Kaip teigia pats poetas, nors sudėta į knygą tiek eilėraščių, kiek jam dabar metų, ir tokiu gestu pasitinkamas garbus jubiliejus, tačiau „knyga jokiu būdu nėra apie legendinį Charoną, kuris kelia tik į vieną pusę.“ Didaktiko pozicija „aš, senis, tai jau supratau“ naujoje knygoje jam visai nebūdinga, vietoj to matome poziciją „atsiveria gyvenimas“ (tai trečio knygos skyriaus pavadinimas).
Naujuose eilėraščiuose skaitytojai pajus ir kūrybinio maišto, ir mįslingos žaismės, o meninė pozicija „atsiveria gyvenimas“, aprėpianti daug prieštaringumų, raiškių įvaizdžių jungtis su kalbos gyvybe, sąlyčiai su išmintingos parabolės poetika – tai tik dalis naujos originalios knygos ypatumų.
„Manasis keltininkas kilnoja žmones į abi puses – iš kaimo į miestą, iš triukšmo į tylą, iš vargo į laimę. Ir atvirkščiai. Aš ir pats dabar jaučiuosi tokiu keltininku. Daugeliui darbų dėl amžiaus nebetinku, o šiam esu pats tas“ – ketvirtajame knygos viršelyje rašo Algimantas Mikuta.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, redagavęs „Keltininką“, šį eilėraščių rinkinį apibūdina taip: „Darni, nors ir nestandartiškai sukomponuota, įdomaus, įžvalgaus, gyvybingo poeto knyga“.
Algimantas Mikuta eilėraščius pradėjo publikuoti 1958 m., su pirmąja knyga debiutavo 1962 m. Tai poetas, sulaukęs pripažinimo kaip ironikas, maištautojas, tikrumo siekiantis lyrikas, vienas žymiausių savo kartos atstovų. Naujas eilėraščių rinkinys „Keltininkas“ – tai jau septyniolikta šio autoriaus knyga.
