Tai pasakytina ir apie „Kačių stalą“ (vertė Marius Burokas; leid. „Tyto alba“, 2013) – knygą, kurioje aprašoma vienuolikmečio berniuko kelionė keleiviniu garlaiviu iš gimtosios Šri Lankos (anuomet vadintos Ceilonu) į Angliją, kur jo laukia motina.
Apie berniuko šeimą ir kelionės aplinkybes sužinome nedaug – tik tiek, kad būta skyrybų, – užtat plačiai pasakojama apie jo bendravimą su ekscentriškais laivu keliaujančiais žmonėmis, įskaitant ir du jaunesnius berniukus, su kuriais pagrindinis romano veikėjas įkuria savotišką išdaigininkų gaują.
Stulbina paprastas šios knygos stilius po koliažą primenančio, poetiškumu alsuojančio „Anglo ligonio“.
Pasakotojas, vardu Maiklas (kaip ir rašytojas), prisimena savo tris savaites trukusią kelionę jūra. Vos imi galvoti, kad tai bus fragmentiški prisiminimai apie egzotišką kelionę – panašią į tą, kurią po tėvų skyrybų patyrė ir vienuolikametis Michaelas Ondaatje, kai jo motina nusprendė atsigabenti vaikus į Angliją – ir štai rašytojas sviedžia skaitytoją į jau suaugusio pasakotojo gyvenimą: jo ir dviejų berniukų bendrakeleivių draugystę po daugybės metų.
„Kačių stale“ pasakojama apie šviesą ir tamsą, nekaltybę ir patirtį, galinguosius ir tuos, kurie neturi galios. Knygos pavadinimas sufleruoja, apie ką bus kalbama. „Kačių stalas“ – tai atstumtųjų ir nepritapėlių stalas laivo valgomajame, prie virtuvės.
Prie tokio stalo jaunasis Maiklas valgo su kitais laivo atstumtaisiais – ir jau suaugusio Maiklo atmintyje to meto įvykiai atgyja visai kitokioje šviesoje. Huffingtonpost.com rašo, kad būtent taip suveikia M. Ondaatje‘s kūrybai būdinga magija. Lrytas.lt publikuoja huffingtonpost.com žurnalisto pokalbį su rašytoju.
- Lyginant su kitais Jūsų romanais, stebina paprastas „Kačių stalo“ pasakojimas, atviras, net tiesmukas pasakotojo tonas. Šis romanas kur kas mažiau primena koliažą nei ankstesnės jūsų knygos. Gal toks rašymo būdas suteikė daugiau malonumo?
- Keista, pradėjęs rašyti „Kačių stalą“ sąmoningai neplanavau sukurti stilistiškai kitokios knygos. Taip atsitiko todėl, kad ją pradėjau pasakodamas įvykius taip, kaip juos matė vienuolikametis berniukas. Jis viską matė aiškiai, tik nelabai suprato, kas vyksta.
O kai atėjo laikas išdėstyti suaugusiojo požiūrį, matyt, pats buvau prisirišęs prie tiesmukesnio stiliaus, nors kuo toliau, tuo jis darėsi sudėtingesnis – priklausomai nuo to, apie ką kalbama. Be to, nenorėjau, kad išnyktų jaudinantis nuotykio pojūtis, būdingas tokiam naratyvui.
Rašant išryškėjusi pasakojimo forma man labiau priminė prancūzišką farsą nei koliažą, nors abi šios formos nelabai skiriasi. - Viename interviu esate sakęs, kad rašant „Kačių stalą“ norėjosi, kad knyga būtų linksma. Kur slypi jos linksmumas?
- Žinoma, knyga baigiasi ne itin linksmai, bet istorijos paprastumas, veiksmo vieta, vaikiška perspektyva man leido išlaikyti nerūpestingą nuotaiką. Ir dar norėjau, kad nuolat būtų juntamas humoras, kurį įžvelgiau pasakojamoje istorijoje.
- Rašydamas knygas kruopščiai renkate medžiagą. Vaikystėje ir pats keliavote tokiu laivu iš Ceilono į Angliją. Ar pakartojote ją dar kartą specialiai dėl knygos? O gal skaitėte specialius leidinius ar žiūrėjote filmus?
Š- įkart neprireikė ypatingų tyrimų. Ir mano paties atsiminimų knygoje nedaug. Aš prastai atsimenu savo kelionę iš Ceilono. Romane daug kas išgalvota, iš esmės jis – mano vaizduotės vaisius.
Tiesa, pasidomėjau jūriniais terminais, studijavau laivų brėžinius. Prieš pusantrų metų plaukiau laivu iš Niujorko į Angliją, kad prisiminčiau anuometinę kelionę, bet laikiausi nuošaly, su niekuo nesikalbėjau ir vengiau valgomojo – nors jame nebuvo „kačių stalo“ ir tokių pašnekovų, kokius išgalvojau. Kelionė truko savaitę ir visas tas dienas valgiau kavinėje. - Romane kalbama apie galią ir statusą, atskleidžiama, kaip berniukas sužino apie šias jėgas. Jis keliauja vienas, neturi globėjo, be to, valgomajame sėdi prie atstumtųjų stalo. Įdomu, ar mintis apie galios reikšmę sukosi Jūsų galvoje nuo pradžių ar vystėsi pamažu, laivui plaukiant jūra?
- Idėją man pasufleravo knygoje aprašoma situacija; juk pagrindinis chaoso šaltinis laive yra vaikai, nuolat prikrečiantys visokių eibių. Jie neturi galios, kovoja su visu pasauliu. Mano knygos retai prasideda nuo idėjų – paprastai jos atsiranda plėtojant sugalvotą istoriją.
- Ilgą laiką buvote laikomas rašytoju, turinčiu nedaug, bet labai ištikimų, skaitytojų. Tačiau po „Anglo ligonio“ sėkmės viskas pasikeitė. Ar dabar į savo darbą žiūrite kitaip? Gal labiau savimi pasitikite, jaučiatės drąsesnis, o gal pažeidžiamesnis?
- Pradedant naują knygą neprošal būtų kruopelytė pasitikėjimo savimi, kurio visi trokštame tarsi kokio skydo. Deja, man vis dar jo trūksta.
Knygos rašymas – labai uždara, nervus gadinanti ir, įtariu, sveikatai kenksminga kelionė, kuri paprastai trunka ketverius–penkerius metus.
Dažniausiai pradedu rašyti beveik nesitikėdamas, kad knyga bus išspausdinta, – tai smarkiai nervina, bet kartu suteikia laisvės pojūtį. O baigęs knygą, visada būnu įsitikinęs, kad ji paskutinė.
- Ar šiuo metu rašote naują knygą?
- Visai nerašau. Dabar man atrodo, kad nieko nebeparašysiu, matyt, teks mokytis skambinti pianinu.
