Kiemsargis kalbėjo:
– Jei būčiau užsienietis, tučtuojau supirkčiau lietuvių žemes, o lietuvius vergais paversčiau.
– Ir aš taip elgčiaus, – pritariau.
– Pastatyčiau prezervatyvų fabriką. Saugi Lietuva!
– O aš – vibratorių gamyklą! Vibruok per amžius, būk laiminga...
– Nuo didelės vibracijos viskas čia sprogtų ir išlėktų gabalais...
Svajonės kilo aukštybėsna...
Bet leidžiantis saulei, būdami gan blaivūs greit nusileidom ant dar neparduotos žemės.
– Pietų žemes supirks lenkai, rytų – rusai, o vakarų – vokiečiai, – dūsavo kiemsargis. – Bus trys Lietuvos.
– Trys – tai vis geriau nei viena, – guodžiau. – Juk kada nors vėl iškovosim laisvę. Bus trys Seimai... Trys Vyriausybės... Dabar gi lyderiai niekaip nesutelpa į valdžias. O iš to mat ir visos bėdos.
– Ak štai dėl ko tos pastangos parduot...
– O kaip tu manei!
Vėl užsisvajojom... Toks valdžių pasidalinimas mums atrodė gražus. Bet, slenkant sutemoms, kiemsargis vėl ėmė būgštaut:
– Kai visą žemę supirks užsieniečiai – ant ko tada stovėsim?
Sudrebėjom, įsitvėrėm kits kito.
Laimė, kaip sykis pro šalį sliūkino prociesorius Bumblauckis, kuris pernai buvo parašęs „Paskutinę Lietuvos istoriją“, aprėpiančią visus įvykius iki 2030-ųjų, o šiemet ją net perskaitęs, todėl itin gerai informuotas.
– Stovėsim ant grindų, – paaiškino. – Vokietis tai jau nepaliks dirvonuojančių plynių. Visur bus parkietai.
– O rytų pusėj?
– Lietuviai bus pripučiami ir kybos ore.
– O pietuos?
– Ten lietuviai galės stovėt net ant žemės, jei tik ant nugarų pasikabins lenteles su dviem kalbom užrašytom savo pavardėm.
– Ir viskas?
– Lenkams tai svarbiausia. Bet kieno pavardėj nebus w, tam nebus ir wietos.
– Ką tiems daryt?
Prociesorius aiškino:
– Visas lietuviškas raides bus galima keistis į w. Pusę metų tai bus daroma veltui, paskui teks primokėt. Tad geriau pasiskubint, nes w labai brangi.
– Įsivaizduoju, kokia brangi bus Lietuwa... – dūsavo kiemsargis.
– Einam raidžių rinkt, – paraginau.
Senis lūkuriavo.
– Jei visas raides bus galima iškeist... Vadinasi, lenkai supirks mūsų kalbą?
– Bet ir uždirbsit! – guodė prociesorius. – Kieno kalba skurdi, juolab su rusiškais prieskoniais, tas daug negaus. O va kas dailiai porins – lobius susikraus. Tad kol nevėlu, savo kalbą sodrinkit, šmotais Donelaitį skaitykit.
– O man graudu, kad išnyks gimtoji, – dūsavo senis.
– Kad ir dabar jau lietuviakalbiui Lietuvoj ne pyragai, – priminiau. – Nemokėdamas angliškai, tik gatves gali šluot.
Kiemsargis pritariamai pakratė šluotą. O prociesorius Bumblauckis vėl paaiškino, kaip čia bus toliau:
– Nemokantys angliškai jau prilyginti neįgaliesiems, nuo liepos jiems bus mokamos pašalpos, – tarė. – Galėsit jas pragert ir prašnekėt lietuviškai. Bet! – surūstėjo. – Kas padauginęs rusiškai prabils – išmokos tam bus nutrauktos.
– Pagaliau ir mūsiškis išmoks kultūringai sriaubt, – džiūgavau.
O prociesorius štai ką pažadėjo:
– Kai turėsim lenkų raides, bus dar lengviau. Net kaip reik prisiliuobęs sugebėsi išveblent: www... Ir visam pasauly tave supras.
Šviesiau tapo.
Apie traškėjimo ir barškėjimo naudą
Kiemsargis vėl nerimsta:
– A girdėjai, kad apmokestins traškučius?
– Ir tų mokesčių nenuslėpsi, – dūsauju. – Triaukšt ir litas. O patylom gi neatsikąsi.
Laimė, pro šalį vėl ėjo prociesorius Bumblauckis.
– Viskas į gera! – tarė jis. – O dar geriau čia taps, kai apmokestins ir barškučius. Juk dabar mažyliai per dienų dienas be naudos barškina. O bus kitaip: pienburnis barškina – ir byra pinigėliai pensininkui. Ir tas gali net traškučių sau nusipirkt. Suaugusių vaikų taigi nepriversi nukaršusius tėvus išlaikyt! Tai tegu senolius išlaiko dar nieko nesuvokiantys mažyliai.
Mudu susimąstėm, o prociesorius nupiešė ateities viziją.
– Nūnai senolis, rėkaudamas aikštėse, visą Lietuvą gadina. Rytoj gi, triauškindamas kertėj, tik savo sveikatą gadins. O mažylis barškins ir vaistams uždirbs.
Vėl tapo šviesiau.
