* tada nebuvo jokio gyvenimo, tada gyvenau su karve: pririšu, ji nuėda, kiek pasiekia, skylė žemėje, kai ištraukiu kuolą, kai perkeliu į kitą vietą – dar viena skylė žemėje
* dabar aš noriu kurti: karvė neateina manęs perkelti, skauda šita grandinė, viską seniai esu nuėdęs, iš žemės išdygsta tėvas, aš graužiu tą žemę
* tada aš gyvenau su karve, bet draugas nuolat kartojo, kad geriausi poetai yra miesto poetai, todėl užtaisiau visas skyles ir mudu išėjome
(Iš ciklo „istorija apie praeitį, dabartį ir visa kita, ko nebus“)
Knygoje panaudotas Ričardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“.
Mo, mielas skaitytojau, mo!
Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.
Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.
Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai.
Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.
Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.
O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę!
Om, skaitytojau mielas, om... Aidas Marčėnas
