Chaimas Rivkindas apsidairė ir užtikrintai pasuko į kairę. Jis turėjo unikalią vaizdinę atmintį. Pusę valandos įdėmiai pastudijavęs nepažįstamo miesto žemėlapį, atvykęs į tą miestą jausdavosi kaip namie. Taigi dabar, gūždamasis nuo žvarboko vėjo, pučiančio nuo Nevos, patraukė Rūmų krantine, Troickio tilto link. Pasiuntinio tikslas buvo pastatas, esantis Kamenoostrovo ir Kronverkskio prospektų sankryžoje.
Neilgai trukus Rivkindas priėjo žalią skverą, kur turėjo stovėti Aleksandrovo rūmai, ir nustebęs sustojo kaip įbestas. Rūmai čia iš tiesų buvo. Pažiūrėti puošnūs, bet, palyginti su kitais, visiškai miniatiūriniai, o virš pagrindinių durų kabojo iškaba „Bendro naudojimo vila“, kitaip tariant – viešasis tualetas.
Atitokęs Chaimas pasielgė lygiai kaip ir Ermitaže: įėjo į mažytį laukiamąjį, apsidairė ir atsisėdo kamputyje ant kietos kėdės. Kvapai aplinkui buvo ne iš maloniųjų, pirmyn atgal zujo skrybėlėti vyrai, bet pasiuntinys nekreipė į juos dėmesio. Tame pastate anksčiau jis nebuvo lankęsis, bet dabar prisiminė apie jį sklandančius gandus.
Prieš kelerius metus Peterburgo aukštuomenė leipdama juokais aptarinėjo pirmos gildijos pirklio Aleksandrovo, nepaprastai turtingo žmogaus, kuriam Peterburge priklausė ir pasilinksminimų namai, meilės romaną. Aleksandrovas iki ausų įsimylėjo baronienę Gončarovą ir apipylė ją pinigais.
Baronienė mielai priimdavo dovanas, bet įsimylėjusiam pirkliui leisdavo tik rankutę pabučiuoti.
Aleksandrovas ilgokai rėžė sparną aplink patrauklią moterį, bet galų gale kantrybė baigėsi, ir jis prirėmė damą prie sienos – pareikalavo išskirtinio dėmesio savo personai. Gončarova į tai atšovė: „Tu mužikas, o aš baronienė. Ranką bučiuoti gali, bet ne daugiau.“ Įtūžęs pirklys Aleksandrovas pažadėjo atkeršyti aikštingajai poniai.
Neilgai trukus po baronienės rūmų langais išdygo daili pilaitė su bokšteliais ir raižytais stogeliais – tiesiog iš akies lupta Gončarovos vasaros vilos, į kurią baronienė įsileisdavo tik kilmingiausius svečius, kopija. Tuose miniatiūriniuose rūmuose Aleksandrovas įrengė viešąjį tualetą, kurį pavadino „bendrojo naudojimo vila“.
Iki širdies gelmių įžeista baronienė išsikraustė į kitus rūmus, bet, pirkliui pasistengus, ir ten iškilo tokia pat „vila“. Gončarova persikraustė trečią kartą, tačiau Aleksandrovas nenurimo – pastatė trečią tupyklą. Kuo baigėsi ta istorija, Chaimas nežinojo, bet dabar suvokė, kad Aleksandrovo rūmai – tai tie trys Peterburge atsiradę viešieji tualetai. Į vienus jų sekretorius Solskis ir nukreipė jį, Rotšildų pasiuntinį.
Laukti teko ilgai. Kai į Aleksandrovo „vilą“ lydimas žandaro įkaukšėjo kolegijos registratorius (žemiausio rango valdininkas valstybinėje kanceliarijoje), už langų jau plaikstėsi vakaro prieblanda. Registratorius priėjo prie Rotšildų pasiuntinio, bet pasisveikinti nesiteikė. Chaimas Rivkindas irgi neskubėjo atsistoti.
– Fui, na ir vietelę pasirinkot, ponuli, – vyptelėjo registratorius, atraišiodamas storo aplanko raištelius. Jis pamerkė žandarui, ir abu vyrai garsiai nusijuokė. – Bet tamsta turbūt įpratęs, – pridūrė. – Kaip sakoma, dvelkia namais, ar ne?
Rivkindas šyptelėjo puse lūpų.
– Pecunia non olet*, – ištarė tyliai.
Registratorius susiraukė.
