Tai knyga apie universalų miestą – dviejų tautų sostinę, trijų religijų šventovę. Tai istorija nuo judaizmo, krikščionybės ir islamo užuomazgų iki Izraelio-Palestinos konflikto, tai epinė istorija apie tris tūkstantmečius tikėjimo, žudynių, fanatizmo ir bendrabūvio.
Interviu portalui welt.de Simonas Sebagas Montefiore papasakojo apie savo susižavėjimą Šventuoju miestu.
- Puikiai išmanote Rusijos istoriją, esate parašęs dvi knygas apie Staliną ir vieną apie Jekateriną Didžiąją ir jos favoritą grafą Grigorijų Potiomkiną. Bet iki šiol Jūsų nebuvo istorikų, rašančių apie Artimuosius Rytus, gretose. Ar jautėte pareigą parašyti knygą apie Jeruzalę? Turiu galvoje Jūsų šeimos vaidmenį šio miesto istorijoje.
- Vaikystėje ir paauglystėje nuolat su tėvais lankydavausi Jeruzalėje. Mus visada ten sutikdavo vos ne kaip karališkosios šeimos narius, taigi anksti susipažinau su aukštas pareigas einančiais Izraelio politikais.
Vis dėlto nors mano protėvis Mosesas Montefiore buvo patraukli asmenybė, didis britas ir didis žydas, imigrantas, išrinktas į Parlamentą, nuo pat pradžių žinojau, kad tikrai nerašysiu nei Montefiore’ių veiklos Jeruzalėje istorijos, nei knygos apie žydų gyvenimą Jeruzalėje. Tai visuomet buvo kur kas ambicingesnis projektas. Juk Jeruzalės istorija – kartu ir viso pasaulio istorija.
- Ką turite galvoje? Man Jeruzalė labiau primena provincijos užkampį...
- Pagalvokit, Jeruzalę bandė užkariauti kiekviena didžioji imperija: egiptiečiai, asirai, persai, graikai, romėnai, arabai, kryžiuočiai, osmanai, prancūzai, britai. Rašant apie Jeruzalę, iškyla tokie vardai kaip Saliamonas, Saladinas, Suleimanas Puikusis, Kleopatra, Kaligula, Winstonas Churchillis, Erodas, Nabuchodonosaras, Neronas, kaizeris Vilhelmas II, Rasputinas, Arabijos Lorensas.
Jeruzalės istorija primena efektingą filmą, kuriame vaidina garsiausios kiekvienos epochos žvaigždės. Todėl Jeruzalės istoriją stengiausi papasakoti per jos veikėjų – karalienių, kekšių, kryžiuočių, filantropų ir jų šeimų istoriją. - Ko Jūsų aprašomi žmonės ieškojo šiame nesvetingame mieste?
- Galbūt išganymo. Žydams Jeruzalė – tai vieta, kur Dievas sukūrė Adomą ir kur Abraomui įsakė paaukoti savo sūnų Izaoką, vieta, kur karaliavo Dovydas ir kur Saliamonas pastatė Šventyklą.
Musulmonams Jeruzalė – tai vieta, iš kurios Mahometas įžengė į dangų, kad pasikalbėtų su pranašais.
Viduramžių krikščionims šis miestas buvo pasaulio centras ir, žinoma, vieta, kurioje Jėzus kentėjo, mirė, prisikėlė ir įžengė į dangų. Visose trijose monoteistinėse religijose tvirtinama, kad būtent Jeruzalėje prasidės pasaulio pabaiga. Žydai tiki, kad pirmiausia prisikels palaidotieji Alyvų kalne ir įžengs į Jeruzalę.
Krikščionys fundamentalistai ir pasaulio pabaiga tikintys musulmonai, tokie kaip Mahmoudas Ahmadinejadas, tiki, kad būtent čia vyks paskutinė Gėrio ir Blogio kova. Vien todėl negalima atmestinai žiūrėti į šio miesto istoriją. Jeruzalė priklauso visam pasauliui. - Esu skaitęs pranešimų, kad šioje vietoje visada gyveno žydai. Tačiau tai nedera su pasakojimais, kad Titui sugriovus Šventyklą 70 m. po Kristaus žydai išsisklaidė po visas pasaulio šalis ir tik po 2000 metų grįžo į Jeruzalę kaip sionistai.
Archeologai neseniai įrodė, kad žydai nuolat gyveno Jeruzalės apylinkėse – nuo karaliaus Dovydo laikų, t.y. daugiau kaip 3000 metų.
- Kai kurie musulmonai nenori to pripažinti, bet tai tiesa. Tačiau grįžkime prie žydų diasporos klausimo – tai daug senesnis reiškinys, prasidėjęs dar iki Šventyklos sugriovimo romėnų laikais. Jo pradžia sietina su žydų išvarymu į Babiloną, t.y. į dabartinę Irako teritoriją. Kai persų karalius Kyras užkariavo Babiloną, žydams buvo leista grįžti ir vėl atstatyti Šventyklą, bet dauguma jų pasiliko.
Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus beveik visą tuo metu žinomą pasaulį, žydai įkūrė savo bendruomenes visuose senuosiuose helėnizuoto pasaulio miestuose. Beje, pasakojama, kad ir pats Aleksandras Makedonietis lankėsi Jeruzalėje, nors aš manau, kad tai tik legenda. Helėnizuotuose miestuose žydų bendruomenė vaidino svarbų vaidmenį, kartais net svarbesnį nei Jeruzalėje – tik prisiminkite Egipto Aleksandriją!
Vis dėlto jie gyveno ir Jeruzalėje net valdant musulmonams. Paskaičiuota, kad prieš pat Osmanų imperijos žlugimą žydai sudarė didžiausią Jeruzalės gyventojų procentą. Tačiau neturėtume visko romantizuoti. Valdant musulmonams, žydai buvo laikomi antrarūšiais piliečiais, viena iš sandoros tautų, jie buvo vadinami dhimmi ir mokėjo ypatingus mokesčius. Kita vertus, jokių žiaurumų nepasitaikydavo, skirtingai nei krikščioniškoje Europoje, kur žydų pogromai buvo įprastas reiškinys.
- Dauguma Vakarų miestų ypatingą statusą pelnė prekybos arba pramonės dėka, arba tapdami galingų imperijų sostinėmis. Ar pritartumėt teiginiui, kad Jeruzalės statusą nulėmė jos šventumas?
- Taip, būtent tuo Jeruzalė yra išskirtinė – tai ir palaimintas, ir prakeiktas miestas. Jeruzalė visada buvo toli nuo didžiųjų prekybos kelių. Ten buvo tik plikos uolos – jas galima ir dabar pamatyti Uolos kupolo šventovėje, kadaise jos buvo ir žydų Šventyklos pamatai. Šias uolas norėjo kontroliuoti VISI. Ir kadangi miestas buvo svarbus simboliškai, kaip religinis centras, dėl jo nuolat vyko neregėtai žiaurios kovos.
Būtent Jeruzalės istorija geriausiai parodo religijos galią – vėl ir vėl ji buvo užkariaujama ir beveik kiekvieną užkariavimą lydėdavo vienos ar kitos gyventojų grupės žudynės. Romėnai po žydų sukilimo sugriovė Šventyklą ir uždraudė žydams artintis prie Šventyklos kalno. Net šiandien galima išvysti milžiniškus sienų blokus, jau 2000 metų gulinčius ten, kur juos, griaudami Šventyklą, suvertė romėnų kariai. Krikščionys taip pat įsivėlė į varžybas – Kapo bazilika stovi ant uolos, siejamos su Golgotos kalnu, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus, sakoma, čia palaidotas ir Adomas.
Musulmonai irgi turi kuo pasigirti – Uolos kupolo šventove bei al Aksos mečete, nors šios vietos teisėtai priskiriamos ir judaizmo paveldui bei minimos žydų Biblijos, t.y. Senojo Testamento, apreiškime. Tada tai buvo pats tikriausias galios demonstravimas. Galų gale žydams liko tik Raudų siena – Vakarinė Antrosios šventyklos siena, kurią pastatė Erodas ir kurią regėjo Jėzus.
- Erodas – viena įdomiausių istorinių asmenybių. Manau, truputį niekšinga, kad Biblijoje jis minimas kaip valdovas, įsakęs išžudyti Betliejaus kūdikius.
- Erodas išties buvo nepaprasta asmenybė. Ko gero, žydų valstybė niekada neturėjo tokios įtakos kaip valdant Erodui.
Jis buvo išsišokėlis, gudrus politikas, didingų statybų iniciatorius ir puikus verslininkas. Tačiau net ir vertinant tų laikų mastais, Erodas buvo itin žiaurus, nepabijojo nubausti mirties bausme savo žmonos ir daugelio sūnų. Vis dėlto keista, kad krikščionims jis žinomas dėl nusikaltimo, kurio veikiausiai net nepadarė.
- Žvelgiant į to meto žydų pamokslininkus ir pranašus – pradedant zelotais ir baigiant Jonu Krikštytoju – atrodo, kad jie priešinosi helėnizmo palikimui, kovojo su judaizmo tradicijų silpnėjimu, moraliniu apsileidimu, kultūrų susimaišymu. Žvelgiant per iš šių laikų, jie primena musulmonų fundamentalistus.
- Jūsų pastaboje esama tiesos. Vis dėlto nereikia įsivaizduoti, kad Erodas ir jo pasekėjai buvo apsišvietę, įvairioms kultūroms atviri valdovai. Jie kažkuo panašūs į Saudus – viena vertus, jie propaguoja vahabizmą (vahabizmas – islamo religinė politinė doktrina, atsiradusi XVIII a. Arabijoje, jos sekėjai kovoja už islamo grynumą ir papročių griežtumą; dabar oficiali Saudo Arabijos ideologija – vert. past.), kita vertus, mėgaujasi dekadentišku vakarietiško gyvenimo būdu. Arba panašūs į Muamarą Gaddafi.
- Vienas įdomiausių Jūsų knygoje aprašomų reiškinių – sionizmas. Skaitant aiškėja, kad sionistais tapo daug britų imperialistų.
