Anot R.Janutienės, socialiniame tinkle įvyko eksperimentas. Žmonės ėjo į knygynus ir klausė: „Kur ta knyga“. Paaiškėjo, kad kuo toliau nuo didžiųjų miestų, tuo mažesnė tikimybė gauti galimybę pažinti tikrąjį Dalios Grybauskaitės veidą.
„Socialinio tinklo draugai pastebi, kad neretai, jei knyga ir yra knygyne, tai jos reikia reikalauti, tada ištraukia iš po prekystalio. Ypač tai būdinga vienam dideliam knygynų tinklui, kuris turėjo knygų platinimo monopoliją sovietmečiu“, - pasakoja žurnalistė.
Žurnalistė nusprendė pasidalinti knygos ištraukomis su lrytas.lt portalo skaitytojais. Pristatome ketvirtąją knygos ištrauką:
„Jie neklauso“
Grybauskaitės ir ją išrinkusios tautos „medaus mėnuo“ truko beveik dvejus metus. Prezidentūros viešųjų ryšių tarnybai pavyko susitarti su beveik visomis didžiosiomis žiniasklaidos priemonėmis dėl žaidimo taisyklių, kurių pagrindinė bylojo: „Kritikuokite visus, išskyrus Prezidentę.“ Tačiau 2011 metų vasarą prasidėjo nevaldomi procesai.
– Neišaugome iš baltųjų apykaklių korupcijos, – konstatavo Dalia Grybauskaitė ketvirtaisiais savo valdymo metais. Tik neatsakė, kodėl. Mano atsakymas toks: neišaugome, nes neturėjome tokio tikslo. Štai – istorija.
2012 m. vasario 18-oji. Ant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) viršininko Vitalijaus Gailiaus darbo stalo suskambo valstybinio ryšio telefonas. Kas čia dabar? „D.Grybauskaitė“ – parašyta ekrane.
– Giržadą turite atleisti, – sako visai Lietuvai pažįstamas balsas.
– Pasakiau trumpai: „Ne“, – pradėjo pasakojimą Gailius. Dar visai neseniai jis buvo „savo vietoj“ – gaudė kriminalinius nusikaltėlius. O dabar jo vieta – politikoje. Gailius – Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas, ir jo kabinete visuomet įjungtas televizorius.
– Tegul jie klauso, – šaiposi.
„Jie“ iš tiesų yra „jis“ – Romualdas Vaišnoras, Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas. Vaišnoras buvo vienas iš tų žmonių, kurie suorganizavo dviejų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų – Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado – atleidimą melagingu pretekstu: esą jie išdavė slaptus „Snoro“ bankroto planus.
Kitą dieną po Prezidentės skambučio Raimundas Palaitis, vidaus reikalų ministras, pats vienas atėmė iš FNTT vadovų teisę dirbti su slapta informacija ir tada atleido juos iš darbo. Atleista buvo negrabiai, pažeidžiant įstatymus, mestelėjus: „Jei mes neteisūs, tai tegul reikalas kraustosi į teismus.“
– Teismus aš jau valdau, – taip sakančią Grybauskaitę citavo vienas Seimo pirmininkės patarėjų.
Frazė, pasak jo, buvo pasakyta moterims aptariant FNTT nukirsdinimo reikalą. Irena šiurpo, Dalia ramino.
– Jie buvo visiškai tikri, kad teismuose nei Gailius, nei Giržadas nieko nelaimės, nes Prezidentūra sukontroliuos situaciją skambučiais, – pasakojo valdančiajai daugumai patarinėjantis politikas.
Po kelių dienų visuomenininkai – Darius Kuolys, Alvydas Medalinskas, Bronius Genzelis, Audrius Nakas ir dar keli susėdo pasitarti, ką gi daryti.
– Reikia eiti į Daukanto aikštę. Prezidentė atėjo į valdžią iškėlusi kovos su korupcija vėliavą. Bet korupcijos apaštalai ima viršų. Reikia susirinkti ir paremti Prezidentę, – pareiškė kažkuris, gal Nakas.
– Kas čia jums į galvą šovė? – atsiliepė Alvydas ir papasakojo istoriją, kuri pašnekovams atėmė žadą.
