Kaip kilo mintis rašyti apie senatvę vaikams?, - „Ūkininko patarėjas“ paklausė I.Babilaitės ir A.Šimkaus.
Ieva. Tokia mintis atėjo stebint bobulytes, ypač tas, kurios stovi su kepurėle ir prašo pinigų. Jos yra miesto peizažo dalis, kaip pastatai, bažnyčios, todėl jas galima stebėti. Jos niekur neskuba, visada laukia, kad prieitume, o mes taip užsiėmę savimi ir savo gyvenimu, kad nepastebime jų. Paskui susitikau Antaną, kalbėjome kalbėjome ir pamatėme, kad mums abiem tai labai artima tema, tad ėmėme ją gvildenti.
Antanas. Ieva užsuko į redakciją „Bernardinai.lt“, kurioje aš dirbu, ir mums kalbantis paaiškėjo, kad ji turi ir knygos idėją, ir netgi minčių, kokios gali būti bobulyčių iliustracijos. Man beliko sukurti tekstą.
Ieva. Mano idėja pažadino tavyje tekstą. Kita vertus, tavo tekstas mane pačią pažadino. Paskatino į bobulytę pažvelgti kitu, tikruoju kampu.
Kodėl manote, kad apie tai svarbu kalbėti? Kokius stereotipus siekėte paneigti?
Antanas. Tai daryti skatina milžiniška socialinė atskirtis, praraja tarp senų žmonių ir kitos visuomenės dalies. Mes linkę užsimerkti ir nematyti tų, kurie peržengia 60 ar 70 metų ribą.
Juos mes išvežame su rogutėmis į mišką. Mintyse. Ir tegu jie ten sau gyvena, galvojame. Mes patys, mūsų bendraamžiai, mūsų vaikai, sukamės savo kasdienybės ratelyje, tarsi senų žmonių nė nebūtų. O jie – tikri išminties lobynai.
Nugyventi gyvenimai. Patirtis. Senoliai visada pasirengę su tavimi kalbėtis, tau pasakoti, nusišypsoti. Net ir jų moralus galime priimti kaip tam tikrą duotybę, už jų slypi daug kitų svarbių dalykų, jeigu, žinoma, iš tikrųjų su senoliais kalbiesi.
Ieva. Toks įspūdis, kad kiekvienam laikui būdinga ką nors ignoruoti. Pavyzdžiui, sovietmečiu tarsi nebuvo neįgaliųjų – tik dabar mes juos pradedame matyti, suprasti. Taip ir vyresnio amžiaus žmonės, mes pamirštame, kad labai greitai tokie būsime patys. Tai tarsi priminimas sau, kad ir mes pasensime, bet pozityvus priminimas. Kai aš matau bobulytes, kurios šypsosi, juokauja, visada pagalvoju, kad ir aš tokia norėčiau būti. Jos yra puikus pavyzdys, kaip reikia nugyventi gyvenimą.
Antanas. Kurdamas eilėraščius apie bobulytes toli pavyzdžio neieškojau. Turėjau močiutę, mamos mamą, kuri iš esmės – mano herojės bobulytės Stasės prototipas, na, ne visai nurašytas iš gyvenimo, bet tikrai yra dalykų, kuriuos parašiau galvodamas apie ją ir prisimindamas jos gyvenimą. Dabar manau, kad maždaug šitaip ir aš norėčiau nugyventi gyvenimą iki senatvės. Kai kurie močiutės charakterio bruožai suteikti knygos herojei.
Antanai, papasakokite apie pagrindinę knygos veikėją. Kuo ji panaši į Jūsų močiutę?
Bobulytė visada turi ką veikti, jai nėra laiko pasinerti nuobodulio tuštumon. Stasė kupina emocijų, ji pati yra ekspresyvi tarsi pavasarių šimtas... Jos vardas man išplaukė tarsi iš pasąmonės. Tik gerokai vėliau, kai kažkas paklausė, o kodėl Stasė, prisiminiau, kad mano prosenelės vardas buvo Stanislava.
Kokie svarbiausi jos bruožai? Pozityvus požiūris į gyvenimą. Gebėjimas įveikti pasitaikančias kelyje kliūtis ir kiekvienoje situacijoje rasti išeitį. Užsispyrimas. Darbštumas. Atjauta ir gyvūnui, ir žmogui, tegu ir papurkštaujant, kad, tarkim, anūkas kažko nepadarė. Dar vienas labai svarbus bruožas – humoras. Jis priverčia gyvenimą suktis kūrybingai, tada ir moralas nėra toks baisus, kai žinai, kad pabaigoje prisijuoksi.
Mano močiutė visada eidavo gulti vėliau ir keldavosi anksčiau už kitus namiškius. Kad ir kokios pervartos nutiktų, viskas, ko reikia, būdavo padaryta, sutvarkyta, nušveista. Pamenu, buvau jau gana įmitęs bernas, gyvenau pas močiutę. O ji sugalvojo eilinį remontą bute daryti (turbūt neverta nė sakyti, kad visus remonto darbus močiutė atlikdavo savo rankomis) ir virtuvėje sunkų šaldytuvą pertempė į kitą vietą.
