Andrius Tapinas, MARO DIENA: Fantastinis romanas (stimpankas), knygos „Vilko valanda“ tęsinys. Vilnius: Alma littera, 2015, 440 p., iliustr., 10 000 egz. Dailininkė Eglė Zioma
Istorija ir popsas
Istorija jau seniai nebėra tik akademybės dalis ir jos išmanymas nėra rezervuotas vien lopytų zomšinių švarkų nešiotojų rateliui. Vakaruose maždaug nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios ji paliko universitetinę aplinką ir įsiveržė į popsceną. Masės ją atrado naujai, kaip naujai buvo atrasta sodininkystė ar valgio gaminimas1. Nedidelio akademinio kaimo garsenybės tapo tikromis televizijos žvaigždėmis, uždirbančiomis milijonus. Technologijos leido istorinius debatus, paskutinius atradimus, naujausias monografijas vartoti, naudoti, patirti, suprasti, parduoti kitaip ir daug greičiau. Jerome‘as de Grootas prabilo apie istorioglosiją (istorinį daugiabalsiškumą), kai apie vieną istorinį įvykį galima prabilti skirtingai ir kurti begalę daugiareikšmių diskursų2.
Eilinis vartotojas kasdien ir be didelių pastangų gali susidurti su istorija: architektūra, reklama, televizija, menas, literatūra, žaidimai. Tai, kad romėnai karybai naudojo kiaules, gali sužinoti ne tik iš Lukrecijaus, bet ir iš kompiuterinio žaidimo „Rome: Total War“. Smetoniškas sviestas ar tarybinės dešrelės kuria žinojimą, net kai vartotojas dėl savo amžiaus negali justi jokios nostalgijos šioms epochoms. Istorija tapo pramogų kultūros dalimi ir ėmė teikti džiaugsmą, kurį privalu ryti samčiais.
Nors ir nedrąsiai, paskatinti kitų priežasčių, Lietuvoje šie procesai prasidėjo panašiu metu. Manyčiau, kad 1993 m. startavę ir beveik pusantro šimto (tiksliai – 122) laidų sukūrę „Būtovės slėpiniai“ – žinomiausias istorijos populiarinimo projektas. Čia sovietinių draudimų ir cenzūros iškastruota istorija pati savaime buvo nauja ir negirdėta, todėl sensacinga. Tai laidavo šiandien jau nuobodoko formato laidos populiarumą, nepanaudojant jokių šou elementų.
Neišskiriamas Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus (lyg Betmeno ir Robino) tandemas ilgam tapo tikro istoriko vaizdiniu populiariojoje sąmonėje. Vėliau dirbęs vienas, A.Bumblauskas tapo tikra PHDiva3, kurios neišvaizdumą kompensavo charizma ir retoriniai sugebėjimai, o istoriko kompetencija suteikė autoritetą ir pranašumą prieš eilinę TV žvaigždutę. Kartu su Leonidu Donskiu medijų dėka profesorius visuomenei tapo humanitaras par excellence.
Virginijus Savukynas tęsia A.Bumblausko tradiciją. Tačiau šiandien dviejų žmonių pokalbio nebepakanka. Todėl kuriamas šou, detektyvo žanru stengiantis suaktualinti istoriją ir įtraukti žiūrovą į istorinės tiesos paieškas ir stereotipų laužymą. Panašų formatą naudojo ir Gražina Sviderskytė su Arvydu Anušausku, kurdami savo „Slaptuosius XX amžiaus archyvus“. Pastarieji – vienas iš nedaugelio tęstinių dokumentinių lietuviškų serialų istorinėmis temomis. O vietinės produkcijos trūkumą puikiai papildo populiarioji užsienio kanalų dokumentika. Juk kaip dažnai išgirstame: „Neee, teliko aš nežiūriu. Na, nebent „Discovery“ ar „History chanel“.
Šalia dokumentikos šiokias tokias pozicijas pamažu išsikovojo ir lietuviškai istorijai skirti meniniai filmai. „Dievų miškas“ ar „Vienui vieni“ sulaukė nemažo žiūrovų dėmesio. Bet visų jų sėkmė nublanko prieš filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ populiarumą. Ir nors jis turi daugiau bendro su sovietine mitologija, negu su istorine tikrove, bet tai nesutrukdė jam tapti antru visų laikų pelningiausiu lietuvišku filmu.