Medalinskas papasakojo, kad prieš kelias dienas, kai tik tarp visuomenės aktyvistų pasklido kalbos, jog FNTT pareigūnams paremti bus rengiamas mitingas, jam paskambino Prezidentės vardu. Pakvietė ateiti pasikalbėti.
Audiencija buvo paskirta antroje dienos pusėje, trečią ar pusę ketvirtos. Kalbėjosi dviese, be liudytojų.
– Ji moka būti labai sava, draugiška, – pakartojo mano jau ne kartą girdėtą Grybauskaitės charakteristiką su ja bendravusi kolegė. Jai antrino visuomenininkas, kurį Grybauskaitė kvietė patarėju:
– Seimo narys X pasakojo, kad po vieno tokio pasikalbėjimo akis į akį išėjo apsiverkęs ir patikėjęs, kad ji vargšė, viena, bejėgė. Tik vėliau atitoko pagalvojęs, kiek ten būta vaidybos. Juk panašiai su visais: ji tokia vieniša kovotoja, „ir tik tu man gali padėti...“ Gal jai neateina į galvą, kad mes pasišnekam?
Kalba Prezidentūroje su Medalinsku prasidėjo nuo to, kas gi yra tas visuomenininkas. Jų esą būna dviejų rūšių: geri ir blogi. Geriems „pamėtėjama informacijos“, jiems parūpinama tribūna didžiausiuose interneto portaluose ir televizijose.
– O kas būna blogiems visuomenininkams? – smalsavo Medalinskas.
Paaiškėjo, kad blogi tampa „gatvės politikais“, su kuriais niekas nebendrauja, jie negali daryti jokios įtakos, jų projektai negauna finansavimo. Tada Medalinskui, kaip potencialiai geram visuomenininkui, buvo duota informacijos, jog Raimondas Palaitis iš tiesų yra „nė prie ko“, nes Gailių ir Giržadą atleido Prezidentūra.
– Kodėl, Prezidente, juk jie puikūs profesionalai? – pasakojo kolegoms apie savo nuostabą Medalinskas.
– Jie neklauso, – toks buvo Prezidentės paaiškinimas. Sutvirtindama argumentus apie Gailiaus netinkamumą eiti pareigas, Grybauskaitė, anot Medalinsko, dar pasakė:
– Įsivaizduok, per tiek metų tarnyboje net namo pasistatyti nesugebėjo. Pasakoju šią istoriją Gailiui.
Jis dėbso į mane tuo nieko nesakančiu policininko žvilgsniu („Žinote, ponia Rūta, kiek metų aš kovojau su gaujomis? Dvidešimt!“), paskui prataria:
– Nežinau. Aš dar turiu truputį diplomatijos. Nuo 1998 metų esu šioks toks vadovas. O Giržadas – išvis. Jis turi tik kompetenciją – ir jokios diplomatijos, – mėgina paaiškinti savo ir kolegos santykius su viršininkais bei Prezidentūros patarėjais Gailius.
Ta Giržado kompetencija – labai specifinė. Jo specializacija kriminalinės policijos biure buvo neteisėtas praturtėjimas.
Komisarus, kurie nesugebėjo pasistatyti namų (namo iš policininko algos nepasistatysi – namui reikia „imti“), visuomet labai erzino ta aplinkybė, kad štai pagauna jie kokį nors kontrabandos Vilių Karalių, o teisėjas ima ir pareiškia, kad, nepaisant didelio nusikaltimo masto ir milijoninių nuostolių, kuriuos patyrė valstybė, Karaliaus veikla tik atsitiktinai atrodo kaip organizuotas nusikaltimas, o iš tiesų tai tik menkas nusižengimas.
Nusikaltėlis paleidžiamas lygtinai ir grįžta į savo keliolikos milijonų vertės akmeninį mūrą su ajerų stogu, kuris, beje, riogso prie pat valdžios Turniškių, Svajonių gatvėje. Na ir buvo sugalvota gaudyti banditus už jautriausios vietos – pasidomėti jų turtu. Negali paaiškinti, kaip įsigijai – atiduok valstybei. Toks buvo Giržado planas. Susiėję FNTT, abu vyrai nusprendė išbandyti tą planą ir su baltosiomis apykaklėmis – politikais, aukštaisiais valdininkais.
