Beje, šiai pasakai penkiasdešimt metų: 1963 metais keli vaikai paprašė Algimanto Čekuolio papasakoti apie pasaulį, o dabar šią pasaką galima skaityti jau tų vaikų vaikams ir anūkams. A. Čekuolis teigia, kad dabar vaikučiams reikia faktų ir gyvenimo tiesų, taigi pasaką teko kiek pakoreguoti. Naujai perpasakotus ir Ievos Čekuolytės iliustruotus „Keturis žiemos vėjus“ išleido leidykla „Alma littera“.
Kaip pats autorius šmaikščiai teigia, jei dar po penkiasdešimties metų vėl teks perpasakoti istoriją, charizmatiškasis pasakotojas mielai tai padarys, o dabar lai skaito tie, kuriems knygelė ir yra skirta. O skirta ji 6–9 metų smalsučiams. Taip sakau dėl to, kad šią knygą skaitantys vaikai tikrai turi būti smalsūs, nes „Keturi žiemos vėjai“ ne tik pasaka-istorija, bet ir pažintinė knygelė.
Pagrindinis veikėjas Sigitas gauna burtininko Svajulio sukurtą stebuklingą meškutį. Meškutis kalba taip tyliai, jog berniukui atrodo, kad tai jis pats taip galvoja svarbiausia, kad meškutis ne tik duoda Sigitui naudingų patarimų, bet ir vedžioja jį po platųjį pasaulį.
Meškutis ir Sigitas skrieja kartu su keturiais vėjais ir kiekvieną kartą aplanko vis kitą šalį. Šiaurys nuskraidina keliautojus į šaltąją Suomiją. Vakaris nuskraidina ten, kur jūros gelmėse nardo narai. Pietys nukelia į dramblių darželį Afrikos džiunglėse.
Rytys nuskraidina keliautojus į egzotiškąją Kiniją. Sigitas ne tik keliauja, bet ir daug ką sužino: išgirsta ritualinę suomių giesmę, sužino, kaip vadinasi prietaisas, skirtas vėjo greičiui matuoti, susipažįsta su dramblių gyvenimu... Ir tai dar ne viskas, norint sužinoti ir patirti kiek Sigitas, teks skaityti „Keturis žiemos vėjus“.
Beje, mažieji skaitytojai galės ne tik džiaugtis knygele, bet ir pamėginti pasigaminti mielos kinės mergaitės Din Lin skaniosios sriubos – receptas knygos gale. Skaitydami knygą, ragaudami sriubą mažieji išmoks ir vieną svarbią pamoką – vaikystė yra nuostabi, o kad ji tęstųsi kuo ilgiau, reikia klausytis širdimi ir saugoti Svajulio dovaną, kurią gauname kiekvienas.