- Nepamirškite, kad tie imperialistai, nepaisant jų šaltakraujiškos interesų politikos, buvo religingi žmonės ir puikai išmanė Bibliją. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad buvo išrinkti biblinei pranašystei išpildyti – t.y. atkurti Izraelį ir Jeruzalę. Tuo tikėjo ne vien britai, bet ir rusai, o ypač vokiečiai kaizerio Vilhelmo II laikais. Kaizeris ir pats lankėsi Jeruzalėje. Įsteigęs protestantišką bažnyčią šalia Šv. Kapo bažnyčios ir Augustos Viktorijos ligoninę ant Alyvų kalno, Jeruzalės panoramą jis pakeitė labiau nei bet kuris kitas valdovas nuo Uolos kupolo šventovę pastačiusių Umajadų laikų. Tiesa, Vilhelmas II norėjo sionizmą panaudoti savo tikslams.
- Kodėl?
- Kaizeriui patiko mintis, kad jis vienu mostu gali atsikratyti Vokietijos žydų ir tuo pat metu įgyti vokiečiams draugišką žydų miestą Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto vėliau jis užmezgė ryšius su turkais ir privertė juos paskelbti Rusijai ir Antantės valstybėms džihadą.
Sionistai ne žydai visada rūpinosi savo nauda, bet tai, kas buvo naudinga jiems, ne visada buvo naudinga ir žydams. Netgi prosionistinių pažiūrų amerikiečių krikščionys Izraelį siekė sustiprinti tik todėl, kad norėjo priartinti Antrąjį atėjimą. Ir šiame scenarijuje žydams nebuvo vietos. Jie turėjo arba tapti krikščionimis, arba mirti.
- Skaitant knygą, sunku atsikratyti jausmo, kad miestui geriausiai sekėsi, kai jis buvo didžiųjų imperijų globoje.
- Jūsų teiginys tinka tik vėlyvajam Osmanų imperijos laikotarpiui ir pirmiesiems Britanijos mandato metams po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu musulmonai, krikščionys, žydai, rytiečiai ir europiečiai tarpusavyje gan gerai sutarė, net ir visuomenė buvo kitokia – miestas išties buvo daugiakultūris ir atviras pasauliui. Britų karininkai miesto salonuose bendravo su arabų ir žydų gražuolėmis, archeologais, nuotykių ieškotojais, mokslininkais ir netgi galingiausių šalių šnipais.
Britanijos mandato laikais į Jeruzalę persikėlė daug arabų. Ekonominis pakilimas, kurį sąlygojo sionistų veikla, buvo naudingas arabų naujakuriams. Sunkiausi laikai miestui atėjo, kai jis buvo padalintas – viena dalis atiteko Jordanijai, o kita Izraeliui. Reikia pripažinti, po to, kai 1967 m. Izraelis užėmė Rytų Jeruzalę, valdžia nuveikė daug gero padalintam miestui suvienyti.
Izraeliečiai gerbė musulmonų šventoves ant Šventyklos kalno, Mošė Dajanas asmeniškai pasirūpino, kad po užėmimo virš Uolos kupolo iškelta Izraelio vėliava tuoj pat būtų nukabinta. Apklausos rodo, kad Jeruzalės gyventojai arabai mieliau liktų Izraelio piliečiais, o ne taptų palestiniečių valstybės piliečiais.
Tokie apklausų rezultatai kažkaip nesutampa su brutalios okupacijos įvaizdžiu.
- Tragiškiausia, kad visi žino, koks turėtų būti sprendimas. Juk čia, toje pačioje žemėje, įsikūrusios dvi valstybės ir jos dalijasi vieną miestą. Ko gero, Izraeliui paprasčiausia išeitis būtų teritoriniai mainai, atsižvelgiant į gyvenvietes, ir tam tikros saugumo garantijos. Tačiau apima jausmas, kad problema niekaip neišsprendžiama, nes ji santykinai... nedidelė. Juk taip galima būtų greičiau baigti šaltąjį karą.
- Suprantama, per tuos metus būta daug baisių ir tragiškų įvykių, be abejonės, Izraelis padarė klaidų, bet aš nusiteikęs optimistiškai, nes kaip bežiūrėtum, faktas lieka faktas – per paskutinius 5–10 metų tiek Izraelis, tiek Palestina pateikė išties gerų pasiūlymų taikai išsaugoti. Tiesa, taip jau susiklostė, kad tie pasiūlymai buvo pateikiami kitai pusei nepalankiu laiku. Ir čia nieko keista – juk mes Jeruzalėje!
Visiškai aišku, kad Izraelis ir Palestina ateityje turės pasidalyti miestą, bet tikėkimės, kad pavyks išvengti jo fizinio padalijimo. Arabai turi pripažinti, kad šis miestas yra žydų Jerušalaimas, o žydai – kad jis yra ir musulmoniškasis Al Kudsas. Abi pusės privalo atsižvelgti į viena kitos istoriją ir gerbti jos palikimą. Apie tai kalbu ir savo knygoje.