Pasak Gailiaus, be kompetencijos, Giržadas dar turi ir mėlynas akis, dėl kurių jį įsimylėdavo kolegės. Na, bet tai – detalės, labiau erzinančios, nei užburiančios Daukanto aikštės gyventojas.
Ir štai juodu gauna į savo rankas visą kovos su korupcija aparatą – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Gauna per kraują ir ašaras, kurias liejo toks labai spalvingos reputacijos vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.
Gailius postą laimėjo viešajame konkurse. Tada atėjo laikas jam išsirinkti pavaduotoją. Na ir prasidėjo.
– Imk Jucevičių. Žmogus – iš sistemos vidaus, padės susiorientuoti, – patarinėjo Mindaugas Ladyga, vidaus reikalų viceministras, žmogus iš vadinamųjų „valstybininkų“ aplinkos.
Ta proga net buvo pakeista FNTT pavaduotojo skyrimo tvarka. Kęstutis Jucevičius turėjo būti paskirtas be konkurso. Tas Jucevičius vėliau ir taps FNTT vadovu, užbaigdamas Daukanto aikštės „teisėsaugos šarvo“ formavimą.
Grina, Jucevičius, Palaitis, Valys. Visi, mano galva, – pasiekę savo nekompetencijos viršūnę.
Tačiau Gailius užsispyrė. Konkursas bus. Giržadas laimėjo, nors Ladyga per egzaminą žodžiu parašė jam 7. Kiti komisijos nariai rašė aukščiausius balus.
– Gal dirbsim... – pasakė Ladyga, lyg pripažindamas pralaimėjimą.
Netrukus po to Vytautas Gailius patyrė pirmą krikštą.
– Man atėjo paklausimas apie baltarusio Alesiaus Beliackio turimas lėšas Lietuvos bankuose, – pasakojo Gailius.
Beliackis, Baltarusijos režimo priešininkas, iš tiesų Lietuvoje turėjo sąskaitų, į kurias demokratiją remiančios tarptautinės organizacijos pervesdavo lėšų. Taip buvo remiama Baltarusijos opozicijos veikla. Gailius Baltarusijos KGB paklausimą išmetė į šiukšlių dėžę.
– Gal buvo tikimasi, kad aš taip „susimausiu“? Perduosiu tuos duomenis ir būsiu triukšmingai atleistas. Du zuikiai vienu šūviu? – samprotauja Gailius.
Ir štai kas svarbu. Jis visiškai neabejoja, kad jo priešininkai Lietuvoje turi glaudų ryšį su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis. O tas ryšys tęsiasi nuo tų laikų, kai kažkas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ir tik riausiai saugume pradėjo perdavinėti Minskui informaciją apie užsienio paramą Baltarusijos opozicijai.
– O gal opozicija tiesiog „neatsegė“, todėl buvo sumanyta ją nubausti? – korupcijos slengu samprotauja Gailius, kuris tada nesuklydo ir nesuteikė progos savęs atleisti.
Tačiau Beliackį vis vien pričiups. Duomenis apie jo sąskaitose esančius pinigus per teismus išreikalaus Teisingumo ministerijos tarnautoja, kurios vyras turėjo su Baltarusija susijusių kontraktų. Kils skandalas, ir atsiras pasiteisinimas. Esą taip buvo pasielgta pagal teisinės pagalbos sutartį. Melas!
Pagal tą sutartį duomenis galima teikti tik esant baudžiamajai bylai, o Beliackiui byla pradėta ir jis pasodintas septyneriems metams tik gavus informaciją iš Lietuvos.
Na ir kas? Teisingumo ministerijos pareigūnė Aušra Bernotienė, per teismus privertusi komercinius bankus pateikti Baltarusijai duomenis apie Beliackio privačiose sąskaitose laikomas lėšas, tegavo pastabą ir naują darbą Nacionalinėje teismų administracijoje. Prezidentūra neprieštaravo.
Beliackis savo asmeninėje sąskaitoje laikė fondo „Viasna“ pinigus. Tas fondas skirtas Lukašenkos persekiojamų žmonių ir politinių kalinių šeimoms paremti. Lietuvos teisingumo ministerijos per teismus iš bankų išlupta informacija liudijo, kad fonde buvo apie 200000 JAV dolerių.
