Užuot sukęs į pirtis Vanečka nusileido prie pat Neries, kruopščiai nusiplovė tepaluotas rankas ir prisidėjo prie gausaus būrio darbininkų, po darbo traukiančių iš Garmiesčio link Žaliojo tilto. Jam nebuvo gaila tų trijų kapeikų – gailėjo laiko.
Po ilgos darbo dienos žmonės dūlino nunarinę galvas, svajodami vien apie karštą vakarienę ir skysto alaus bokalą kurioje nors smuklėje šalia namų. Vanečka kone vienintelis atrodė kitaip. Spyruokliuojanti Skoriko eisena, tiesūs pečiai ir pakelta galva bylojo, kad diena jam tik prasideda. Prašalaitis, metęs akį į Vanečką, šiam nebūtų davęs daugiau kaip keturiasdešimties, bet nužilę smilkiniai ir gilios raukšlės aplink akis iškalbingai liudijo, jog Skorikas matęs kur kas daugiau gyvenimo pavasarių. Vardas „Vanečka“ jam visai netiko, bet tokį prikabino nukvakusi senė Zofija, ir Skorikas nesiginčijo.
Netoli tilto minia išretėjo. Daugiau uždirbantys ar labiausiai pavargę darbininkai sušoko į garinį tramvajų, kiti pėsčiomis spūdino per Žaliąjį tiltą, treti, tarp jų ir Skorikas, pasuko į klaidžias Šnipiškių gatveles. Žinoma, klaidžios jos regėjosi tik čionai patekus pirmą kartą, o palyginus su Bėdų kvartalo labirintu, tos gatvelės buvo tiesiog prospektai. Skorikas čia jautėsi ne naujokas, tad greitu žingsniu kirto kelis purvinus skersgatvius, pasuko į kairę ir apsidairęs, ar niekas neseka iš paskos, įsmuko į medinį namą pro duris, virš kurių suposi aptriušusi iškaba „Enzelmanas. Tabakas ir konditerija“.
Po akimirkos jis įžengė į nedidelę patalpą su apmūsojusiu langu, mediniu prekystaliu, lentynomis palei vieną sieną ir krūva dėžių palei kitą. Nei tortų, nei cukruotų pyragaičių čia nebuvo nė kvapo. Užtat akys raibo nuo skirtingų tabako maišelių ir dėželių, pūpsančių ant lentynų. Visa patalpa dvokė tabaku, per daugybę metų kvapas buvo įsigėręs į sienas. Už nutrinto prekystalio sėdėjo augalotas į kuprą susimetęs senis ir kruopščiai suko sau papirosą. Skorikas tylėdamas linktelėjo seniui, ir tas mikliai padėjo ant prekystalio nediduką raktą. Čiupęs jį Vanečka nuėjo prie sukrautų dėžių. Už jų buvo pasislėpusios durys, o už durų – laiptai. Vanečka užlipo jais į antrą aukštą.
Čia driekėsi ilgas koridorius, abipus kurio rikiavosi durys. Buvo tamsu, nes šviesa krito tik pro langelį koridoriaus gale, bet Vanečka gerai žinojo, kurių durų jam reikia. Atrakinęs jas pateko į belangį pelėsiais atsiduodantį kambarį. Čia ant lentynų stovėjo gausybė skrynių ir skrynelių. Enzelmano klientai jose slėpė savo lobius, dažniausiai įgytus neteisėtu būdu. Senis krautuvininkas turėjo tris geras savybes: priimdavo saugoti svetimą turtą, neuždavinėdavo jokių klausimų ir žinojo, kuo patepti smulkius tvarkos sergėtojus. O Vilniaus legionui, atsakingam už saugumą mieste, kontrabandininkai nerūpėjo.
Iš gausybės čia priglobtų skrynelių kelios priklausė Vanečkai Skorikui. Kita dalis Vanečkos turto buvo išslapstyta panašiose krautuvėlėse įvairiose miesto vietose, nes Skorikas laikėsi nuomonės, kad visus kiaušinius laikyti viename krepšyje neišmintinga – greičiau sudaužysi, nei išsikepsi omletą.
