Knygos pristatoma Vilniaus knygų mugėje, vasario 19 d., 11 val., salėje 5.2.
Pateikiame V.Girdzijausko tekstą. * * *
Pirmojo pasaulinio karo veiksmai jau buvo išplitę beveik po visą Europą, kai 1914 gruodžio 10 Antakalnio kaime, netoli Senosios Varėnos, gimė būsimasis rašytojas Balys Gražulis. Vėliau žiemą ir pavasarį, kai iš Rytprūsių frontas ėmė artėti prie Lietuvos, Gražulių šeima atsidūrė toli Rytuose. Iš pradžių, rodos, buvo apgyvendinta Buriatijoje, vėliau persikėlė į Irkutską.
1921 grįžę iš tremties į gimtinę, šeimininkai rado tik sodybos nuodėgulius, tad reikėjo kurtis iš naujo, o septynmečiam Baliui teko piemens dalia. Apie vaiko lavinimą kalbėti problemiška dar ir dėl to, kad mokykla Varėnoje atsirado tik 1924. Nepaisant nepalankių aplinkybių, vos pramokęs pažinti raides, berniukas įnikio į knygas – iš pradžių perskaitė viską, ką rado mokyklos bibliotekoje, o kai 1927 buvo įkurta Varėnos džiovininkų sanatorija, Balys „žaibiškai prarijo“ ir šios įstaigos biblioteką. Didelės įtakos jaunojo Gražulio brandai turėjo du šio krašto šviesuoliai. Tai mokytojas Andrius Ryliškis ir gydytojas, Sanatorijos įkūrėjas ir direktorius Albinas Grigaitis. Jie ne tik padėjo paaugliui apsirūpinti lektūra – jų aktyvi veikla, patriotizmas ir inteligencija rodė pavyzdį, kokiu keliu jaunuoliui reikia eiti. Potraukį literatūrai Balys Gražulis pajuto gana anksti – dar piemenaudamas pradėjo rašyti eilėraščius, o 1928 baigęs Varėnos mokyklą, toliau savarankiškai lavinosi, aktyviai dalyvavo meno mėgėjų veikloje – vaidino, dainavo chore, greitai tapo Šaulių sąjungos nariu. 1934 – 35 tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, rengė radijo vaidinimus, rašė jiems komiškas pjeses, pats jose vaidino ir režisavo. Baigęs privalomą tarnybą, iki 1939 dirbo kariuomenėje liktiniu, toliau kūrė ir lavinosi, išlaikė brandos atestato egzaminus, o jo veikalai jau buvo transliuojami per valstybinį radiją, skelbiami periodiniuose leidiniuose. 1940 – 44 jis dirbo Kauno radijofono redaktoriumi, rašė ir skelbė noveles, rengė spaudai pirmąją knygą. Skulptorius Stasys Palys buvo sukūręs jai iliustracijas, o Šiaulių dramos teatras repetavo Gražulio pjesę „Geriausias gydytojas“.
Nepriklausomos Lietuvos ir net nacistinės okupacijos laikotarpis rašytojui buvo pats vaisingiausias, čia nevaržomai skleidėsi jo talentas, o radijas ir spauda tai sklaidai ne tik nekliudė, bet ir talkino. Deja, 1944 vasarą politinė konjunktūra radikaliai pasikeitė. Sugrįžtanti bolševikinė okupacija daugelį to meto kultūrininkų, o tarp jų ir Balį Gražulį, privertė pasitraukti iš Lietuvos. Jis nesuskubo išleisti knygos, nesulaukė ir savo pjesės premjeros Šiauliuose. Ir net nežinia, kur tų kūrinių tekstai pradingo. Iki šios dienos niekam nepavyko patikslinti, ar 1947 metais Vokietijoje išleistas novelių rinkinys „Brydė rugiuose“ yra to pirmojo rinkinio variantas, ar jame skelbiami tekstai parašyti naujai. Aišku tik viena, kad po gero dešimtmečio (1958) Londone išėjusioje knygoje „Sudužęs vaizdas“ kūriniai yra parašyti išeivijoje. Bet ir vėl kišo koją konjunktūra – novelės Vakaruoe tuo metu darėsi nepaklausios, leidėjai ir skaitytojai reikalavo romanų, o Balys Gražulis jų rašyti nesirengė. Tad tr trečiosios novelių knygos rankraštis dienos šviesos neišvydo, o jos tekstai pasimetė kažkur autoriaus stalčiuose ar leidyklų archyvuose. Vėlesnei kūrybinei raiškai kelią užkirto sunki liga. C‘est la vie.
