M.Šiškinas du dešimtmečius gyvena Šveicarijoje, bet beveik kiekviename savo romane rašo apie Rusiją.
Gerbėjų 54 metų rašytojas turi visame pasaulyje – jo romanai išversti į beveik 30 kalbų. Lietuviškai galime skaityti jo romanus „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ (abu išleido „Vaga“). Šie romanai pelnė ir svarbiausias Rusijos premijas.
Vieniems skaitytojams M.Šiškino romanai – didžiulis atradimas, be kurio gyvenimas būtų daug nuobodesnis. Kitiems jo kūriniai – klampi pelkė, iš kurios taip lengvai neišbrisi kaip iš kokių „50 pilkų atspalvių“.
Bet toks prieštaringas M.Šiškino kūrybos vertinimas – tik dar vienas įrodymas, kad būtent jis gali tapti ryškiausia ateinantį ketvirtadienį prasidedančios Vilniaus knygų mugės žvaigžde iš užsienio.
„Lietuvoje lankiausi tik sykį – „prieš mūsų erą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo M.Šiškinas. – Man buvo aštuoniolika metų, pirmasis didelis jausmas, romantinė kelionė su mergina į Pabaltijį, tuometę „mūsų Europą“. Nei tos Lietuvos, nei tos merginos, nei manęs aštuoniolikmečio seniai nebėra. Tad džiaugsiuosi išvydęs tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra. O kol kas Lietuva man – labiau vienas žmogus. Taip jau atsitiko, kad Berlyne ištisus metus gyvenau kaimynystėje su Tomu Venclova, bendravome su šiuo nuostabiu žmogumi, vaikščiojome vienas pas kitą į svečius. Esu laimingas, kad likimas dovanoja tokias dovanas.“
Dar vienas M.Šiškino bruožas – aktyvi ir aiški pilietinė pozicija. Rašytojas niekada nevengė reikšti savo kritiškos nuomonės Rusijos dabartinės politikos atžvilgiu. Galbūt todėl ir mūsų pokalbis pakrypo Rusijos ir Ukrainos konflikto link.
– Jūsų „Laiškų knygoje“ personažas dalyvauja kare Kinijoje. Viename interviu sakėte, kad šiame romane karas – tam tikras visų būsimųjų karų simbolis. Europa šiuo metu gyvena nepaskelbto karo tarp Rusijos ir Ukrainos atmosferoje. Ar tiesa, kad, kaip esate sakęs, visi karai vienodi? Gal dabartinis konfliktas kuo nors skiriasi nuo buvusių ir būsimų karų?
– Taip, tame interviu pasakiau, kad naujoji rusų imperija negali gyvuoti be karo, kad rytoj būtinai bus karas. Tada net užsiminiau apie Krymą ir Ukrainą. Bet visa tai aš pavadinau neįsivaizduojamu absurdu.
Pasirodo, tai buvo prieškarinis interviu.
Šiaip ar taip, karas – visada absurdas. O absurdas, deja, yra tikrovė. Taip visada buvo ir, akivaizdu, visada bus.
Visus karus turbūt vienija tik vienas dalykas – pergalė. Nugalėti bet kuriame kare – tai išlikti gyvam.
– Jau 20 metų su pertraukomis gyvenate ne Rusijoje, o Šveicarijoje. Ar galėtumėte dabar nuolat gyventi Vladimiro Putino valstybėje?
– Daug metų maniau, kad ateitis jau atėjo ir mes gyvename pasaulyje be sienų. Man atrodė, kad gyventi reikia visur, tad gyvenau Berlyne, Londone, Šveicarijoje ir Amerikoje, bet niekada neemigravau iš Rusijos.
Norėtųsi tikėti, kad žodis „emigracija“ jau priklauso „Pasenusių sąvokų žodynui“. Norėtųsi tikėti, kad mano šalis iš tėvynės, kurią gelbėjant nuo priešų reikia visada aukoti savo vaikus, pamažėl virsta normalia valstybe, kuri gina, o ne ryja savo vaikus.
Bet štai prieš mūsų akis Rusija vėl įkrito į laiko skylę ir išniro kažkur viduramžiuose. Kam norėtųsi gyventi tamsuoliškoje valstybėje – V.Putino carystėje?
Tiesą sakant, ne aš emigravau iš Rusijos, o Rusija emigravo iš XXI amžiaus.
– Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius yra sakęs, kad tik emigracijoje aiškiai išvydo savo tėvynę. Jūs taip pat nesyk kartojote, kad išvykimas iš Rusijos jums, kaip rašytojui, buvo labai svarbus įvykis. Kokią Rusiją jūs išvydote palikęs ją?
– Išvykimas, aišku, padeda šį tą suprasti. Ir ne tik tėvynę ar gimtąją kalbą. Kitoje šalyje visada pirmiausia krinta į akis skirtumai: o štai pas mus yra kitaip.
Reikia pagyventi skirtingose šalyse, kad suprastum akivaizdų dalyką: viskas, kas mus skiria, – egzotika. O iš tiesų svarbu tik tai, kas mus vienija, kas suteikia galimybę kitame žmoguje pajusti save: tai vaikystė, tėvai, meilė, mirtis, nemirtingumas.
Dėl to turbūt nebūtina palikti tėvynės, bet man išvykimas padėjo suprasti paprastą dalyką – kad rašyti reikia ne apie rusiškus, japoniškus ar lietuviškus, o apie bendražmogiškus dalykus.