– Ką? – Jis atkišo pasiuntiniui aplanką su dokumentais. – Štai, imkit. Pasirašykit, kad gavot, ir dėkit antspaudą.
Chaimas paėmė lapus ir neskubėdamas ėmė skaityti vedžiodamas pirštu, tikrino kiekvieną žodį, kiekvieną eilutę, prisikišęs prie akių tyrinėjo kiekvieną parašą ir antspaudą.
– Ei, gal galima greičiau, pone? – neiškentė registratorius. – Smirda vis dėlto.
Tačiau Chaimas, regis, neišgirdo ruso. Tik kai įsitikino, jog viskas surašyta gerai, visi parašai savo vietose, iš užančio išsitraukė dėžutę su spaudu, papūtė į jį ir neskubėdamas ėmė dėlioti Rotšildų herbą – penkias strėles gniaužiantį kumštį raudoname skyde. Baigęs darbą, vėl paslėpė spaudą užantyje, tik tada atsistojo ir grąžino rusui sutartis, o sau pasiliko jų kopijas.
– Pecunia non olet, – pakartojo jis. – Pinigai nekvepia. Taip sakė Romos imperatorius Vespasianas.
Tas, kuris apmokestino Romos viešuosius tualetus, – pridūrė šypsodamasis, apsigręžė ir, palikęs sutrikusius rusus, išėjo iš Aleksandrovo rūmų.
Rivkindas buvo apsistojęs užvažiuojamuosiuose namuose „Šiaurinė pašvaistė“, esančiuose visai čia pat, prie Mažosios Nevkos, tereikėjo pereiti Aleksandrovo parką. Lauke jau buvo naktis, parkas atrodė tuščias ir nejaukus, bet pasiuntinys nedvejodamas ir nesidairydamas į šalis nužingsniavo žvyruotu takeliu.
Vos jam įžengus į parką, iš vienos tarpuvartės išniro keturios tamsios žmogystos.
– Na, ir užsitupėjo ponulis, – sušnibždėjo viena.
– Džiaukis, kad sutemo, – suburbėjo kita. – Mums tik į naudą. Matai, kvailelis ramiai sau pėdina per parką. Užverčiam jį, tada – į kanalą, ir baigtas kriukis.
– Tik nepamirškim atimti popierių, – priminė trečia. – Ir veikim tyliai.
– Na, vyručiai, išsisklaidom, – tarstelėjo pirmoji žmogysta. – Susitinkam parko vidury.
Žmogystos reikšmingai susižvelgė, šastelėjo į skirtingas puses ir išnyko medžių šešėliuose.
„Rusai dar primityvesni už turkus, – mąstė Chaimas Rivkindas, eidamas gilyn į parką. Jis stabtelėjo, pasilenkęs pakėlė nuo žemės molio luistelį ir ėmė sukioti jį delne. – Anie bent jau elegantiškai elgėsi: prabangus pokylis, užnuodytas vynas, o šitie... Ech, primityvai. Banditėlius su peiliais pasiuntė. Laukinis kraštas. Iš barbarų to ir tegalima tikėtis.“
Chaimas Rivkindas buvo patyręs pasiuntinys, viena vertus, puikiai numanantis, kas jo laukia, kita vertus, pats mėgstantis režisuoti įvykius. Taigi atvykęs į Peterburgą kiekvienam juo besidominčiam noriai aiškino gyvenąs „Šiaurės pašvaistėje“ ir mėgstąs pasivaikščioti Aleksandrovo parke. Gaišatis „viešojo naudojimo viloje“ jam buvo paranki – tamsoje užpuolikai turėjo dar labiau pasitikėti savo jėgomis.
Pasiuntinys pasuko kiek kairiau ir netrukus atsidūrė aukštais tankiais krūmais apaugusioje alėjoje, smingančioje į parko vidurį.
Pakilęs rūkas švelniai apgaubė blankiai spingsinčius dujinius žibintus. Rivkindas gėrėdamasis pažvelgė į juos ir nusišypsojo.
Staiga krūmai sušlamėjo, ir iš už jų išlindo dvi žmogystos. Kryptelėjęs galvą pasiuntinys pastebėjo dvi kitas; jei būtų mėginęs bėgti, jos būtų pastojusios jam kelią. Žmogystos ėmė neskubėdamos artintis prie vyro. Vienišas keleivis prietemoje skendinčiame parke joms regėjosi lengvas grobis.