Kai paklausiau, kodėl nepasikvietė manęs į pagalbą, septyniasdešimtmetė atsakė: „Ką tu, vaikeli, aš pati, dar patrūktum!“ Ji visada sielodavosi dėl beglobių gyvūnų – vis šerdavo benames kates kieme. Jei ne senelio alergija, ko gero, butas būtų pilnas kačių. O kai senelis balkone paberdavo trupinių balandžiams, tai juokaudavo: „Va, vėl eina savo vištų lesinti.“
Ieva, iš kur Jūs sėmėtės įkvėpimo kurdama šią spalvingą veikėją?
Aš nė vienos iš savo bobulyčių nemačiau, nes jos jau buvo iškeliavusios anapilin, tačiau noro, kad jos būtų šalia, visada turėjau. O dėlionė, kokios jos buvo, susidėliojo iš mamos pasakojimų, nuotraukų, močiutės iš mamos pusės užrašų, kuriuose kaligrafišku raštu parašyti valgių receptai. Tai atsispindi ir mano pieštame personaže. Jam atsirasti padėjo ir bobulyčių stebėjimas gatvėje.
Kai su Antanu apsisprendėme parašyti šią knygą, atrodė, kad jos visos iš kažkur išlindo ir man pasirodė. Štai, žiūrėk, aš tokia, aš einu taip, stoviu taip. Aš jas visą laiką stebėjau, lyginau tokio amžiaus žmones vieną su kitu.
Jūsų bobulytė kupina žavesio arba, kaip Antanas sako, pasiutusi. Ko gero, šių savybių mums visiems nevertėtų užmiršti.
Ieva. Taip, tai lyg papildas, kurį visi turėtume vartoti.
Antanas. Svarbu nesumaišyti, kad tai papildas, o ne maistas, kad tai prieskonis, be kurio valgis būtų prėskas.
Ieva. Aišku, norisi ką nors išgelbėti, visą laiką norisi. Pavyzdžiui, gauti iš kur nors pinigų ir bobulytėms sudėti dantis. Bet reikia atsižvelgti į savo gebėjimus ir daryti tai, ką geriausiai gali padaryti: Antanui – rašyti, o man – piešti.
Antanas. Svarbu sugebėti pažvelgti į tai, kas yra už raukšlių, trūkstamų dantų, – kokia vidinė jų karalystė atsiveria. Juk seni žmonės yra išminties lobynas. Jų gyvenimo patirtis neįkainojama.
Ko iš šios knygos gali pasimokyti vaikai? Ar suaugusieji joje ras prasmingų įžvalgų apie senatvę, senėjimą, skirtingų kartų bendravimą?
Ieva. Taip, ir mums patiems ji naudinga. Sukūrusi šios knygos iliustracijas aš ir pati kitaip pradėjau žiūrėti į bobulytes. Tėvai su vaikais dažniausiai skaito kartu, kad suaugusieji nenuobodžiautų, teko pagalvoti ir apie juos.
Antanas. Neseniai Vilniaus Žemynos progimnazijoje dalyvavome susitikime su mokiniais – ketvirtokais. Jie buvo persirengę bobulytėmis ir jas vaidino. Tikrai nustebino. Ir man pačiam mano eilėraščiai dar labiau pradėjo patikti.
Be to, knygos pasirodymas paskatino suaugusiųjų diskusijas apie senatvę – štai ir mes su jumis apie ją šnekamės. Galime apie tai kalbėtis su savo vaikais, jie gali skaityti su seneliais, knygoje save gali atpažinti močiutės ir sakyti: „Oi, čia aš, o čia mano kaimynės.“ Taigi knyga gali būti įdomi visoms amžiaus grupėms, nors svarbiausi, mano nuomone, – jauniausi skaitytojai.
Norisi, kad jie jau augtų turėdami tą gerą jausmą, jog seni žmonės yra išmintingi, ir tai nepasimirštų laikui bėgant. Kad jie dar pasinaudotų galimybe – pabūtų su seneliais ir pajustų, jog tai linksma, gera, smagu. O kai seneliai išeina, atsimintų, kad jie buvo.
Ar Jūsų pačių požiūris į senatvę pasikeitė kuriant knygą?
Ieva. Gal baimės mažiau. Juk ir pats nežinai, kaip viskas bus, kai pasensi, kaip į mus reaguos vaikai, jaunimas, jaunoji karta. Manau, su vyresniais žmonėmis tiesiog reikėtų leisti daugiau laiko, kad tai baimei iš viso neliktų vietos. Svarbu suvokti, jog mes esame vieni kitų dalis, viskas tęsiasi.
Antanas. Nors esu knygos autorius, man tai atveria galimybes apie senatvę kalbėti plačiau, atviriau savo šeimoje, giminėje. Prisiminti, ar tikrai čia taip buvo, o jei ne, tai tada kaip. Tai puiki proga pokalbiui.
