Tiesa, mūsų literatūros elitas dirba kaip dirbęs, ir net emigracija čia nepadarė didelės žalos, tačiau ir šiame flange ryškėja aiškūs degradacijos simptomai: pamažu išmiršta tvirtą sovietinę mokyklą išėję mohikanai ir dainiai; gyvųjų klasikų, jau peržengusių šešiasdešimties metų ribą, karta grimzta į apatiją, ir, kaip parodė neseniai vykęs LRS suvažiavimas, mieliau bamba negu dirba; dar jaunesni kūrėjai pasidalinę į dvi, – ironikų ir dvasinguolių, – stovyklas, bet nei vieni, nei kiti nenori rūpintis neįdirbama ir, panašu, nebeįdirbsima didžiosios lietuvių kultūros žeme.
Trumpai tariant, esame atsidūrę ties apokalipsės slenksčiu, ir turime skubiai nuspręsti, ką daryti, kad nežlugtų J.Basanavičiaus su V.Landsbergiu kurtas pasaulis, kuriame net sovietmečiu visi gerai žinojo, kuo gi iš tikrųjų gyvuoja tautos.
Ką daryti? Kaip paskatinti jaunus žmones, kurie rašytojo, literato profesiją akivaizdžiai suvokia kaip neorią, rinktis mūzas, – ypač po to, kai buvo numarinta paskutinė bohemiška kavinė „Suokalbis“, ir niekas joms nebeleidžia dvasingai pašokti ant židinio. Pagaliau kaip įtikinti jaunuolius, kad egzistuoja įkvėpimas ir pašaukimas, kai visoje plačioje literatūros bendruomenėje tuo tiki vienintelė Laura Sintija Černiauskaitė, o geriausiai visuomenės žinomas literatūros kūrinys yra Mantvydo Leknicko „Kniedytos mintys“?
Vargu ar nūdieną galime kliautis laisva valia ir savanorišku apsisprendimu. Šiais sumerkantilėjimo laikais net pati efektyviausia propaganda neįstengtų įtikinti gabų ir perspektyvų jaunuolį rinktis literatūrą – visi skaidrūs, kilnūs ir buklūs protai atitenka tiksliųjų mokslų, verslo sritims, kiti veržiasi tapti startuoliais, likusieji pasirenka mediciną ir gydo kūną, nesusimąstydami, kad didysis tautos dvasios kūnas paliekamas vegetuoti ir žūti. Blogėjančią situaciją efektyviai pataisyti gali tik ryžtingos ir savalaikės priemonės, kurių tautos gelbėtojai turėtų neatidėliotinai imtis net nepaisydami tam tikrų demokratinei santvarkai priderančių procedūrų – juk Tėvynė pavojuje.
Laimei, spręsdami šią sudėtingą problemą galime pasinaudoti patirtimi, kurią mūsų valstybė sukaupė (arba tiksliau – dar tik sukaups) rūpindamasi realia Tėvynės gynyba. Pasiryžęs nuo šių metų gegužės į Lietuvos armiją grąžinti šauktinius, Lietuvos Respublikos Seimas nubrėžė gaires, kuriomis naudodamiesi galėtume, – ir esu tikras, kad netrukus privalėsime, nes ištuštėjusiuose dvasios aruoduose pradės švilpauti vakarietiškos degradacijos vėjai, – atkurti lietuvių poezijos ir prozos didybę, šaukdami gabius, išsilavinusius ir teisingas pažiūras turinčius jaunuolius atlikti privalomąją literatūros tarnybą.
Šaukimas į tokią tarnybą būtų laikomas svarbiu asmeninės karjeros postūmiu, kurį dėl jo neišvengiamumo ir savaiminio kilnumo tiktų vadinti pašaukimu. Be to, – tai turbūt reikia akcentuoti, – privalomoji tarnyba taptų bene vieninteliu būdu išsileisti pirmąją knygą.
Privalomoji literatūros tarnyba, kaip ir privalomoji karo tarnyba, suteiktų pašauktiesiems įvairių lengvatų, tarp kurių būtų lengvatos įsidarbinant, gaunant paskolą ir stojant į aukštąsias mokyklas, taip pat egzistuotų mėnesinės išmokos ir kaupiamasis indėlis. (Tik tarnyba turėtų trukti bent dvejus metus – kaip sovietų armijoje, nes išugdyti jauną rašytoją per devynis mėnesius itin sunku.)