Chaimas Rivkindas sustojo ir atsiduso. Sutrupino delne molio luistelį ir negarsiai ištarė:
– Im ba l’hargekha, hashkem l’hargo**.
Staiga krūmai vėl sušlamėjo. Užpuolikai sutrikę sustojo. Visų keturių akys išsiplėtė iš nuostabos, o žandikauliai vieningai klaptelėjo žemyn.
Iš už krūmo išniro dvi milžiniškos figūros, prisiartino prie pasiuntinio ir sustojo šonuose. Abu milžinai buvo visiškai nuogi, be jokių lyties požymių, jų oda – ochros spalvos. Ant kūnų tviskėjo po kelias metalines plokštes – atrodė, tarsi milžinai būtų sulopyti. Veiduose nebuvo nei nosių, nei lūpų, tik akys žėrėjo raudona ugnimi. Tai buvo golemai1 – Prahos gaivintojų dovana Rotšildams.
– Im ba l’hargekha, hashkem l’hargo***, – pakartojo Chaimas. – Jei kas nors ateina tavęs nužudyti, atsikelk anksčiau ir nužudyk jį pirmas.
Galų gale vienas užpuolikas atsitokėjo, prilėkė prie Chaimą saugančio milžino ir suvarė peilį tam į krūtinę. Ašmenys lengvai susmigo iki pat rankenos, bet golemas to, regis, nė nepastebėjo. Jis pakėlė didžiulį kumštį metalu kaustytais krumpliais ir trinktelėjo banditui per galvą. Toji akimirksniu virto krauju permirkusia smegenų ir sutrupintų kaulų koše.
Golemas pasisuko į kitas dvi žmogystas, mėginančias prisėlinti iš nugaros, ir atkišo ranką.
Kažkas pokštelėjo, ir nedidelis kibirkščiuojantis sviedinys, išlėkęs iš pritaisyto ant rankos miniatiūrinio pabūklo, pataikė į vieną iš užpuolikų. Tas nustebęs dėbtelėjo į krūtinėje atsivėrusią kumščio didumo skylę ir nė aiktelėti nespėjęs susmuko ant žemės. Golemai pasisuko į du likusius vyrus ir žengė jų pusėn.
Milžinams einant žvyras tiško į šalis kaip vanduo, bet banditai nelaukė, kol golemai priartės – spruko šalin ir išnyko tamsoje, tik krūmų šakos dar kurį laiką traškėjo.
Parką vėl apgaubus tylai, golemai grįžo prie Rivkindo. Jiems teliko slapstantis šešėliuose palydėti pasiuntinį iki parko galo, o tada sustingti krūmuose. Rytą ateis Rivkindo tarnai, supakuos juos į dideles dėžes, raudonais dažais užrašys „Atsargiai – trapu“ ir išsiųs į Prahą.
Rivkindas nužvelgė ant takelio gulinčius du sumaitotus lavonus. „Taigi, – sumurmėjo. – Peterburgo žandarų laukia neišsprendžiamas galvosūkis, manęs – kelionė namo ir trumpas atokvėpis, o Rotšildų – didžiausia šimtmečio avantiūra.“
Rotšildai seniai svajojo gauti Vilnių ir Revelį, kad galėtų sujungti į Aljansą, didįjį miestų lanką: Revelis–Vilnius–Krokuva–Praha–Konstantinopolis.
– Abducet praedam, qui occurrit prior**, – sumurmėjo Chaimas Rivkindas ir patraukė į nakvynės namus „Šiaurės pašvaistė“.
II
Vilnius, pavakarys ir naktis
1905 04 21
Vanečka Skorikas labai norėjo namo.
Žinoma, ne į tą lūšną Triušyne, kurią laikė senė Zofija, kur nuolat smirdėjo kačių šlapimu, prisvilusiomis bulvėmis ir prakaitu, o ypač – garu. Taip, juo – labiausiai.
Vanečka tikrai nebuvo prieš garus – namie jis dažnai eidavo į pirtį ir išsitiesęs ant medinio gulto mėgaudavosi karštu garu. Įgudęs pirtininkas Matvejus ant grindų pribarstydavo smulkiai kapotų pušų šakų, ant įkaitusių akmenų šliūkštelėdavo vandens, ir aplinkui kaipmat pasklisdavo kvapnūs garų kamuoliai. Ak, puikioji rusiška pirtis! Svetimšaliai, atvykę į Rusiją, tokią pamatę vėpsodavo išsižioję, o grįžę namo skubėdavo atidaryti panašias.