Visa Alesio Beliackio įkalinimo bendromis – Vilniaus ir Minsko – pastangomis istorija yra apskritai iš kojų verčianti. Vilnius Minskui išdavė ne dviejų Lukašenkos priešininkų – Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus – bankų sąskaitų duomenis. Vilnius išdavė 400 baltarusių, o mainais gavo informaciją apie 500 lietuvių sąskaitas Baltarusijos bankuose.
Žurnalistas Nikolajus Chalezinas dar paaiškino, kad dvejus metus iki to laiko Lietuva buvo uždraudusi Baltarusijos piliečiams atidaryti banko sąskaitas Lietuvos bankuose. Išimtys buvo daromos tik žmogaus teisių gynėjams ir visuomeninėms organizacijoms.
Keli šimtai Vilniaus išduotų baltarusių spėjo pabėgti į užsienį.
Minskas laukė, kad pabėgtų ir Beliackis, tada būtų galėjęs paskelbti jį mokesčių vengiančiu sukčiumi ir pakirsti jo reputaciją.
Tą nujausdamas Beliackis nebėgo, leidosi teisiamas ir uždaromas į kalėjimą septyneriems metams.
Baltarusijos krikščionių demokratų partijos vicepirmininkas Pavelas Severinecas ta proga pareiškė, kad tai buvo „Lietuvos smūgis peiliu Baltarusijos opozicijai į nugarą“. Be to, pridūrė, jog netiki oficialiu Lietuvos paaiškinimu, kad tai buvusi „techninė klaida“.
– Tai jokia klaida, tai Prezidentės Dalios Grybauskaitės valios vykdymas, – atkirto Severinecas. O baltarusis politologas Jurijus Chaščevatskis, remdamasis savo šaltiniais Vilniuje, pasakė, kad šitaip buvo vykdoma Lietuvos finansinių sluoksnių valia.
– Neabejotina, kad ji padarė paslaugą savo draugams, – pareiškė Chaščevatskis, turėdamas minty Grybauskaitę.
Aiškindamasis išdavystės priežastis, baltarusių interneto portalas tut.by surinko duomenis apie Baltarusijoje interesų turinčius verslininkus. Tariama Grybauskaitės valia atiduoti duomenis apie Baltarusijos opoziciją Lukašenkai baltarusių yra siejama su koncerno SBA Baltarusijoje pastatytu baldų fabriku „Mebelain“.
– Kai pradėjo statyti, viskas pasikeitė, – sakė Chaščevatskis.
Baltarusijoje didelių interesų turi ir Bronislovo Lubio kūrinys „Achema“, ir Vidmanto Kučinsko „Arvi“. Baltarusių portalo duomenimis, Kučinskas, kuris turi kontraktą eksportuoti baltarusišką techninę druską, mėgino kartu su vietine bendrove pasistatyti kalio trąšų gamyklą, tačiau nesugebėjo susitarti.
Agroverslo įmonę Baltarusijoje įregistravo Ramūnas Karbauskis, stambiausias Lietuvos žemvaldys. Visvaldo Matijošaičio „Viči“ Minske turi dvi įmones. Baltarusijoje tarpo ir Vladimiras Romanovas, vienas spalvingiausių verslininkų iš Lietuvos. Reikalų su baltarusiais turi ir Arvydas Avulis.
Jei Chaščevatskis teisus, tai kuris iš jų, iš tų oligarchų, buvo svarbiausias apsisprendžiant dėl Beliackio išdavystės? Beje, yra ir visiškai priešinga versija – esą Beliackis buvo paaukotas už informaciją apie lietuvių verslus Baltarusijoje.
Esą keli iš tų verslininkų pasijuto per daug laisvai, pradėjo kištis į politiką, todėl Daukanto aikštei prireikė Lukašenkos bendradarbiavimo paimant juos už gerklės. Labiausiai tikėtina, kad buvo suderinti abu interesai. Vienus muši, kitiems tai į naudą.
Ir vienu, ir kitu atveju Vitalijus Gailius pademonstravo neklusnumą atsisakydamas perduoti duomenis Minskui. Gal tada ir buvo užsidirbta reputacija, apie kurią Grybauskaitė Medalinskui pasakė trumpai drūtai:
– Jis neklauso!
