Joje autorė pasakoja apie berniuką Tomą, sužinantį, kad jo blogasis brolis Markas parsinešė namo auksinę žuvelę, kad galėtų su ja eksperimentuoti. Kai jis panardina Frankio vardą gavusią žuvelę į nuodingą skystį, ji miršta. Tomas atgaivina Frankį elektrošoku, bet šis prisikelia įgijęs stebuklingą galią hipnotizuoti aplinkinius ir, žinoma, trokšta atkeršyti Markui, rašo portalas waterstones.com.
- Jūsų knygos pavadinimas mane pakerėjo. Kaip kilo mintis parašyti knygą apie auksinę žuvelę zombį? Ar jūs – filmų apie zombius gerbėja?
Iš pradžių darbinis knygos pavadinimas buvo „Frankenžuvelė“. Bet parašius keletą skyrių, man į galvą šovė dabartinis pavadinimas – „Mano didelė riebi auksinė žuvelė zombis“ – ir, manau, jis tikrai tinka knygai. Vien perskaitęs tokį pavadinimą jau žinai, ko iš jos tikėtis. Tiesiog supranti, kad tai nėra sudėtinga ar nepaprastai intelektuali knyga, veikiau tikiesi, kad ji bus labai juokinga.
Aš labai mėgstu maginę ir mokslinę fantastiką, bet nesu didelė siaubo filmų gerbėja – kraupūs filmai apie zombius man nekelia susižavėjimo. Vis dėlto man tikrai patinka „B“ klasės filmai ir seni siaubo filmai – tiesa, labiau primenantys „Pomidorų žudikų ataką“ (Attack of the Killer Tomatoes), o ne „Gyvųjų numirėlių naktį“ (Night of the Living Dead).
- Puiki Jūsų idėja, kad prisikėlęs Frankis įgyja galią hipnotizuoti ir valdyti aplinkinius – neabejoju, kad rašydama apie tai iš širdies prisijuokėte. Ar Frankio galioms nustatėte tam tikras ribas – turiu galvoje, ką jis gali ir ko negali daryti? O gal šį klausimą nagrinėsite kitose knygose?
– Bent aš zombius skirstau į dvi kategorijas: pirma – viruso sukurti zombiai, mėtantys kur pakliūva savo kūno dalis ir smaguriaujantys žmonių smegenimis, antra – iš mirusiųjų prisikėlę zombiai, kurie atrodo it apimti transo, bet geba hipnotizuoti žmones.
Man labiau patinka pastarieji (nors, nesiginčysiu, smegenis šlamščiantys zombiai irgi turi savų pliusų). Man visada atrodė, kad Haičio vudu ritualų prikelti zombiai yra daug įdomesni. Rašydama knygą tikrai nustačiau tam tikras taisykles, kaip Frankis hipnotizuoja žmones ir ką jiems gali padaryti. Savaime suprantama, kai esi 4 colių auksinė žuvelė, svarbu išrasti būdą, kaip priversti žmones vykdyti tavo piktus (o gal ir ne tokius jau ir piktus) kėslus.
Todėl nusprendžiau, kad Frankis užhipnotizuos mažąją Pradipo sesutę, kad ši jį visur nešiotųsi. Prisipažinsiu, rašydama apie šią nenustygstančią porelę – Samę ir Frankį – plyšau juokais. Beje, antroje knygoje skaitytojai sužinos, kad ir kiti gyvūnai gali hipnotizuoti.
- Knygos centre – Tomo ir Pradipo draugystė, bet žuvelė Frankis juos dar labiau suartina. Kaip kūrėte šį draugystės trikampį?
– Taip, pagrindinė knygos tema – draugystė, brolių ir seserų santykiai. Kai vaikams sukanka 7–10 metų, jie užmezga draugiškus santykius – tai be galo svarbus vaiko raidos etapas, bet jų draugystės nuolat patiria išbandymų. Nuo pat pradžių norėjau, kad Tomą ir Pradipą sietų tvirta draugystė. Abiejų berniukų charakteriai ir santykiai iškart susiformavo mano galvoje – visi tie keisti planai ir slapti kodai, kuriuos jie susigalvoja, atskleidžia, kokie jiedu artimi.