– Man patiko jūsų pastaba, kad Rusijoje istorija visą laiką kartojasi. Ką jūs turėjote omenyje? Kokios tokio istorinio kartojimosi priežastys?
– Na, tai ne aš pirmasis pastebėjau. Tiksliau, jeigu ilgai gyveni, anksčiau ar vėliau pastebi tuos pasikartojimus savyje.
Mano pirmasis romanas buvo apie tai, kaip išlikti Rusijoje stengiantis išsaugoti žmogiškąjį orumą. Tai buvo knyga apie mano, kaip jauno žmogaus, patirtį troškioje sovietinėje sistemoje. Romano veiksmas rutuliojosi XIX a. pirmajame trečdalyje. Mane pribloškė, kad rusų visuomenės reakcija į 1830 metų lenkų sukilimą ir į Lecho Walęsos „Solidarumą“ buvo lygiai tokia pati: kokie tie lenkai nedėkingi gyvuliai, mes juos išvadavome, kraują liejome, o jie mūsų nekenčia!
Kol aš rašiau romaną, prasidėjo perestroika. Atrodė, kad Rusija pasikeis ir mano romanas taps nebeaktualus, „istorinis“. Bet štai praėjo vos du dešimtmečiai, ir viskas grįžo į savo vėžes – sovietinį dusulį pakeitė putiniškasis, tik dabar ne Lenkija, o Ukraina pakilo „už jūsų ir mūsų laisvę!“.
– Jūs linkęs manyti, kad Rusija iki šiol yra primityvi šalis, kurioje patogiai gyvena stiprieji ir sumautai jaučiasi silpnieji. Jūsų manymu, kodėl taip yra? Juk silpnųjų Rusijoje, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, daug daugiau.
– Nežinau. Ištisos kartos ieško atsakymo į šį klausimą ir niekaip neranda. Tiksliau, tų atsakymų nors vežimu vežk: ir istorinis sąlygotumas, ir aukščiausioji prasmė, ir pamoka likusiam pasauliui...
Anomalijos gamtoje juk irgi turi tam tikrą prasmę. Visi žmonės nori gyventi, bet visada atsiranda savižudis.
Tai turbūt taip pat būdinga šalims ir tautoms. Prieš mūsų akis didžiulė valstybė vykdo savižudybę. Tai palies visus – ir silpnuosius, ir stipriuosius.
– Gyvenate Šveicarijoje, bet daugumoje romanų rašote apie Rusiją. Jums labai svarbi tradicija ir rusų kalba. Kaip apibūdintumėte savo, kaip rašytojo, rusiškumą?
– O kas yra rašytojo rusiškumas? Kalba? Bet juk išverstas Ivanas Turgenevas netampa anglu ar ispanu.
Tai, kas tarp eilučių? Bet to net labai stengdamasis neišvengsi.
O kaip pabėgti nuo vaikystės, nuo Levo Tolstojaus, nuo protėvių, muštų ir mušusių, šaudytų ir šaudžiusių.
Rusiškumas rusų rašytojui – tai, ko jis nejaučia ir nepastebi. Jis pats ir yra rusiškumas.
– Galimo karo Europoje kontekste kaip jūs atsakytumėte į savo paties anksčiau pateiktą klausimą: ko linkėti tėvynei – pergalės ar pralaimėjimo?
– Aš savo tėvynei, žinoma, linkiu pergalės. Bet kas mano šaliai būtų pergalė? Kiekviena Adolfo Hitlerio pergalė buvo vokiečių tautos pralaimėjimas. O fašistinės Vokietijos sutriuškinimas tapo didžiule pačių vokiečių pergale.
Jie pirmąsyk žmonijos istorijoje parodė, kaip tauta gali atsibusti ir gyventi žmoniškai be visokios karinės beprotybės galvoje.
Lietuviškai išleisti du M.Šiškino romanai
M.Šiškino romano „Laiškų knyga“ (vertė S.Parulskis) preliudija – pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų. Bet tai tik pradžia. Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką. Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas. Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais.
M.Šiškino „Veneros plauko“ (vertė A.Stanaitytė-Karsokienė) siužetas nėra sudėtingas. Jame pasakojamos keturios istorijos: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Autoriui būdingas prozos žodingumas, tirštas psichologizmas lyginami su I.Bunino, V.Nabokovo, L.Tolstojaus stiliais.
Vilniaus knygų mugė: naudinga informacija
Vilniaus knygų mugė vyks vasario 19-22 d. sostinės parodų centre „Litexpo“. Šių metų renginio tema – detektyvas. Dalyvauja apie 300 leidyklų. Numatoma apie 400 įvairaus žanro renginių. Atvyksta dvi dešimtys rašytojų iš užsienio.
Mugės darbo laikas: vasario 19 d. (Bičiulių diena) – 10-19 val.; vasario 20 d. (Ilgasis penktadienis) – 10-21 val.; vasario 21 d. (Nekasdienių pasimatymų diena) – 10-21 val.; vasario 22 d. (Šeimos diena) – 10-17 val.
Bilietų kainos: vienkartinis bilietas – 4,5 euro (išankstinis – 3,5 euro); vienkartinis bilietas moksleiviams, studentams, senjorams – 3 eurai; keturių dienų bilietas – 10 eurų; keturių dienų bilietas moksleiviams, studentams, senjorams – 8 eurai.