Antrą kartą Gailiaus imtasi nesimaskuojant slaptomis operacijomis.
– Kolegos, mano kabinete tarnybine informacija nesidalysim. Čia kažkodėl sumontuota klausymosi įranga, – pasakė Gailius per vieną rytinį susirinkimą FNTT.
Buvo 2011 metų lapkričio vidurys. Lietuvos bankas buvo ką tik sustabdęs „Snoro“ banko veiklą. Pradėtas Vitalijaus Gailiaus sekimas, nes Vaišnoras, Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas, parašė melagingą tarnybinį pranešimą su įtarimais, jog Gailius gali būti susijęs su informacijos apie planuojamą operaciją nutekinimu spaudai.
– Informacija nutekėjo po geros savaitės, kai „Snoro“ tyrimui ėmė vadovauti Generalinė prokuratūra. Lapkričio pirmą savaitę Vasiliauskas nuėjo į Generalinę prokuratūrą, o mėnesio viduryje – jau informacijos nutekėjimas, – ironiškai šypteli Gailius.
O su juo Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas dėl „Snoro“ reikalų tarėsi jau nuo pavasario. Prašė, kad FNTT pradėtų operatyvinį tyrimą dėl „Snoro“ neva Šveicarijos banke laikomų daugiau kaip milijardo vertės vertybinių popierių.
– Koks operatyvinis tyrimas Šveicarijoje? Ar jūs girdit, ką sakot? – stebėjosi Gailius Lietuvos banko vadovo įsivaizdavimu, kad FNTT gali imtis žvalgybos draugiškoje Europos šalyje.
– Reikia, kad prokuratūra pradėtų ikiteisminį tyrimą ir siųstų oficialų paklausimą. Kito būdo nėra. Ten tikrai buvo ką tirti, ir mes siūlėme, kad byla būtų viena, Generalinės prokuratūros rankose, o tyrėjai iš įvairių tarnybų pagal savo kompetenciją tirtų atskiras jos dalis.
Anot Gailiaus, būtent jų su Giržadu ginčijimasis dėl tyrimo taktikos ir tapo susidorojimo pretekstu. Į Daukanto aikštę buvo nešami slapta įrašyti Gailiaus ir Giržado pokalbiai, kuriuose jie kritikavo Lietuvos banko sprendimus dėl „Snoro“:
– Tuos vyrukus („Snoro“ akcininkus) buvo už ką pasodinti, tačiau su banku mes siūlėme elgtis taip, kaip latviai elgėsi su „Parex’u“. „Parex“ bankas buvo nacionalizuotas ir virto valstybiniu banku „Citadele“, kuris ir dabar veikia. Tačiau Vasiliauskas buvo gavęs kitą komandą – banką naikinti. Iš kur atėjo tokia komanda?
Sprendimai dažnai vertinami pagal tai, kas iš to turėjo naudos. Duomenis apie šimtus tūkstančių „Snore“ laikytų gyventojų indėlių perėmė SEB bankas. Didžioji dalis indėlininkų ir liko tame banke kartu su valstybės kompensacijomis už apdraustuosius indėlius. Pinigus kompensacijoms – per 2 milijardus litų už beveik 7 proc. palūkanų – pasiskolino valstybė.
Jie pasklido po kitus komercinius bankus, buvusius „Snoro“ konkurentus, smarkiai nukentėjusius krizės metu. Dėl to Lietuvoje sparčiai plinta sąmokslo teorijos, esą „Snoras“ buvo sunaikintas ne tiek dėl to, kad jis turėjo nepataisomų problemų, kiek dėl to, kad sustiprėtų kiti bankai.
– Prisimink, kur Grybauskaitė lėkė, vos išrinkta, – patarė vienas toks „sąmokslininkas“.
Ir vėl tenka nerti į internetą. 2009 m. liepos 16-oji. Visa žiniasklaida praneša apie pirmąjį Dalios Grybauskaitės užsienio vizitą. Prezidentė su darbo vizitu išvyko į Švediją. Ką ji ten veikia?
– Nežinau, manęs neįleido, – sako žurnalistams Linas Balsys, tuometinis Prezidentės patarėjas.