Vanečka nuėmė nuo lentynos vieną skrynelę, iš kišenės išsitraukė kelis raktus, mikliai surado reikiamą. Atrakinęs atidarė skrynelę, išėmęs padėjo į šalį kažin kokius popierius su prisegtomis išblukusioms nuotraukomis, galiausiai ištraukė krūvelę červoncų (Vilniuje vis dar cirkuliavo rubliai) ir paseilėjęs pirštus susikaupęs ėmė juos skaičiuoti: dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt... Atskaičiavęs šimtą raudonų kupiūrų – ketvirtos kategorijos šaltkalvio trejų metų algą, – sugrūdo pinigus į medžiaginį kapšą ir įsikišo į užantį. Kitus banknotus vėl paslėpė skrynelėje po dokumentais.
Po kelių minučių Vanečka nusileido laiptais, įžengė į parduotuvėlę ir švystelėjo raktą ant prekystalio. Senis Enzelmanas sėdėjo kaip sėdėjęs, tik dabar palaimingai papsėjo papirosu, iš burnos leisdamas pilkus dvokiančius dūmus. Skorikas dėbtelėjo į senį ir žodžio netaręs išėjo pro duris.
Atsidūręs lauke Vanečka pasitaisė nudrengtą švarką, pasiūtą iš pilkos it pelės kailis medžiagos, ir lyg niekur nieko nudrožė atgal, Žaliojo tilto link. Sutvarkius reikalus Šnipiškėse, jo laukė žygis į dar nemalonesnį rajoną.
Vanečka neskubėjo. Prie Šventojo Rapolo bažnyčios už tris kapeikas nusipirko karštą pyragėlį su mėsa, dar kapeiką pridėjęs – stiklinę rūgščios giros ir žengė ant Žaliojo tilto. Pasirėmęs ant turėklų ėmė užkandžiauti, stebėdamas balandžio pabaigoje neįprastai įšilusioje Neryje besiturškiančius vaikiūkščius ir kelis suaugusiuosius. Iš Garmiesčio, įsikūrusio kiek aukščiau, vamzdžių į Nerį nugurgėdavo nemažai visokio „gėrio“, bet vilniečiai maudėsi be baimės, mat netoli Žaliojo tilto Universiteto dominijos alchemikai buvo pastatę mechaninius tinklus ir tie išvalydavo Nerį nuo nepageidautinų Garmiesčio „dovanų“.
Palengva ėmė temti. Navigatorių bokšte ant Gedimino kalno įsižiebė šviesos. Ten įsikūręs orlaivių navigacijos kontrolės centras margaspalviais šviesos signalais rodė kelią nerangiam krovininiam dirižabliui, taikančiam į Viščigavo orlaivių uostą. Sunkus dirižablio šešėlis krito ant miesto, bet retas vilnietis pakėlė galvą – per kelias dešimtis metų miestelėnai priprato prie kadaise stebuklingomis atrodžiusių mašinų.
Vanečka baigė kramtyti paskutinį kąsnį, nusivalė į švarką riebaluotus pirštus ir pėsčias patraukė į miesto centrą. Įkyrieji garinių diližanų vairuotojai į akis nelindo – negi darbininkas leis pinigus tokiai prabangai.
Išilgai Vilniaus gatvės įsižiebė dujiniai žibintai. Mėlynos jų liepsnelės savo forma priminė drūtą vyrioką, tuštinantį bokalą „Šopeno“ alaus. Tokie žibintai – Vilniaus alchemikų išradimas – anksčiau sutraukdavo minias smalsuolių, o aludarių pinigai byrėdavo į miesto iždą, bet tai buvo seniai, o dabar liepsnelėmis žavėjosi nebent atvykėliai. Vanečka spėriai pėdino Vilniaus gatve nesidairydamas į šalis, tik kirtęs Šventojo Jurgio prospektą kartą pusbalsiu nusikeikė, kai jo vos nepartrenkė nežinia iš kur išniręs vienaratis pedalminis.
Netoli Didžiojo teatro, kuriame šiomis dienomis vaidino žymusis klajojantis Baumano arklių cirkas, Skorikas atsidūrė sankryžoje. Kairėje į Rūmų aikštę vedė Preobraženskajos gatvė, bet Vanečka pasuko į dešinę – į Pohulianką.
