Portalas lrytas.lt siūlo ištraukas iš naujos autoriaus knygos „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, pasirodysiančios jau visai netrukus. Tai jau penktoji A.Užkalnio knyga.
Knygoje – tų laikų žmonės ir jų sąmonė. Ten filmai, formavę pasaulio suvokimą ir dėlioję šmaikštumo taupyklę, tabletės ir kiti vaistai, gydę labiau vaizduotę, negu kūną, laisvalaikis ir saviraiška, sugalvoti valstybės ir prievarta sušerti žmonėms, ir sportas nesportiškiausioje pasaulio šalyje. Knyga visus tarybinius žmones surūšiuoja į kelias kategorijas, nes visi iš esmės buvo vienodi ir skyrėsi tik lytimi ir likusia distancija iki grabo lentos.
Siūlome pirmąją ištrauką „Nusipelniusiems gyventi geriau“.
* * *
Tarybiniais laikais, nepaisant titaniškų pastangų, pasiekti, kad niekas nepasijustų komfortiškai ir gražiai, iki galo nepavykdavo. Tarybų Sąjunga visais laikais gana nemažai priklausė nuo užsienio prekybos ir ekonominių kontaktų su kitomis šalimis (toks uždarumas kaip kokiai Šiaurės Korėjai niekada nepavyko); šimtai, tūkstančiai žmonių vis dėlto keliaudavo į kitas šalis: ne tik pardavinėti tarybinių prekių, bet ir šnipinėti, vogti technologijų arba dirbti tose šalyse, kurios labiausiai galėtų pakenkti Vakarams (Mozambike, Angoloje, Sirijoje ar Kuboje) – būti inžinieriais arba „patarėjais“, paprasčiau sakant, kariuomenės instruktoriais, mokančiais čiabuvius pusiau kvalifikuotai elgtis su Tarybų Sąjungos tiekiama karine technika.
Visiems jiems tekdavo mokėti šiek tiek pinigų ne tarybiniais rubliais, ir visi jie šio bei to galėdavo nusipirkti užsienyje. Ir pirkdavo, ir veždavo namo, kadangi net Sirijos arba Egipto parduotuvėse buvo labai daug prekių, kurių tarybinis žmogus geidė; jos ne tik simbolizavo geresnį gyvenimą – jos ir buvo geresnis gyvenimas. Viskas prasidėdavo nuo kramtomosios gumos ir rašiklių (visiškai nebūtinas gyvenime dalykas, kramtomoji guma buvo tobulas gero gyvenimo trupinėlis – kai aštuntajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje pradėjo gaminti kramtomąją gumą, ji taip niekada ir neatėmė magijos iš tikrojo dalyko*).
Tarybinė oro linijų bendrovė „Aeroflot“, septintojo dešimtmečio pabaigoje buvusi didžiausia pasaulyje pagal pervežamų keleivių (iki 400 tūkst. keleivių per dieną) ir orlaivių skaičių, skraidė ne tik į 3500 miestų ir miestelių Tarybų Sąjungoje, bet ir į daugelį vietų užsienyje, o kadangi lėktuvai patys neskraido, tai tūkstančiai lakūnų ir palydovių turėjo lankytis užsienyje ir net ten nakvoti.
Buvęs Tarybų Sąjungos aukšto rango diplomatas, dirbęs Tokijuje, pasakojo, kad jam kartais tekdavo budėti einant konsulines pareigas; vieną kartą teko vykti gelbėti „Aeroflot“ lakūnų į viešbutį prie Tokijo oro uosto.
Aukščiausios kvalifikacijos patyrę lakūnai (reisų į Tokiją eiliniai kaimo jurgiukai, tik ką išmokę pilotuoti keleivinį lėktuvą, negaudavo – tai buvo žilagalvių, gerbiamų, patyrusių ir labiausiai privilegijuotų lakūnų maršrutas), taupydami kiekvieną užsienietišką pinigėlį, niekada jokio maisto Japonijoje nepirkdavo ir gamindavo jį patys, nors viešbučio kambarys ir nebuvo tam pritaikytas. Be kietai virtų kiaušinių (ištikimiausio tarybinio turisto maisto – net mano mama, 1993 metais man pirmą kartą išsiruošus į Suomiją, primygtinai siūlė būtinai pasiimti kietai virtų kiaušinių ir dešros, nes „visi taip daro“; esu tikras, taip beveik visi ir darė), lakūnai sumanė išsivirti sriubos – kaitinimo spirale užvirė ją vonios kriauklėje.
Nuo karštos temperatūros kriauklė skilo, karštas skystis išsipylė, krisdamas kriauklės dalies svoris pažeidė vamzdį, ir viską užpylė vandens ir „Aeroflot“ lakūnų gamintos sriubytės mišinys. Pilotai ėmė panikuoti ir mirtinai išsigando atlėkusių viešbučio darbuotojų, kai kuriuos iš jų greičiausiai palaikę specialiųjų tarnybų atstovais; vargšeliai įsivaizdavo, kad dabar galima laukti kokios nors provokacijos arba įkalinimo dvidešimčiai metų Japonijos imperialistų sunkiųjų darbų stovykloje, todėl prisiminė nurodymus: pakliuvai į bėdą, nieko nesakyk, neprisipažink ir kviesk konsulą.
Atvykus konsului, lakūnus perkėlė į kitą numerį, tas viešbutis paskui panaikino vonios kambariuose kriauklių kamščius, ir viskas baigėsi laimingai, išskyrus tai, kad po daugelio metų man papasakota istorija visiems laikams užfiksavo, jog prestižinės, puikiai apmokamos profesijos atstovai buvo puolę taip žemai, kad vonios kriauklėje (gerai, kad ne unitaze) virėsi kažkokį viralą su elektrine spirale.
