S.Maliauskas karinę tarnybą pradėjo 1995 m. motorizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ didžiojo kunigaikščio Algirdo motodesantiniame batalione. Jam teko dalyvauti misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake ir Afganistane.
Nuo 2011 metų S.Maliauskas Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Mokymo centro Paramos ginklų kursų ekspertas. Savo knyga „Operacijoje „Irako laisvė“ jis atskleidžia, kaip kariai iš Lietuvos jautėsi tolimajame Irake.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
Nuo pat ryto smėlio audra. Išeiti iš palapinės įmanoma tik dėvint apsauginius akinius ir apsimuturiavus kuo pakliuvo. Gerai tiems, kas įsigiję šimakus. Šimakas – didelė vilnonė skara. Teisingai ja apsivyniojus galvą, veidą ir kaklą, matomos lieka tik akys. Ji skirta apsaugoti galvą, kaklą ir veido odą nuo saulės spindulių bei smėlio, vėjo bei dulkių. Lietuvoje išduotos tinklinės skaros buvo niekam tikusios, pro jas smėlis ir dulkės eidavo kiaurai, o ir pasiūtos jos iš nežinia kokios sintetikos, labai šiurkščios ir dirginusios nuolat prakaituojančią galvą ir kaklą.
Valgykla buvo įkurdinta arkos pavidalo palapinėje su atviru galu, visas maistas – pilnas smėlio. Iš tikrųjų valgyklą atitiko tik pavadinimas. Atvirame angare iš metalinių konstrukcijų, apdengtame brezentu, eilėmis pristatyta stalų ir suolų bei įrengti keli metaliniai laikikliai šiukšlių maišams. Rankų nusiplauti nėra kur, lygiai kaip ir dušų. Rankas prieš valgį ir išėję iš tualeto dezinfekuodavome spiritiniu skysčiu. Apie maisto kokybę ir energetinę vertę geriau nekalbėti. Pašildyti konservai – konservuotos bulvės, kopūstai, agurkai, burokėliai, mėsos faršas, spalvoti makaronai, grikiai, kruopos. Maistas beskonis, skonio jam suteikdavo ir valgomu paversdavo tik pomidorų padažas. Inžinieriai paskubomis statė nuolatinę valgyklą. Labai laukėme jos atidarymo, nes kiekvieneri pietūs dabartinėje valgykloje prilygdavo nedideliam nuotykiui.
Pusryčius, pietus ir vakarienę dažniausiai sudarydavo sausas davinys, tačiau rinktis galėdavome vieną iš dešimt galimų sauso davinio variantų. Jie skirdavosi saldainių rūšimi ir pagrindinio maisto mišinio sudėtimi. Viename būdavo mėsos faršas su bulvių koše, kitame – mėsos faršas su makaronais, trečiame – mėsa su grikiais. Sausų davinių privalumas Irake buvo jų pašildymo proceso paprastumas: numeti ant tiesioginių saulės spindulių arba įkaitusio smėlio, ir po kelių minučių turi karštą patiekalą.
Galimybių laikytis asmeninės higienos, taip pabrėžtos per pasirengimą Danijoje, nebuvo. Prausdavomės ir kūnus mazgodavomės, vienas kitą laistydami vandeniu iš butelių, vadovybei kasdien po kelis kartus pabrėžiant būtinybę taupyti.
Prašymas susiorganizuoti apsaugą ir pamainomis išsimaudyti vietiniuose vandens kanaluose būdavo nepatenkinamas, motyvuojant galimais užkrėtimais ir ligomis. Todėl raginimas laikytis higienos kaip apsaugos nuo ligų ir sykiu mažinti sunaudojamo vandens kiekius atrodė juokingas. Apie prakaitu persisunkusių uniformų skalbimą kelias savaites nebuvo ko nė kalbėti. Visi draugiškai smirdėjo prakaitu, sumišusiu su nešvarių, nušutusių, kai kada iki kraujo, kojų dvoku. Marškinių trumpomis rankovėmis ir švarkų pažastys bolavo nuo prakaito druskų. Štai tokia buvo kelių pirmų savaičių pagrindinėje bazėje kasdienybė. Laukėme, kada gausime užduotį, leisiančią ištrūkti iš tos „pragaro virtuvės“.
Kai kuriuos karius erzino ne tik sudėtingos buities sąlygos, bet ir nelogiški vadovybės nurodymai, nesibaigiantis kraustymasis iš palapinės į palapinę vos įsikūrus. Stovyklos įrengimas buvo išties sudėtingas procesas, labiau primenantis namo statybą nuo stogo, nes instaliacijų ir struktūrų įrengimo eiliškumas ir prioritetų išdėstymo tvarka atrodė suprantama, matyt, tik stovyklos komendantui ir dar kam nors iš štabo, bet ne eiliniam kariui.
Kai kurie nurodymai ar sprendimai būdavo panašūs į kliedesius perkaitus saulėje. Visiems buvo sunku, verkiant reikėjo permainų.
Daugelio organizmai, ypač iš pradžių, neatlaikydavo fizinio krūvio ir karščio poveikio. Migrena, padidėjęs spaudimas, kraujas iš nosies, dehidratacija, dulkių sudirginta oda – kasdieniai reiškiniai. Kol kas kovojome tik su vietiniu klimatu, karščiu ir dulkėmis.