Ši sistema nušautų keletą zuikių vienu metu. Literatūros pasaulį pasiektų sveiki, darbštūs, teisingi protai, kurie įstengtų aprėpti įvairialypę dabartį ir neleistų iškilti nusususiems, suicidinių polėkių turintiems degeneratams ir verksmingiems onanistams, kurie nūnai sudaro trokštančiųjų papulti į literatūrą branduolį. Jų apgalvota, pagal specialistų rekomendacijas parengta kūryba padėtų iš literatūros išguiti kliedesius, beprasmes vizijas ir nuo senų laikų visiems įkyrėdavusius žmogaus bei gamtos aprašymus – joje vyrautų paprasti, aiškūs, problemos esmę taikliai atspindintys tekstai, kuriuos būtų lengva suprasti. Didelis privalumas būtų tai, kad dauguma literatūros šauktinių (pašauktųjų) būtų išimtinai dailaus stoto – tai būtų vienas iš atrankos kriterijų, – todėl liaudis palankiau priimtų jų kūrybą, jais būtų noriai žavimasi ir jų geidžiama, o tai, be abejo, tik sustiprintų literatūros ir literatų pozicijas visuomenėje, ir jie galėtų efektyviau skiepyti pageidaujamas idėjas.
Sistemai įgavus kontūrus, būtų pamažu atsisakoma dabartinės kontroversiškos klasikos – arba ji meistriškai adaptuojama, kad atspindėtų šiuolaikines problemas ir tikrojo pašaukimo temą. Tačiau pereinamuoju laikotarpiu į festivalius ir tarptautines knygų muges bei rezidencijas deleguojami itin dailūs ir žvalgybinį darbą dirbti apmokyti literatūrinių pajėgų nariai naudotųsi žinomomis Jonyno, Kajoko, Navako, Ališankos, Radvilavičiūtės, Rastausko ir pan. pavardėmis. Feministės būtų priverstos užsičiaupti, nes į privalomąją literatūros tarnybą būtų šaukiami ir vyrai, ir moterys, ir moterų tose pajėgose būtų netgi šiek tiek daugiau, nes moteriško grožio vertė literatūrinės kokybės skalėje išlieka itin aukšta.
KAM išleistų knygelę „Ką turėtume žinoti apie pasirengimą įkvėpimo antplūdžiui ir kūrybos procesui“.
Baigiantis literatūrinei tarnybai, pasižymėję pašauktieji galėtų rinktis profesionalią tarnystę – su rimtu atlyginimu ir solidžia parama literatūrinėms reikmėms; taip pat jiems būtų suteikiama privilegija stoti į nuo senojo literatūros „elito“ apsivaliusią ir vien iš naujų, patikimų kadrų suformuotą LRS. Nūdienos „profesionalams“, panorusiems tapti šio elitinio klubo nariais, tektų pradėti nuo nulio – užsirašyti į literatūrinę tarnybą savanoriais ir savo kruvinu prakaitu užsidirbti teisę gauti finansavimą knygų leidybai, honorarus, premijas, dienpinigius literatūrinėms kelionėms ir kt.; nesusisaisčiusiems sunkia pareiga tarnauti tėvynei ir savanoriškai likusiems plūduriuoti paviršiuje jokios rašytojiškos privilegijos daugiau nebūtų prieinamos.
Literatūros pajėgas būtų galima plačiai naudoti ne tik kurti ir adaptuoti literatūrą, kas būtų numatyta kaip viena svarbiausių literatūros priedermių, bet ir, esant reikalui, susodinti literatūros karžygius prie kompiuterių rašyti internetinių komentarų. Specialūs diversantų būriai galėtų atlikti atitinkamus įrašus ant pastatų sienų. Jie gal ir neturėtų ginklų (nors mintis – svarstytina), ir negalėtų savo nuožiūra nušauti jiems įtartinais pasirodžiusių niekadėjų, kaip siūlė MRU profesorius A. Makštutis, tačiau jie galėtų sudarinėti detalius proskripcijų sąrašus, kas iš esmės būtų tas pats, kas šūvis, tik procesas išsitęstų ilgai ir gaiduką spaustų ne jie.
Liovusis mulkinti ir jaudrinti žmones dviprasmiškais , o dažnai ir liguistais pramanais, literatūra bene pirmąkart istorijoje taptų realia jėga, veikiančia Lietuvos valstybės naudai; automatiškai tarp Lietuvos piliečių stiprėtų supratimas, kad literatūra – tai ne koks skystablauzdžių degeneratų kvazielitinis klubas, kur nėra padorių žmonių, o tikra vyriškumo ir pasiaukojimo tėvynei mokykla. Lygiai kaip „Tėvynės šauksmas" taptų ne abstrakčiu, simboliniu šūkiu, o būtų pateikiamas sklandžiu ir lengvai suprantamu formatu kaip šaukimas atlikti pareigą – atskleisti pašaukimą.