Viskas bus dar geriau
Kiemsargis vėl kalbėjo apie svarbiausius dalykus:
– Visi gali pasiekti, ko nori, tik reikia protingai norėt. Norėk blynų – ir gausi. Kas turės daug blynų, tam jų bus dar daugiau duota. O iš kitų bus atimti miltai ir net kiaušiniai.
Pritardamas linkčiojau, o kadangi nieko nesupratau, tai prašiau:
– Jūs pasakykit savais žodžiais, ką norit pasakyt.
Senis tarė:
– Jei Paksiui neleis eit į Prezidentus... Ar anas kerštaudamas nepadegs Lietuvos?
Užsimerkę regėjom, kaip liepsnoja ir girios, ir rūmai.
– Reik kuo skubiau rengti referendumą, rinkti parašus, idant Paksis būtų paskelbtas Lietuvos karalium, – rūpinosi kiemsargis. – Ir tuomet teisieji žengs į dangų, o kaltieji į pragarus.
– Bet ar tokiu atveju Lietuva neišnyks iš Europos žemėlapio?
Čia vėl priėjo prociesorius Bumblauckis ir nuramino:
– Jei išnyks Lietuva, tai išnyks ir Lietuvos aplinka, ir anam nebeliks ką apkaltint. Todėl bus labai stengiamasi, kad taip nenutiktų.
Ir štai ką pridūrė:
– Tas reiškinys, kai Lietuva išnyksta ir vėl atsiranda – tik didelis nepatogumas. Mat atsiradus reik iš naujo lietuvį spaust. O lietuvis geriausias – iš pirmo spaudimo. Todėl ateity atsiras ir išnyks pats lietuvis. Gyvenimui blogėjant, išnyksim, o pagerėjus vėl atsirasim.
Supratom, kad jau tikrai pavasaris.
Ar esam lygūs?
Jei teisės tikrai būtų lygios, tai moterys turėtų nuolat priekabiauti, vedžiotis mane į barus, o paskui ir į namus.
Ten jos galėtų smurtauti ir išdarinėti su manim visokiausius dalykus, kol aš imčiau rėkt: „Man tai nepriimtina!”
Nors man priimtina viskas, išskyrus kapojimą kirviu.
Deja, moterys nesupranta, kad aš noriu būti joms lygus. Nebent žmona...
Kai ta ima smurtaut, tarkim, mėtyt į mane virtuvės rykus, aš nekviečiu policijos, o stengiuos atsilaikyti pats – apmėtau ją savo storomis, sunkiomis knygomis. O kai ana ima smurtaut psichologiškai, atsakau tuo pačiu – imu garsiai skaityti jai, ką parašęs.
Kitaip tariant, protingi išsilygina patys, o kvailiams reikalingas bizūnas.
Yra kažkoks Lyčių lygybės įstatymas, tik niekas jo nesilaiko, nes svyruojančiam patogiau laikytis už stulpo.
Bet tikriausiai įstatymas niekam tikęs, su skylėm, pro kurias nuolat išlenda girtas vėpla su buteliu. O blaivesnis tiesiog apeina įstatymą eidamas parduotuvėn.
Geram įstatyme būtų nuostata, kad vyras ir žmona girtauti pradeda sykiu. Vėliau keliai gali išsiskirt, bet po savaitės į namus jie vėl privalo grįžti kartu.
Jei šeimoj yra vaikų, mes, tėvai, turim teisę ne tik pragerti vaikų pašalpas, bet taip pat ir versti vaikus uždarbiauti gatvėj. Juk tai mūsų vaikai! Tuos vaikus pasidarėm mes patys! Jeigu aš sumeistravau kėdę – kas man gali uždraust ant tos kėdės sėdėt? O jei sumeistravau vaiką – dėl ko negaliu sėdėt anam ant sprando? Pagaliau, ar vaiką padirbti lengviau? Pabandykit po devynių mėnesių gėrimo...
Aišku, jei vaikas atsiranda namuose atsitiktinai – kitas reikalas. Tokio negalima skriaust, tokį laikome šuns vietoj – o tai labai gera vieta! – arba padovanojam valstybei.
Tačiau jei mudu su žmona, būdami dar sąmoningi, o gal net blaivaus proto, sutarėm: darom vaiką, kuris darys mums pinigus... Tai verslas, kurį valstybė privalo skatinti kur kas didesnėm išmokom, nei yra šiandien. Ir niekas neturi teisės kištis!
Deja, retsykiais atsliūkina ugniagesys. Lovoje rūkyti draudžiama!
Tai rimtas Žmogaus teisių pažeidimas, ir mes galėtume apskųsti Lietuvą Strasbūrui, bet...
Jei lova geležinė, o visa patalynė seniai iškeista į butelius, jei tu visiškai nuogas, nes ir rūbai iškeisti – rūkyk lovoj, kiek dūmo telpa.
Tik įsilinksminęs nepadek išsausėjusių tėvų. Aišku, jie kenkia, kliudo, o kartais net butelio siekia. Bet jie gauna pensijas.
Nustok rūpintis ir pradėk gyventi
– Girdėjau, kad eurą įvedus, kainos suapvalės, – skundžiuos.
– Puiku! – džiūgauja kiemsargis.
– Suapvalės į blogąją pusę!
– Kvaily! Tu į moteris pažvelk!
Pažvelgiau... Ramiau tapo.
Apvalumai tikrai neturi blogosios pusės.