Vartant Balio Gražulio „Rinktinės“ puslapius, nesunku pastebėti, jog autorius, greičiausiai ir pats nenutuokdamas, modeliavo tautos dramą dvidešimtojo amžiaus viduryje. Knygos pradžioje randame įspūdingus Dzūkijos kaimo vaizdus, tolesniuose puslapiuose perteikiamas miesto (Kauno) gyvenimas ir pagaliau „Dievo paukštelių“ nuotykių peripetijos Vokietijoje (karas) ir JAV. Beje, chronologinio nuoseklumo ieškoti čia nederėtų, nes ir kūrinių parašymo datos įvairuoja, o atidžiau įsižiūrėję pastebėsime, kad dominuoja Lietuvos (Dzūkijos) kaimo vaizdai. Jie ir detaliau ištapyti, ir meninė raiška įspūdingesnė, ir gamtos vaidmuo juose svarbesnis. Jei autoriui ir kyla ūpas sukurti išsamesnį išeivių gyvenimo vaizdą, tai žiūrėk, beveik nejučiomis grįžtama į tėvynę (novelės „Išdavimas“, „Sudužęs vaizdas“, „Vienos nakties nuotykis“); čia toliau plėtojami dramatiški siužetai.
Turbūt nereikia ir įrodinėti, jog B.Gražulio kūryba skirtina realizmo krypčiai – ji darniai įsiterpia į dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros istoriją. Šio autoriaus pavardę drąsiai galima rašyti greta tokių klasikų kaip Liudas Dovyėnas, Birutė Pukelevičiūtė ar Marius Katiliškis. Deja, dėl kūrinių skaičiaus ir apimties kuklumo – vos daugiau nei trys dešimtys novelių, vienas kitas puslapis prisiminimų ar publicistikos – pro juos dažniausiai praslysta nemačiomis kritikų žvilgsniai, o Lietuvoje apskritai šis kūrėjas beveik nežinomas. Ir tai nėra teisinga, nes detaliau patyrinėję, pastebėsime ir tai, ko kiti mūsų realistai nebuvo užčiuopę.
Pirmiausia tai kai kurių moterų ir vyrų paveikslų išskirtinumas. Ir Aina („Sapnas“), ir Julija („Juodoji rožė“), ir Ona („išdavimas“) pranoksta konvenciškai pavaizduotas lietuvaites. Ir ne tik todėl, kad Aina yra estė, o Juliją reprezentuoja inteligentijos sluoksnį, jų paveiksluose esama šio to daugiau, kažko esmingesnio – jų moteriškumas labiau europietiškas, gal net „prancūziškas“. Jos ir išduodamos lieka ištikimos, ir meluodamos pasako tiesą. Vadinas, jų psichika ir net fizika kur kas sudėtingesnė, elgsena kontroversiškesnė nei esame įpratę suvokti skaitydami mūsų klasikų kūrinius.
Tad ar nebus čia autoriui paslaugą padariusi modernistinė stilistika. Tą mintį patvirtina ir kai kurie vyrų paveikslai. Ir Arvydas („Žmogus, kuris nematė savo kraujo“), ir Bobėnas – Lapinskas („Juodoji rožė“) turi tokių bruožų, kurių neaptiksime kitų lietuvių realistų kūriniuose – supermeniškumas. Arvydas ne tik bebaimis kovotojas ir nepralenkiamas patriotas – jo neima kulkos. Kovos įkarštyje jis gali drąsiai vaikščioti apkasų brustveriais, o susitikęs su priešu akis į akį ir gavęs kulką tiesiai į krūtinę, ne tik lieka gyvas, bet net nesužeidžiamas. Bobėnas, beje, tokiu supermeniškumu didžiuotis lyg ir negali, bet ir jo elgsena, ir išorės pavidalas smarkiai skiriasi nuo daugelio eilinių dipukų. Vien tai, kad jo meilė moteriai atlaiko visus likimo išbandymus, o sumenkęs ar net pranykęs jaunystės grožis jos neužgesina, liudija apie jo supervyriškumą.