Pohuliankoje buvo linksma – šalia populiaraus restorano „Harmonija“ grojo orkestras, o padavėjai vos spėjo suktis aptarnaudami lauko staliukus, okupuotus gausybės išalkusių ir ištroškusių svečių. Oras buvo geras, tad ūžė ir visos Pohuliankos smuklės, netgi apgailėtina „Žemutinė karčiama“, apie kurios pavandenijusį alų ir naktipuodžio tevertą maistą Vilniuje sklandė anekdotai. Už stalų pramaišiui skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos, tačiau dauguma kalbėjo lietuviškai. Aljanso nurodymu Vilniuje tai buvo pagrindinė kalba, ir Universiteto dominijos rektorius Gimbutas su malonumu rūpinosi, kad šis nurodymas būtų vykdomas. Buvęs Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas tikriausiai vartėsi karste.
Vanečka buvo sotus pyragėlio, tad smukles aplenkė ir neilgai trukus atsidūrė pačiame Vilniaus pakraštyje.
Prie Baltųjų Pohuliankos Stulpų nuobodžiaudami stovėjo du vyrai mėlynomis Vilniaus legiono uniformomis.
Miesto legatas nesyk buvo pareiškęs: mes atsakome tik už saugumą Vilniuje, o Vilnius baigiasi ties Baltaisiais Pohuliankos Stulpais.
O už jų... Už jų prasidėjo Bėdos.
Anot legato, Bėdos – tai jau ne Vilniaus bėdos. O tiedu legionieriai čia stovėjo vien tam, kad įspėtų praeivius, jog šie tuoj įžengs į patį pavojingiausią Vilniaus (tiksliau, tuoj už Vilniaus prasidedantį) rajoną. Bet vilniečiai ir patys žinojo, ko galima tikėtis iš Bėdų, tad sargybiniai dykinėjo ir stūmė laiką laukdami pamainos.
Tuoj už Stulpų vaizdas pasikeitė. Bėdų pradžioje plytėjo negrįsta Šlapioji aikštė, kurioje žiemą vasarą telkšojo didelės gilios balos. Nuo čia it aštrūs spinduliai gilyn į Bėdas smigo penkios gatvės. Greta aikštės kėpsojo kelios smuklės. Jose galėjai greitai užkąsti arba dėl drąsos išmesti vieną kitą klebonišką. Be to, Šlapiojoje aikštėje nuolat sukiojosi savo paslaugas siūlantys vingriai. Nori patekti į artimiausius lošimo namus – kreipkis į vingrį, nori į pakantumo namus, bet bijai užsikrėsti sifiliu, – vingriai ir čia padės išsirinkti padoresnę įstaigą. Galų gale, nori pasileisti plaukus ir pašėlti Bėdose, bet bijai netekti ir plaukų, ir piniginės – keli raumeningi vingriai už tam tikrą mokestį visą naktį saugos tave, o paryčiais ant rankų nuneš iki Baltųjų Stulpų ir netgi pasirūpins, kad garinis diližanas saugiai pargabentų namo bejausmį tavo kūną.
Kadaise keli verslūs vingriai čia buvo įkūrę bendrovę „Vingrių tramvajus“ ir atviru tramvajumi vežiojo atvykėlius po įdomiausias Bėdų vietas, bet Vilniaus taryba verslą greitai užraukė, nes per pirmąsias dvi savaites keleiviai buvo keturis kartus apiplėšti. Sklido kalbos, kad prie apiplėšimų nagus prikišo patys tramvajaus savininkai. Vingriai miestui buvo tikras galvos skausmas. Taryba ilgai svarstė, kaip priversti juos išsiimti patikimumo popierius ir mokėti mokesčius, bet galų gale numojo ranka. Taigi mieste sparčiai daugėjant gyventojų, sykiu klestėjo ir vingrių versliukai.
Vanečka į Bėdas žengė su tūkstančiu rublių švarko kišenėje, bet vingrių paslaugomis naudotis neketino, nes netgi pačiam įžvalgiausiam Bėdų gudručiui nebūtų dingtelėję apiplėšti tokį driskių.