Į Lietuvos Respublikos ambasadą Stokholme atvyksta „Swedbank“ ir SEB vadovai. Grybauskaitė su jais derasi akis į akį daugiau kaip dvi valandas. Ką jie tariasi? Ko tikisi? Švedijos bankai tais metais Lietuvoje patyrė 3 milijardus litų nuostolių. Nieko gero nebuvo tikimasi ir kitais metais.
Ekonomikos analitikas Stasys Jakeliūnas su Švedijos bankų veikla siejo pasaulį krėtusios finansų krizės lietuvišką versiją:
Kokia Lietuvos krizės anatomijos esmė? Esmė – švediškos „Družbos“ efektas. 2005–2008 metais į Lietuvą iš Švedijos kasmet tekėjo 10–12 mlrd. Litų srautas. Šis švediškų pinigų perteklius patekdavo į Lietuvos gyventojų ir įmonių sąskaitas paskolų forma. Paskolos dėl bankų konkurencijos liejosi laisvai. Pinigų pertekliaus metu Lietuvoje veikiantys bankai 100 proc. finansuodavo paskolą.
Jiems užteko, kad po kredito grąžinimo vienam šeimos nariui liktų 600–650 litų per mėnesį.
Nekilnojamojo turto (NT) kainos Lietuvoje 2004–2007 metais kasmet augo po 30 proc. Didžioji dalis iš Švedijos „importuotų“ pinigų pateko į NT sektorių, 15 proc. – vartojimo paskoloms. Tai sukėlė sparčiai augantį vartojimą ir lūkesčius šalyje. Dėl padidėjusios NT vertės buvo išduota naujų paskolų už 4 mlrd. litų.
Taip per kelerius metus Švedijos bankai perėmė Lietuvos rinką. Tačiau driokstelėjusi krizė privertė keisti pinigų upės kryptį. Skandinavų bankai nuo krizės pradžios 2008-aisiais iki 2012 metų vidurio iš Lietuvos išvežė daugiau kaip 15 mlrd. Lt, nes privalėjo talkinti savo pagrindiniams bankams, kuriuos irgi smaugė krizė.
Taigi 2009 m. vasarą Stokholme, Lietuvos ambasados pasitarimų kambaryje užsidarę švedų bankininkai ir Grybauskaitė turėjo puikiai suprasti, kad visų padėtis nepavydėtina. Ir ji dar prastėjo.
Švedijos centrinio banko vadovas prognozavo, kad 2010-aisiais jų bankų nuostoliai Baltijos šalyse sudarys apie 9 mlrd. litų.
Kai 2011 m. Lietuvos bankas paskelbė „Snoro“ bankrotą, jo skerdieną – indėlininkus su jiems valstybės garantuotomis kompensacijomis – Švedijos bankai dalijosi kaip išbadėję. Ar tokia trajektorija buvo numatyta prieš dvejus metus Stokholme? Apie tai mes sužinosime nebent tuo atveju, jei kas nors kuriam nors to slapto pasitarimo dalyvių į taurę vyno kaptelės tiesos serumo.
Žinoma tik tai, ko nebuvo įmanoma paslėpti. 2009 metų rudenį iš Stokholmo grįžusią Grybauskaitę atsivijo SEB banko prezidentė. Moterys užsidariusios ir vėl dėl kažko tarėsi.
Grybauskaitė turėjo jaustis savotiškai atsakinga už švedų investicijas į Lietuvos bankininkystę, nes būtent ji vadovavo Lietuvos Taupomojo banko privatizacijai. Vieninteliam konkurse dalyvavusiam pirkėjui – Hansabankui, vėliau tapusiam „Swedbank“, valstybinis Taupomasis bankas buvo parduotas už 150 mln. Lt. Grybauskaitei valdant šalies finansus iš esmės ir įvyko Lietuvos bankininkystės perdavimas į skandinavų rankas.
Tai, ką pasakysiu dabar, bus mažas nukrypimas į šalį. Bet jis iškalbingai liudija, kad Grybauskaitė labai dažnai viena šneka, o kita daro. 2009-ieji. Dalia Grybauskaitė – jau Prezidentė ir rengiasi vizitui į JAV.