Redaguojant tekstą Tomo ir Pradipo draugystė tvirtėjo pamažu. Mano manymu, tas juodu siejantis ryšys suteikė knygai daugiau svorio, padarė ją geresnę. Abu knygos redaktoriai Samas Swinnertonas ir Emma Young pasižymi fantastišku humoro jausmu, taigi dirbdami kartu mes nuolat kikendavome.
Nepaisant to, jie neleido man peržengti ribos, skiriančios vaikišką knygą nuo komikso – o čia paslysti labai lengva... Tomas ir Pradipas visada buvo tikri vaikai – tiek mano galvoje, tiek knygos puslapiuose. Regis, man pavyko pasiekti, kad jie atgytų skaitytojų vaizduotėje. Beje, antroje knygoje draugystės tema dar svarbesnė, mat čia Tomo ir Pradipo draugystė patirs rimtą išbandymą.
- Tomas ir Pradipas turi vyresnius brolius. Labai blogus. Ar priimti tokį sprendimą paskatino asmeninė patirtis? Ir kaip manote, kodėl brolių ir seserų konkurencija – tokia dažna tema vaikų literatūroje?
– Norėčiau garsiai visiems pareikšti, kad mano brolis tikrai nėra blogas ir niekada toks nebuvo. Vaikystėje mudu galėdavome valandų valandas aptarinėti serialą „Daktaras Kas“ (Doctor Who) ir tą patį darome iki šiol, vis dėlto ir mes kadaise pešdavomės. Manau, tai visiškai normalu. Mano vaikai irgi taip elgiasi. Prisimenu, mano šešiametė duktė apibūdino savo jausmus broliui taip: „Myliu jį, bet jis man nelabai patinka.“ Jie gali ramiai sau žaisti kartu, o paskui taip pat sėkmingai peštis kaip kokie laukiniai.
Viena draugė paklausė, ar rašydama knygą specialiai skyriau tiek dėmesio šiai problemai, – galbūt norėjau paskatinti vaikus mažiau peštis. Galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvienas vaikas, turintis vyresnį brolį ar vyresnę seserį žino, kad blogis – labai subjektyvus dalykas... Bet jei atvirai, manau brolių ir seserų santykiai apskritai yra viena dažniausių temų literatūroje – ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Tai prasidėjo nuo Kaino ir Abelio.
Brolių ir seserų santykiai yra viena svarbiausių asmenybę formuojančių žmogiškųjų patirčių – iš esmės, vaiko vaidmuo ir elgesys šeimoje lemia, kaip ir su kuo jis bendraus suaugęs. Ir šioje srityje daug neištirtų plotų. Tai sfera, kurios vaikai nepajėgūs kontroliuoti – juk negali apsimesti, kad tavo brolis ar sesuo neegzistuoja. Norom nenorom vaikai praleidžia daugybę laiko kartu, taigi konfliktai ir įvairiausios dramos yra neišvengiami.
- Kodėl nusprendėte parašyti knygą vaikams, būtent 8–10 metų skaitytojams?
– Vaizduotėje šnekučiuodamasi su Tomu nusprendžiau, kad jam 9–10 metų, o tai reiškė, kad knyga bus skirta vaikams iki 10 metų. Kol kas nežinau, ar ir toliau rašysiu knygas tokio amžiaus vaikams ar kursiu ką nors jaunesniems arba kiek vyresniems skaitytojams. Turiu idėjų paveikslėlių knygelėms ir paauglių knygoms. Bet, turiu pripažinti, kad man labai patinka kalbėtis su 8–10 metų vaikais.
Kiekvienas susitikimas su jais mokyklose prilygsta nedideliam sprogimui ir atneša man daug džiaugsmo. Tie vaikai nepriklausomi, aiškiai reiškia savo mintis ir žino, ko nori, bet dar nėra visko persisotinę ir ciniški. Tiesiog matai, kaip trykšta jų fantazija, nevaržoma jokios vidinės cenzūros, atsirandančios kiek paūgėjus. Nesupraskite neteisingai – esu sutikusi labai protingų, ciniškų dvylikamečių ir neįtikėtinai mielų, gal net keistų penkiamečių, vis dėlto aš pati esu įstrigusi kažkur ties 9 metų riba... Ko gero, reikėtų pasikalbėti apie tai su savo psichoterapeute!