Literatūros pajėgos pamažu taps naujojo elito, puikiai išmanančio literatūrą, ir turinčio minčių, kaip tos literatūros turinį paversti valstybei naudinga žaliava, kalve. Tarp šio elito stiprės įsitikinimas, jog taip, kaip vyriškumas stiprėja kazematuose, dūchinamam iš zonos taisykles atsinešusių vierchų, literatūros gerumas ir paveikumas stiprėja nesant demokratijos, neleidžiančios kūrėjams pilnai išnaudoti meninių priemonių arsenalo. Pakils galvos tų, kurie iš SSSR bus atsinešę žinojimą, kad tikra literatūra rašoma kalašnikovais ir krauju – esą todėl rusų literatūra yra „didžioji“, o amerikiečių, britų, olandų ar kt. – tiesiog „literatūra“.
Stiprėjant antidemokratinėms, antivakarietiškoms nuotaikoms, kurias skatins gandai apie iš tikrųjų jau vykstantį literatūrinį karą, literatūros pajėgų strategai pagaliau įsisąmonins, kaip lengvai galima suderinti savo tiesioginę misiją kurti literatūrą, t.y. apsaugoti visuomenę nuo liaudies priešų, su konservatyvių vertybių, kurios bus vadinamos amžinosiomis, sklaida. Suradus sąlyčio taškų su Romos katalikų bažnyčia ir užmezgus vaisingą bendradarbiavimą, literatūrinės pajėgos netgi gaus realių šansų paveržti iš bažnyčios moralinio autoriteto vaidmenį, kadangi įmantrius propagandinius tekstus kuriantys literatūros kariai, vadovaujami išmintingų literatūros generolų, sugebės tarti svarų žodį abortų, gėjų, Žaliojo tilto skulptūrų ir kitais delikačiais klausimais. Ir tai nenuostabu, nes šių abiejų organizacijų prigimtis yra panaši: jų misijos susijusios su (pa)šaukimu, o daugelis lietuvių literatūros klasikų išsirpo po bažnyčios sparneliu.
Tačiau naujoji organizacija vis dėlto pasirinks Rusijos stačiatikių bažnyčios, aktyviai dalyvaujančios politiniame gyvenime ir galinčios vertybes bei dorybes ginti ne teoriškai, bet, sakykim, branduoliniu ginklu, modelį. Artimais asmeniniais ir verslo ryšiais susisaisčiusi su tuometine valdžia, kad ir kokia ji būtų, organizacija, kuri tuo metu jau vadinsis Lietuvos valstybine lietuvių literatūra (LVLL), galės aktyviau gerinti kūrybos sąlygas ir skatinti natūralų literatūros, kaip priešnuodžio nuo šlamšto, kurį Vakaruose vadina knygomis, vartojimą. Tam prireiks uždrausti kiną, teatrą ir, kaip Turkmėnijoje, baletą, pasinaudojus ISIS patirtimi, sunaikinti muziejus ir UNESCO kultūros paveldo vietas, tačiau literatūra skambės ne keliems žiovaujantiems klausytojams ankštuose knygų sekondhenduose, o stadionuose, kaip yra Kolumbijoje ar Kuboje.
Maždaug tuo laiku mus pasieks žinia, kad karas, užuominos apie kurį sklandė viešojoje erdvėje, iš tikrųjų vyko ir kad jo būta aršaus bei nuožmaus; dar daugiau nustebsime sužinoję, kad, įveikę demokratijos bacilą ir išskėstom rankom priėmę rytietiškąjį dvasingumą, esame to karo nugalėtojai, – ir kad būtent mūsų geopolitinės ramybės vardan koncertų salėje „Kompensa“ groja Gergijevas. Taip pasauliui bus parodyta, kad literatūra nūdieną yra ne mažesnis, bet didesnis ginklas negu Homero, Rabelais ar Faulknerio laikais. Rašytojai (ir raštija apskritai) triumfuos, na, o tradicinės karybos entuziastai suvoks, kad jie turi kalnus geležies ir gabumų, kurių šiuolaikiniame pasaulyje nėra kur panaudoti.
Na, o ufonautai tirtės iš baimės ir neatskris.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“