Amerikiečiai diplomatai nelabai supranta, kas čia vyksta. Grybauskaitė atsisako visų susitikimų su JAV verslo atstovais, kurie galėtų investuoti Lietuvoje.
Kodėl? Kas nutiko? Istorija su visomis detalėmis aprašyta slaptuose JAV diplomatų laiškuose, kuriuos paviešino „WikiLeaks“ interneto svetainė.
Semaška (tuometinis Prezidentės patarėjas. – R. J.) mums pasakė, kad ji nenori būti siejama su verslininkais. Jis pasakė, kad Prezidentė atsisakė šį rudenį kartu su grupe verslininkų vykti į Estiją ir Suomiją. Šis atsisakymas atspindi jos nuomonę, kad verslininkai norės ją lydėti tik tam, kad paprašytų visokių paslaugų ir augintų politinę įtaką, o tai griaus jos populiarumą, iškovotą demonstruojant nepriklausomumą nuo interesų grupių.
Keista kalba. Juk tada jau niekam nebuvo paslaptis artimas Grybauskaitės ryšys su Garbaravičių šeima, valdančia rusiškos elektros importą.
Buvo žinoma ir apie jos paslaugą „Vilniaus prekybai“ bei pagalbą Uspaskichui gelbstint „Jangilos“ pinigus. Ir dar – ką tik praūžusiame prezidento rinkimų vajuje jai talkino žmogus iš kone įtakingiausios verslo advokatų kontoros LAWIN. Įspūdingų gabaritų ponas Vitas Vasiliauskas – iš ten.
Grybauskaitės favoritas Kubiliaus Vyriausybėje energetikos ministras Arvydas Sekmokas nesugebėjo nė žingsnio žengti be brangių tos kontoros patarimų.
O dabar grįžkime pas Vitalijų Gailių, 45-erių metų seklį, kuris turėjo kitą nuomonę, kaip tirti „Snoro“ akcininkų išdaigas.
– Giržadas su jais ginčijosi, tvirtino, kad nereikia eiti į banką kaukėtiems, daryti ten kratų. Aš ten nebuvau, tačiau vakare Vytautas buvo mano kabinete ir pasakojo apie tą ginčą, kai paskambino Vasiliauskas ir piktai pareiškė: „Jūsų vaikinai – prieš mūsų suplanuotus tyrimo veiksmus.“ Kaip tai „prieš“? Mes prieš tai, kad būtų keliamos septynios atskiros bylos!
Kitą rytą „Lietuvos ryte“ – straipsnis. Pasakojama apie pasitarimą ir planus imtis „lietuviškų bankų“. Generalinėje prokuratūroje – vėl pasitarimas.
Kas nutekino?
– Ai, nereikia tirti, – prisimena generalinio prokuroro pavaduotojo Raulušaičio žodžius Gailius. – Tikriausiai per langus nuklausė.
– Per kokius langus, kvaily...
Iki vakaro Giržadas jau buvo surinkęs informaciją, kas, per ką ir kaip nunešė žinią apie „Snoro“ operaciją žurnalistams. Nuo šaltinio Generalinėje prokuratūroje, per tarpininkus, buvusius prokurorus, iki pat jautrių kolegų ausų.
– Jis nurodė per daug detalių – gali būti susijęs su nutekinimu, – parašė Vaišnoras tarnybiniame pranešime, ir Gailiaus kabinete atsirado „blakių“.
Nuo tada Gailius dieną naktį laiko įjungtą televizorių arba radiją:
– Tegul klausosi.
Tik skaitytojas neturėtų iš tų komisaro žodžių pasidaryti klaidingos išvados, kad padėjus mobilųjį prie veikiančio radijo imtuvo jau galima drąsiai pasakoti visas paslaptis. Veikiantis televizorius tiesiog neleidžia iš garso kreivės saugumo kompiuterio ekrane atskirti, kada sklinda jūsų pokalbiai, o kada – televizoriaus.
Sekliams dėl 10 minučių vertingos jūsų išpažinties tenka perklausyti valandų valandas televizijos fonogramos.
– Tu atsistatydink. Vis vien jau užsidirbai pensiją. Išleisim garbingai. Nesikabinėsim, – pasikvietęs Gailių pasakė Palaitis.