Nemenko populiarumo televizijoje sulaukia įvairūs žinių žaidimai ir viktorinos, kuriose nemaža klausimų dalis (tiesiogiai ar ne) siejasi su istoriniu išsilavinimu. Privalu pabrėžti, kad šie televiziniai žaidimai yra gerokai didesnio fenomeno dalis. Per pastaruosius penketą metų įvairiausių atmainų protmūšiai užkariavo Lietuvos barus ir geriančiųjų protus. Sunku suprasti, kodėl atsitiktinių vardų, datų, įvykių žinojimas gali teikti tiek daug džiaugsmo ir kodėl geri protmūšistai asocijuojasi su išsilavinusiais ar net intelektualiais žmonėmis. Turbūt protmūšiai (lygiai kaip ir ekskursijos) – tai pramoga, kurios pateisinimą randa savo mistiniame intelektualume: aš ne šiaip geriu (autobuse arba bare), bet dar ir lavinuosi, juk nuolat sužinau ką nors nauja.
Knyginius pavidalus istorija taip pat keičia. Šalia įprastų monografijų daugėja populiariai parašytų biografijų ir autobiografijų, įvairių atsiminimų, populiariosios istorijos. Labiausiai matomi „Obuolio“ ir „Vox Altera“ leidžiami karių atsiminimai ar kita populiarioji militarika. Neįtikėtino populiarumo sulaukia ir pseudoistorijos veikalai, turintys patenkinti vis dar istorijos klastojimo nuotaikomis gyvenančių dalies lietuvių tiesos troškimą.
Akivaizdu, kad istorija yra reikšminga Lietuvos populiariosios kultūros dalis, kurios paprastas žmogus net labai trokšta. Per televizijos laidas, įvairius žaidimus, filmus, knygas istorija tampa laisvalaikio forma, kuri turi teikti malonumą nuo kasdienių darbų pavargusiems vartotojams. Kartu ji teikia prasmės iliuziją, nes laisvalaikis tampa ne tik smagus, bet dar ir (neva) naudingas. Esant tokiam nemažam pramoginės istorijos poreikiui, nenuostabu, kad pirmoji A.Tapino knyga „Vilko valanda“4 sulaukė kritikų pripažinimo ir finansinės sėkmės. Pastaroji diktavo tęsinio būtinybę, o apie jį prabilta dar neatslūgus „Vilko valandos“ sukeltam ažiotažui.
A.Tapinas ir istoriniai romanai
Televizijos laidų vedėjas, pokerio lošėjas, auksinis berniukas, viktorinų mylėtojas, užkietėjęs fantastas ir Šalčiūtės kalbintojas – A.Tapinas su „Maro diena“ užtikrintai artėja Rašytojų kalnelio link. Tiesa, kaip ir pirmojoje, taip ir antrojoje savo knygoje autorius griežtai pabrėžia, kad tai ne istorinis, o fantastinis romanas. Žinoma, kad tai – tam tikras žaibolaidis, kuris turi apsaugoti nuo visų ultrapatriotų, nuslėptos istorinės tiesos ieškotojų ir kitų išprotėjusių derosalininkų.
Griežtąja prasme jo knygos tikrai neturi nieko bendra su istorija, o yra absoliuti fikcija. Tačiau Žemaitė ar Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – tikrai gyvenusios, nors ir išgalvotomis savybėmis apdovanotos, asmenybės. Per knygų pristatymus ir interviu A.Tapinas ne kartą kalbėjo, kaip jis dirba. Tai labai preciziškas informacijos rinkimas, jos apdirbimas ir itin sąmoningas viso pasakojimo konstravimas. Istorija tampa pamatu, ant kurio statoma fikcija: jei orlaivių uostas, tai Viščigave, kur kažkada išties nusileido pirmasis lėktuvas Vilniuje; jei teroristai Osmanų imperijoje, tai būtinai armėnai, tikrai kovoję dėl savosios laisvės; jei džentelmenų ratelis Londone, tai tik Vaito klubas, reali aristokratų grietinėlės telkimosi vieta. Istorija niekur nedingsta, tačiau nuo jos stipriai nutolstama. Ji tik atspirties taškas siužetui plėtoti. Būtent šia prasme tai yra istoriniai romanai. O toliau jau kuriama pramoga. Bet ar ji prasminga? Ar Tapino kūryba gali paskatinti tolesnį domėjimąsi?
Tikėtis, kad po susidūrimo su Superžemaite paauglys puls ryti jos knygas – naivu. Gal atsivers kokią vieną, bet tikriausiai greit pames, nes sunku įsivaizduoti didesnę nuobodybę šešiolikmečiui nei balanos gadynės buitis. Bet ir be raštų studijų, kontrastas tarp Žemaitės ir A.Tapino Žemaitės atmintyje turėtų išsaugoti abu paveikslus. Tam tikra žinia išlieka. Tad daugialypis, taigi ir fikcinis kalbėjimas apie praeitį duoda naudos. Prasmės iliuzija susimaišo su malonumo džiaugsmu.