Skorikas įsmuko į Apsirijėlių skersgatvį. Čia grūdosi daugybė prekystalių. Jų šeimininkai ištisą parą kažką čirškino, virė, troškino, marinavo ir skardžiais balsais gyrė savo patiekalus. Prašalaičiui vingriai (žinoma, už atlygį) šnipštelėdavo, kurie kepsniukai iš tikros avienos, o kurie iš žiurkių, šįryt sugautų guvių Bėdų berniukų, tik ir čia buvo viena bėda – nevertėjo aklai tikėti vingrių patarimais.
Apsirijėlių skersgatvis garsėjo viena gera savybe – čionai nebuvo laikomasi Bėdose įprastos tradicijos pro langą surikti: „Ei, smirdžiau!“ ir šliūkštelėti ant galvos naktipuodžio turinį. Kita vertus, gatvelę buvo itin pamėgę kišenvagiai, tad Vanečka Skorikas apdairiai prispaudė ranką prie širdies, prie tos vietos, kur užantyje paslėptas gulėjo jo turtas.
Už Apsirijėlių skersgatvio prasidėjo tikrosios Bėdos – dešimtys painiai susiraizgiusių gatvelių, vienur susijungiančių, kitur vedančių į keistus kiemelius, o kartais pasibaigiančių akligatviu. Vanečka nebuvo Bėdų labirintų žinovas, bet paskirtąją susitikimo vietą spėjo išžvalgyti gan gerai, tad nedvejodamas pasuko kairėn, mitriai užleido kelią dviem nusitašiusiems upeiviams, dėbtelėjo į solidų poną, vingrio vedamą į nealcheminio opiumo rūkyklą. Pono marškinių apykaklė buvo prasegta, ir Vanečka pamatė auksinę grandinėlę. Galėjo lažintis, kad kitą rytą grandinėlė jau bus vingrio rankose. Arba žmogaus, kuris vertina tokius daikčiukus. Galiausiai Skorikas atsidūrė po iškaba, vaizduojančia alų maukiantį pasišiaušusį apuoką.
Tuo metu smuklėje linksminosi įprasta kompanija.
– Nu vot aš jai ir sakau: kur tavo, boba, protas? – patenkintas dėmesiu garsiai kalbėjo nuolatinis „Geležinio apuoko“ lankytojas ir kelių pakantumo namų savininkas Icka Lupetas. – Kodėl šliundras verbavai prie šulinio, tiesiai priešais nuovados langus? Tarsi mieste nebūtų kitų vietų, kur tos vištos renkasi. Klausytojai sužvigo taip, kad net alaus bokalai skimbtelėjo. Icka irgi parodė iškirmijusius dantis ir pasakojo toliau:
– Aišku, tuoj išlindo tas smurgena pristavas Smutkevičius, matau, jau taikosi čiupti mano Malką. Sako: ponia Knop, jūs areštuojama už neteisėtą mėginimą įdarbinti merginas. Galvoju sau, gal tą kvaišą Malką tikrai palikti porai dienelių šaltojoj, kad proto įkrėstų? – Icka atsilošė, sriūbtelėjo alaus ir išskėtė rankas. – Betgi žinot mane, esu minkštaširdis. Na ką, reikia bobą gelbėt. Išsitraukiau peiliuką, priėjau iš nugaros ir sakau: Smutkeli, ko čia prie ponių kabinėjiesi, gal gyvent nusibodo?
– O ką jis? – vienu metu paklausė keletas balsų.
– Ką jis... – Lupetas gūžtelėjo pečiais ir išsišiepė. – Ką tas Smutkelis prieš tikrą vyrą? Suvapėjo kažką ir paleido mano Malką. Dar norėjau pareikalauti, kad atsiprašytų damos, bet neturėjau laiko. O jus visus kviečiu išmėginti mano naujųjų gražuolių. „Apuoko“ lankytojams – pigiau, dėsit pusrublį, ir mergaitės jūsų. Sugėrovai pritardami padaužė bokalais per stalus, o Icka tylomis džiaugėsi, kad niekas iš jų tą valandą nebuvo prie šulinio ir nežino, kodėl jam staiga „pritrūko laiko“. Ogi pasirodžius vienam iš Vilniaus legionierių, jiedu su Malka apsigręžė ir pasipustė padus, kiek įkabindami spruko kiemais ir daržais. Su legionieriais menki juokai.