O štai Vilniaus garo Vanečka nekentė. Sustiprėjus vakariui vėjui, virš Garmiesčio pasklisdavo pilki tumulai, pradvisę metalu, suodžiais, alyva ir prižiūrėtojų keiksmais. Virš Juodėsių kvartalo plaikstėsi vos juntamas opiumo tvaikas, o virš Universiteto dominijos – sieros. Garo debesys pasiblaškydavo virš miesto ir galiausiai, apsunkę nuo šitiekos komponentų, nusėsdavo Bėdose. O ten, pasak šmaikštuolių, vietiniai susėmę į puodus iš jų virdavo sriubą.
– Ei, ruskeli, vėl pusę varžtų sugadinai! Tai kentės tavo kapeikytės savaitės gale, – perrėkdamas dundančias mašinas, per visą salę šūktelėjo vienas iš pameistrių, bet Vanečka nudavė negirdįs pašaipūno.
Jis nekentė ir savo darbo. Jeigu tik pameistriai žinotų, kas iš tiesų yra savamokslis ketvirtos kategorijos šaltkalvis Vanečka Skorikas, kaipmat prikąstų liežuvius. Bet kol kas Vanečka triūsė Cimermano ketaus liejykloje, riogsančioje pačiame pramoninio Vilniaus rajono, vadinamo Garmiesčiu, centre, ir dėl negrabiai ištekintų varžtų kantriai kentė vyresniųjų pameistrių patyčias.
Ūmai salėje sukvaksėjo sirena. Tai reiškė, kad pamaina baigėsi, ir didžiuliai geležiniai stūmokliai, kiaurą dieną kinkavę galvas aukštyn žemyn, ėmė rimti, kol galiausiai visai sustojo. Vanečka to tik ir laukė – išsyk metė darbą ir iš gamybinės salės patamsių smuko į gatvę.
Čia kiek pastovėjo prisimerkęs, kol akys apsiprato su saulės šviesa, paskui dėbtelėjo į dangų. Nors iki saulėlydžio laiko buvo likę ne tiek jau ir daug, savo reikalus sutvarkyti, regis, suspės.
Vanečka Skorikas patraukė per jam svetimą miestą. Ėjo dairydamasis į šalis, sunkiai slėpdamas pasibjaurėjimą gatve zujančiais lietuviais, lenkais ir peisuotais žydais, stypsančiais parduotuvėlių tarpduriuose ir giriančiais savo prekes.
– Šlykštu! – burbtelėjo Vanečka ir nusispjovė ant grindinio. Pamanyk tik! Laisvasis Aljanso miestas. Anekdotas, ne kitaip. Nebėr tvarkos pasaulyje, jei turčiai žydeliai gali nebaudžiami išplėšti iš caro tris miestus, apkaišioti fabrikais, paleisti oro baidykles ir dargi įžūliai vadintis „laisvais“. Ech, nei tvarkos, nei proto.
Skorikas nusiplėšė nešvarią darbinę prijuostę ir nutrenkė po krūmu. Velniop ją, tegu išskaičiuoja iš algos.
Vilniuje Vanečka gyveno tris mėnesius. Tai buvo antras kartas, kai jis turėjo reikalų šitame mieste. Pirmą sykį Skorikas, dar visai jaunas bernužėlis, čionai buvo atkakęs kone prieš keturiasdešimt metų, kai Vilniuje, ką tik nurimusiame po sukilimo, teikėsi apsilankyti jo imperatoriškoji didenybė visos Rusijos caras Aleksandras II.
Tada visur plazdėjo vėliavos su dvigalviais ereliais, akį džiugino kirilica surašyti sveikinimo šūkiai, o išmuštruoti miestelėnai griausmingai stūgavo: „Ura!“ Jei kas anuomet būtų išdrįsęs pavadinti Vanečką „ruskeliu“, Skoriko kolegos būtų mikliai įpaišę drąsuoliui kelerius metelius katorgos. „Tiems nusmurgėliams tuoj būtų drąsa išgaravusi“, – pagalvojo Vanečka ir patenkintas nusišypsojo.
*-pinigai nekvepia.
**- Jeigu kažkas ateina tavęs žudyti, pakilk ir nužudyk jį.
***- Ankstyva varna dantis rakinėja.
Daugiau apie A. Tapino knygą ir stimpanką galite rasti „Vilko valandos“ interneto puslapyje.