- Mareko Jaguckio sukurtos iliustracijos puikiai papildė Jūsų tekstą. Jos nuostabios! Ar prisidėjote jas kuriant? Galbūt turite mėgstamiausią?
– Man irgi patinka Mareko iliustracijos. Bet svarbiausia, jos TIKRAI patinka vaikams! Kai apsilankau mokyklose jie man būtinai parodo savo mėgstamiausias iliustracijas. Bent mano favoritės yra dvi: toji, kur vaizduojamos virėjos su padėklais, ir pabėgimo iš vonios planas à la „Misija neįmanoma“. Tas balandis antrojoje iliustracijoje mane taip prajuokino, kad nusprendžiau kada nors parašyti apie jį atskirą istoriją. Garbės žodis, Marekas – genijus!
Mano indėlis į iliustracijų kūrimą labai netolygus. Kai kurios jų sukurtos remiantis mano pastabomis tekste (tokių yra maždaug po vieną ar dvi kiekviename skyriuje). Bet Marekas ir pats nupiešė papildomų iliustracijų kiekvienam skyriui. Samas su Emma nurodė dailininkui, kur pageidautų iliustracijų, o tada jis pasitelkė savo humoro jausmą ir atnešė mums pluoštą piešinių, sukėlusių redakcijoje isteriško juoko bangą.
- Kiek žinau, esate aktorė ir komikė. Kaip manote, ar sceninė patirtis padeda rašyti juokingas knygas vaikams? Gal galėtumėte ką nors patarti tiems, kurie norėtų pasekti Jūsų pavyzdžiu?
– Nežinau, ar sceninė patirtis padeda man rašyti knygas vaikams, ar ne, bet tiesa ta, kad pati sau esu griežčiausia kritikė. Visada skaitau savo tekstus garsiai (net kai jie dar juodraščio stadijos), kad galėčiau įvertinti, ar jie skamba įtikinamai ir ar jie juokingi. Manau, jei nori, kad tavo knyga prajuokintų kitus, turi ir pats ją skaitydamas kvatoti už pilvo susiėmęs, kitaip nieko nebus.
Būtent tai yra svarbiausia. Didžioji dalis komiškų situacijų „Žuvelėje zombyje“ susiję su Tomo charakterio ypatumais ir jo požiūriu į pasaulį. Žinoma, būtina juokams pasirinkti tinkamą vietą. Kartais tenka atsisakyti kokio nors pokšto vardan galutinio rezultato, nes ne vietoj pasitaikęs juokelis gali sugriauti kuriamą įtampą. Rašydama veiksmo scenas aš nuolat turiu save stabdyti, kad nepersistengčiau su sąmoju. Nors, ką čia slėpti, kartais leidžiu sau pajuokauti ir lemiamu momentu, bet tik tuo atveju, jeigu pokštas tikrai geras.
Manau, nėra didelio skirtumo, ar rašyti komišką knygą vaikams, ar suaugusiesiems. Reikia tik atsižvelgti į keletą esminių dalykų – vaikai nori tikrai tikrai juokingų istorijų, o ne saikingai šmaikščių ar keistų knygų. Rašant suaugusiesiems galima pasitelkti keiksmažodžius, bet vaikų literatūroje jiems ne vieta.
Užtat galima prigalvoti keisčiausių žodžių – juos kurti labai smagu. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet vaikų reakcijos ilgai laukti nereikia ir ji visada būna daug nuoširdesnė nei suaugusiųjų. Vaikai juokiasi ne todėl, kad „taip reikia“ – jeigu jiems kas nors nepatinka, jie to nė nesistengia slėpti. Jei knyga patinka, iškart tai suprasite – jų nevaldomas kikenimas pasirodys jums kaip gražiausia muzika pasaulyje...
- Netrukus pasirodys antroji knyga apie auksinę žuvelę Frankį. Ko mums tikėtis?
– Šįkart Frankio laukia nuotykiai jūroje, mat Tomo šeima išsiruošia į švyturį ir, žinoma, pasiima kartu Frankį. Be to, jam lemta tapti tikra mokyklos spektaklio žvaigžde. Šliūkštelėkite į manąjį „Žuviuko Nemo“ ir „Zombių karaliaus“ kokteilį šiek tiek „Skubio Dū“ ir gausite antrą knygą!
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