Netikėtai smuklės durys atsilapojo ir vidun įžengė anksčiau nematytas žmogus. Lupetas išsyk įsmeigė į jį akis ir iššiepė dantis, tapdamas panašus į smulkiadantę žiurkę. „Geležiniame apuoke“ nepažįstamieji nebuvo itin pageidaujami.
Žmogus sustojo ir apsidairė, tarsi ko ieškotų. Vieną ranką jis laikė kišenėje, kita kadaravo prie šono. Icka nužvelgė atėjūną – aptriušusį jo švarką, pigius aulinius batus, tada nusliuogė nuo kėdės.
– Ei, dėdule, vargo dulke, ar tik nebūsi pasiklydęs? – pragydo artėdamas prie Vanečkos Skoriko, mat tai buvo jis. – Čia padori užeiga ir juodnugariai nepageidaujami, ar ne taip, vyručiai?
Vyručiai vieningai subliuvo: „Jo, jo!“ Tokio palaikymo įkvėptas Icka žengė prie Vanečkos ir stipriai stumtelėjo, delnais tvodamas į krūtinę. Ir vos nesucypė iš skausmo, kai jam už alkūnės žaibiškai sugriebė plieniniai gniaužtai. Ickai net nusikeikti nespėjus Skorikas pasilenkė ir kažką sušnibždėjo į ausį. Jis gerai žinojo, kaip tvarkytis su tokiais niekšeliais.
Ūmai Lupeto veidas persimainė – visas šaunumas kaipmat išgaravo, jis baimingai įsistebeilijo į suspaustą alkūnę. Smuklėje visi nustebę nuščiuvo.
O Vanečka vėl pasilenkė ir sušnibždėjo Lupetui į ausį:
– Ir dar... Jei nenori, kad visi sužinotų, koks esi bailys ir kaip gėdingai sprukai nuo legionierių, dabar garsiai nusijuok, paplekšnok man per petį, pavadink bičiuliu ir paprašyk, kad pavaišinčiau alumi. – Ir atleido gniaužtus.
Icka išsyk pakluso. Nevalingai trindamas alkūnę nusižvengė it arklys, apkabino Skoriką per pečius ir sušuko:
– Ei, bičiuli! Kad tave kur, nepažinau. Ir kaip aš čia šitaip... Turbūt turtingas būsi. Nagi, pavaišink alučiu.
Skorikas pasisuko į smuklininką ir kilstelėjo du pirštus, tada abu su Lupetu įsitaisė prie atokiau stovinčio staliuko. Smuklės lankytojai patraukė pečiais ir grįžo prie savo reikalų. Po kelių minučių smuklininkas atnešė du bokalus kartu su dubeniu sūdytų riestainėlių ir pastatė priešais Vanečką. Nežinodamas, kaip elgtis, Icka pašnairavo į alų, tada į Skoriką. Tas palinko artyn.
– Dabar dviem gurkšniais išgerk alų ir dink man iš akių, – šnipštelėjo Ickai. – Jeigu šį vakarą pamatysiu besitrinantį „Apuoke“ arba aplinkui – užmušiu, – įspėjo nuoširdžiai.
Bėdose lankėsi dviejų rūšių žmonės – tie, kuriuos galėjai stumdyti, ir tie, kurie stumdė kitus. Vanečka Skorikas priklausė prie pastarųjų, Lupetas – prie anų. Taigi jis mikliai ištuštino bokalą, lyg būtų gėręs vandenį, ir paklusniai išsliūkino iš smuklės.
Akimirksniu pamiršęs bėdžių, Vanečka susimąstęs gurkštelėjo alaus, užkando riestainėliu. Jį vėl ėmė graužti namų ilgesys. Ir kada pagaliau galės grįžti į gimtąją Maskvą ir tapti tikruoju savimi?
Daugiau apie A. Tapino knygą ir stimpanką galite rasti „Vilko valandos“ interneto puslapyje.