– Jūs manęs netujinkit. Ne jūs man tą pensiją uždirbote, – atkirto Gailius ir, žinoma, neatsistatydino. Ir Giržadui neleido to daryti.
Tada prasidėjo istorija su melo detektoriais. Aparatą valdęs specialistas įvardijo Gailių ir Giržadą melagiais. Gailius pareikalavo pakartotinės ekspertizės. Vieną rytą jis iškviečiamas į Prezidentūrą pas Prezidentės patarėją nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais Joną Markevičių.
Kartu su Vaišnoru, faktiškai vadovaujančiu saugumui, Mindaugu Ladyga, kurio marionetė, manoma, buvo vidaus reikalų ministras, ir Dainiumi Dabašinsku, valdžiusiu visą procesą iš Seimo vicepirmininko Algio Čapliko kabineto, tas Jonas yra žmogus, kalbantis tiesiai į Prezidentės ausį. Toks „visiškai joks“ iš išvaizdos.
Ištrauktų piniginę iš rankų, tai net sunkiai galėčiau apibūdinti išvaizdą. Na, vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio. Nieko išsiskiriančio nei judesiais, nei kalba, nei drabužiais.
– Su jumis nekalbėsiu, – pareiškė jam Gailius.
Markevičius iškurnėjo „į viršų“:
– Prezidentė jus priims.
Gailius pasakoja:
– Kalbėjome apie valandą. Pokalbis buvo ramus, draugiškas. Aš neleidžiu, kad ant manęs kas rėktų. Ji man sakė, kad aš įtartinai elgiausi, kai kritikavau „Snoro“ operacijos taktiką. „Jūs su Giržadu buvote prieš tokį banko perėmimo formatą“, – kažkaip panašiai priekaištavo. Papasakojau savo versiją, kaip viskas įvyko.
„Man iškreipta informacija ateina per patarėjus“, – pasakė ji. Viskas. Sakė: „Dirbkit.“ Dar pavardijo bylas, kurias mums tęsti.
Kai buvo paskelbta, jog antrasis Gailiaus tyrimas melo detektoriumi jam palankus, vėl skambutis iš Prezidentūros. Markevičius vėl nori susitikti. Tik ne Prezidentūroje – Gedimino prospekte, prie senojo knygyno, kurio pusė dabar tapo prabangia blynine. Dar po valandos – naujas susitikimas, naujoje vietoje. Dabar jau – už Arkikatedros.
– Kokia čia konspiracija? – klausia Gailius, bet sumoja, kad taip patarėjui arčiau nubėgti pas Palaitį. Ministerijos durys – tiesiai prieš susitikimo vietą.
– Ką, tikrai pasakė, kad toliau dirbtumėte?
– Na, taip.
Gailius manė, kad čia jau – viskas.
Tačiau ne. Po kelių dienų ir vėl. Palaitis:
– Atleisk Giržadą.
Eik tu po velnių!..
Dar po savaitės Grybauskaitė:
– Atleiskit Giržadą.
– Neatleisiu.
FNTT vadovai buvo atleisti atėmus iš jų teisę dirbti su slapta informacija. Medžiagą atleidimui rengė Vaišnoras iš Valstybės saugumo departamento. „Palaitis čia – nė prie ko“, – patikino Grybauskaitė žurnalistus ir pridūrė karštą tiradą apie valstybės tarnautojo reputaciją, kuri turinti būti „be priekaišto“.
Pirmos instancijos teismai nustatė, kad ir Giržadas, ir Gailius buvo atleisti neteisėtai.
Du mėnesius Gailius gyveno iš vaikų mokslams sukauptų draudimo pinigų. Tada laimėjo teisme prieš Vidaus reikalų ministeriją, kuri jį atleido tiesioginiu Grybauskaitės paliepimu.
„Šitos bobos daugiau negaus darbo!“ Vilniaus politikos apžvalgininkų duomenimis, Prezidentė supyko ant teisėjų kolegijos, drįsusios paprieštarauti savo darbdavei. Dekretus dėl teisėjų skyrimo juk pasirašo ji! Tačiau teisėjų gildija tuo metu jau buvo gerokai supykusi ant Grybauskaitės. Gal labiau ant jos patarėjų, kurie esą ateina ir nurodinėja, kaip ir kokia byla turi būti sprendžiama.
