimas Rivkindas buvo įpratęs laukti. Tvarkant Rotšildų korporacijos reikalus ir dėliojant Aljanso „mozaiką“ laukti jam teko visur – ir Beilerbėjaus rūmuose Konstantinopolyje, ir Vienos Balhauso rūmuose prie Habsburgų rezidencijos Hofburgo, ir valstybės sekretoriaus grafo Granvilio priimamajame Londone. Tai buvo tylus, į išvargusį juodvarnį panašus žmogelis, vilkintis į akis nekrintančiu juodu surdutu. Sėdėdavo tyliai, susikūprinęs, ir kantriai laukdavo atsakymo – kartais valandų valandas, kartais kelias dienas.
Štai ir dabar Ermitaže jis įsitaisė vestibiulio kamputyje, šalia ant krėslo pasidėjo juodą katiliuką ir prisimerkęs grožėjosi plačiais dvipusiais balto marmuro laiptais, puoštais galingomis kolonomis, išskaptuotomis iš raudono porfyro akmens, gėrėjosi storais purpuro spalvos kilimais, puikių meistrų kaldintais turėklais, antikinėmis statulomis laiptų viršuje ir šonuose.
Pamatęs laiptais lipančius finansų ministrą ir Ekonomikos departamento pirmininką Chaimas pakėlė galvą, bet nė trupučio neįsižeidė, kai aniedu pralėkė pro šalį nė nežvilgtelėję jo pusėn. Abu rusų finansininkus Chaimas pažinojo kaip nuluptus ir dabar stengėsi prisiminti, kada ir kiek pinigų buvo pervesta į asmeninę ministro Reiterno sąskaitą Šveicarijos banke ir kiek dar reikės pervesti.
Tų mokėjimų buvo išties nemažai, tad skaičiuodamas Chaimas šiek tiek prarado laiko pojūtį. Pasiuntinio galvoje iš pradžių rikiavosi sumos po dešimtis tūkstančių, paskui po šimtus tūkstančių, bet staiga atminties lavinimo pratybas nutraukė sausas kostelėjimas. Chaimas Rivkindas krūptelėjo ir pakėlė akis. Priešais jį stovėjo valstybės sekretorius Solskis.
– Valstybės kanceliarija džiaugiasi galėdama informuoti apie tai, kad jūsų prašymui pritarta, – greitakalbe išbėrė Solskis. – Ir sykiu apgailestauja negalėdama pakviesti jūsų į Tarybos salę. Taryba ir jos pirmininkas labai užimti darbu. – Solskis pamosavo Rivkindui prieš nosį popierėliu, kurį laikė rankoje. – Mūsų sprendimą patvirtinantys dokumentai jums bus perduoti vietoje, ypač tinkamoje tokiems garbingiems svečiams. Adresas štai čia.
Solskis paleido popierėlį iš rankos ir tas plevendamas nukrito Rivkindui į sterblę. Valstybės sekretorius mikliai apsisuko ant kulno ir neatsisveikinęs nulėkė savais keliais.
Daugiau apie A. Tapino knygą ir stimpanką galite rasti „Vilko valandos“ interneto puslapyje.