Vieną kartą, kai Tarybų Sąjungos jau nebuvo ir „Aeroflot“ buvo išdraskytas, Osakos oro uoste, laukdamas skrydžio į Vladivostoką, mačiau to paties skrydžio laukiančius – ir jį turėsiančius pilotuoti – rusų lakūnus. Kapitonas ir pirmasis lakūnas vilkėjo negražiomis, nudėvėtomis uniformomis ir iš viso tviskančio oro uosto išsiskyrė pilkais, nelaimingais veidais. Jie traukė smirdinčias rusiškas cigaretes. Kai kurie dalykai nesikeičia – jei jau sistema ir santvarka nusprendė atimti iš žmonių orumą ir prestižą, tai ir atima.
Lakūnai nebuvo išimtis. Dar liūdnesnis vaizdas – pasaulyje garsūs baleto šokėjai pirmąją dieną po atvykimo, dar prieš repeticiją (šventas reikalas!), vykdavę į miesto pakraštį, o ten ambasados darbuotojai jiems parodydavę, kur pigiau įsigyti Bolonijos audinio lietpalčių ir automatinių skėčių. Lietpalčiai buvo itin vertinami pirmiausia dėl skirtumo tarp kainos užsienyje (keli doleriai) ir fantastiškos pardavimo kainos parvežus į Tarybų Sąjungą (mažiausiai mėnesio vidutinis atlyginimas). Antra – ir ne mažiau svarbu – jie užimdavo niekingai mažai vietos bagaže. Trečia, lietpalčiai buvo gerokai universalesnio dydžio nei, pavyzdžiui, džinsai, kurie ir vietos užimdavo daugiau, ir kurių perpardavimo kaina labai priklausydavo nuo markės, spalvos ir tikrinimo, trinant degtuku, ar tikrai „trinasi spalva“ (pagal anų laikų supratimą, tik patys geriausi ir tikriausi džinsai buvo „trinami“, kitaip tariant, pamažu prarasdavo mėlynąją indigo spalvą, ir būtent todėl buvo geidžiamiausi).
* * *
* Skirtingai, nei daugelis mano, Tarybų Sąjungoje kramtomoji guma pradėta gaminti ne Maskvoje, konditerijos fabrike „Rot Front“, o gerokai anksčiau – Armėnijoje, paskui – Rostove prie Dono, ir tik 1979 metais ją pradėjo gaminti Maskvoje keturių skonių: mėtinę, braškinę, apelsininę ir kavos skonio.
Penkių lakštelių pakuotė kainavo itin brangiai, 50 kapeikų – kiek du batonai arba daugiau nei litras benzino, arba 12 kelionių viešuoju miesto transportu. Kadangi, kaip ir daug ko Tarybų Sąjungoje, stigdavo ir šios tarybinės kramtomosios gumos, spekuliantai Žaliakalnio turguje ją pardavinėdavo dvigubai brangiau, po rublį. Kramtomoji guma iš Vakarų kainuodavo ir pusantro, ir du rublius.
Lietuvoje kramtomąją gumą ėmėsi gaminti Vilniuje įsikūręs konditerijos fabrikas „Pergalė“; guma dažniausiai būdavo mėtinė (su barzdotais nykštukais ant pakuotės), braškinė arba apelsininė – ant pastarosios pakuotės puikuodavosi karikatūrininko Vitalijaus Suchockio sukurtas lietuviškų komiksų personažas Paršiukas Čiukas. Labai retai, o gal tik šiuo vieninteliu atveju, Tarybų Lietuvoje ant vartojimo prekės pakuotės galėjai išvysti žinomo grafiko nesupainiojamo braižo piešinius.
Labiausiai vartotojai mėgo braškinę kramtomąją gumą (gurmanai teigdavo, kad jos ir skonis išlieka ilgiausiai), nors braškes ji priminė tiek, kiek „Žemuoginis“ muilas, kainavęs 13 kapeikų, kvapu priminė žemuoges.
Tarybų Sąjungoje pasirodžius kramtomajai gumai, vyresnioji karta gavo dar vieną progą pasipiktinti: bjaurių juodų dėmių ant šaligatvio plytelių anuomet dar buvo nedaug, tačiau dažnai žmonės atsisėsdavo ant priklijuotos kine prie kėdės kramtomosios gumos ir susigadindavo drabužius. Nukrapštyti gumą nuo audinio galėjai atšaldęs drabužį šaldiklyje (labiau tinka užsienietiškai kramtomajai gumai) arba lietuviškos kramtomosios gumos atveju niekaip. Lietuvišką kramtomąją gumą puikiai suardydavo šokoladas, tačiau neimsi juk šokoladiniu saldainiu trinti kelnių, kad neliktų gumos dėmės.
Kadangi vyresnioji karta visuomet kuo nors nepatenkinta, tai jaunimo vartojama kramtomoji guma (ir dar pučiami burbulai – tiesa, iš tarybinės jie beveik nesipūsdavo) buvo jiems dovana ant lėkštutės. Vieną kartą, būdamas paauglys, Maskvoje buvau aprėktas kiosko pardavėjos, kad kramčiau gumą. „Išspjauk iš burnos, gyvuly tu atrajojantis“ (“жвачное ты животное“), – užriko pardavėja, kuri visam gyvenimui praplėtė mano rusų kalbos žinias.
A.Užkalnio knygą „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“ galite įsigyti čia.