Realistinių konvencijų ribas peržengia ir satyros elementai kūriniuose. Vienuose („Pirmasis nusivylimas“, „Adomienė“, „Lenktynės į kapus“) jie gana akivaizdūs ir ryškūs jau vien dėl siužetinių konstrukcijų, nekalbant apie charakterių bruožus, kituose („Pirmoji premija“, „Pypkės galas“, „Mano pažintis su keturvėjininkais“) vos vos apčiuopiami, juntamas toks potekstinis dvelksmas, dar kituose („Skambutis“) dominuoja šelmiškumas ar net feljetono stilistika. Juk ne veltui autorius kažkada rašė komedijas. Vadinas, Balys Gražulis, nori to kas ar ne, yra arčiau modernizmo nei daugelis kitų mūsų kilasikų. Ir tai sudaro jo išskirtinumą ir didina meninę jo kūrinių vertę. Suprantama, iš jo nederėtų laukti savickiško ekspresionizmo ar šeiniško impresionizmo, net cvirkiškos satyros aukštumų jis nepasiekia, bet numoti ranka į šio autoriaus pastangas taip pat nebūtų teisinga.
Ir dar vienas dalykas krinta į akis, perskaičius visą „Rinktinę“. Tai autoriaus begalinė ištikimybė tiesai ir teisingumui bei naivus tikėjimas jų pergale. Ir tų jo nuostatų neįstengia pakeisti jokie realybės (istorijos) faktai. Atsiminimuose „Birželio sukilimas“ jis taip žavisi laivės kovotojų drąsą, taip didžiuojasi jų sėkme, kad jam nešauna galvon jokia kontroversiška mintelė apie tos kovos beviltiškumą ir aukų beprasmiškumą. Laisvė ir nepriklausomos valstybės atkūrimas jam yra virš visko, tad jis nei minutei neleidžia sau suabejoti tikslo svarba, nors akivaizdu, kad didžiosioms galybėms tai nė motais. Jos sprendžia savąsias Europos pasidalinimo problemas, tankais traiškydamos mažųjų iliuzijas. Beje, tokios naivios nuostatos buvo ir tebėra būdingos ne jam vienam – visų idealistų, ypač tų, kurie nepriklauso išrinktųjų tautų elitui, Achilo kulnas. Siekiamybę laikyti realybe.
Balys Gražulis net ir paskutiniais gyvenimo mėnesiais (mirė 1994.04.02) nenorėjo susitaikyti su realybe, mėgino protestuoti, kai niekas nepanoro viešai pakartoti 1941 birželio 23 LAF Deklaracijos teksto. Jis skelbė protestus, siuntinėjo uos į JAV lietuvių informacines priemones, kol „Akiračiuose“ 1994 pradžioje vienas jų buvo pagaliau paskelbtas. „Tiesa turi būti žinoma. Ir tegu tiesos bijantieji gėdinasi, teisieji šaiposi, o istorikai ir žurnalistai komentuoja. Tik ar atsiras lietuviškos radijo valandos vedėjas, istorinę atsakomybę jaučiantis, kuris norėtų tą istorinę transliaciją pakartoti?“ („Rinktinė“, psl. 476). Neatsirado. Ir jau neatsiras. Apie istorinę atsakomybę kalbėti šiais laikais JAV tiesiog naivu, o tėvynėje jos siekti netgi pavojinga. Tataigi.
Baigiant derėtų pridurti, kad rašytojo Balio Gražulio meninę kūrybą papildo, o kartais net užgožia jo patriotinė bei visuomeninė veikla tėvynėje ir ypač išeivijoje. Sunku būtų išvardinti visas vietines ir tarptautines organizacijas, kurioms jis skyrė daug laiko ir pastangų. Gal tik neįmanoma nutylėti jo indėlio steigiant Lietuvių rašytojų draugiją išeivijoje – Vokietijoje buvo jos valdybos narys, o JAV Flinto skyriaus pirmininkas. Balys Gražulis turėjo gerą intuiciją – tiksliai numatė perspektyvą bei gresiančius pavojus tautinėms vertybėms okupantų užimtose teritorijose, todėl 1944 vasarą Kaune jis sumaniai paslėpė aštuonias dešimtis radijo plokštelių, kurias net po penkių dešimtmečių suradus ir atkūrus, įgijome galimybę išgirsti ano meto politikų, menininkų ir kitų kultūrininkų balsus. Ir ne tik, dabar galime neklysdami patikslinti kai kuriuos tarpukario Lietuvos istorijos faktus ir pasinerti į ano meto atmosferą.
Moralas čia paprastas ir akivaizdus: Balio Gražulio „Rinktinės“ pasirodymas šių metų Vilniaus knygų mugėje yra reikšmingas faktas. Jis ne tik gaivina tautos atmintį, bet ir papildo kultūrinių bei istorinių vertybių skrynią.