Kita vertus, A.Tapino romanai gali būti laikomi istoriniai ta prasme, jog kalba ne apie praeitį, kokia ji buvo, o apie praeitį, kokią mes ją norime matyti. Taigi apie mus pačius pasako gerokai daugiau, nei tikėtumėmės. Mes lyg kompiuteriniame žaidime galime perkurti realybę ir kova už laisvę, kad ir fiktyviai, nukeliama tolyn į praeitį. Juk kiekviena karta parašo savo istoriją.
A.Tapinas ir jo antroji knyga
Kaip ir pirmasis kūrinys, „Maro diena“ yra nuotykių stimpankiniame pasaulyje tęsinys. Bet nors dalis veikėjų atpažįstami iš anksčiau, tai netrukdo antrąją knygą skaityti kaip atskirą romaną. Veiksmo vieta knygoje pakeičiama radikaliai. Pirmajame romane siužetas plėtotas Vilniuje ir net pats miestas tapo savarankišku veikėju, o dabar, kaip ir buvo žadėta, persikeliama į Kauną. Taip pat į Londoną, Konstantinopolį, Paryžių, Dzūkiją. Autorius žengia rizikingą žingsnį: atsitraukia nuo vietinės specifikos (kuri nemažai daliai skaitytojų ir buvo tas šarmas, padėjęs įveikti stimpanko baimę) ir išeina į tarptautinius vandenis, plačiąją Europą. Tai logiškas sprendimas, žinant A.Tapino ambiciją tapti pasaulinio masto rašytoju ir, iš knygos uždirbus milijoną, pasidabinti baltomis kelnėmis ir leisti laiką Rio de Žaneiro paplūdimiuose5. Ar pasiseks – sunku pasakyti. Bet apskritai visa tai „Maro dieną“ daro kitokią, daug judresnę. O kartu ir paviršutiniškesnę, nes preciziškai nušlifuoto Vilniaus kolorito vis tiek pritrūksta. Europos ir Aljanso miestai paliečiami lyg probėgšmais.
Greitis, judrumas, veiksmas – tai dar vienas ryškus antrosios knygos skirtumas. „Vilko valandoje“ nuotykių tikrai netrūko, tačiau „Maro dienoje“ viskas dar intensyviau, dar aktyviau, dar spėriau. Kartais visko tiek daug, kad skaitytojui būtinas poilsis. Veiksmo trileris lietuvių literatūroje – retenybė, o toks žanras ypač kabina jaunąjį skaitytoją. Tačiau dėl tokios perkrovos nukenčia veikėjai, kurie ir taip nebuvo A.Tapino romanų stiprioji vieta. Dabar jie dar vienmatiškesni, o dialogai dar kapotesni. Labai nukenčia ir kuriamas pasaulis. Stimpanko detalėms, techninėms smulkmenoms ir įdomybėms nebelieka vietos. Ne toks išraiškingas ir istorinis bei kasdienybės peizažas. Vietos taip pat nelieka geopolitinei situacijai atskleisti. Skaitytojas jaučia, kad tarptautinė įtampa auga, kad artėja didelis karas. Bet įtampos romane ir taip labai daug, o stabilizuojančių detalių trūksta.
Tiesa, skurdus ir plokščias stimpankinis „Maro dienos“ pasaulis papildomas kiek netikėtu inkliuzu. Viename interviu A.Tapinas žadėjo, kad pirmasis antros knygos sakinys bus: „Lygiomis kaip stiklas Kauno gatvėmis lėkė garo karietos“6. Tačiau akivaizdžios ironijos apverktinų Kauno kelių atžvilgiu neliko, o šis miestas romane kelia dar didesnį graudulį. Po cheminės katastrofos jis ištuštėja ir jo gatvėmis klajoja tik plėšikai, atsitiktinai išgyvenusieji, baltieji vienuoliai, banšos ar kiti zombinio tipo padarai. Taip į stimpanką įsilieja postapokaliptiniai siužetai. Autoriui tai leido dar padidinti kovos scenų (net masinių) kiekį ir sunervino tik tuos, kuriems zombiai visiškai ne prie širdies (kaip kad aš).
Be to, A.Tapino teigimu, taip išspręsta kita labai opi problema. Nusprendus Kauną paversti svarbiausia romano scena, susidurta su netikėtu informacijos trūkumu. Apie XX a. pradžios Kauną nėra beveik jokios įdomesnės medžiagos, kuri leistų atkurti miesto dvasią ir autentišką atmosferą. Ryškesni darbai skirti tik Kauno fortifikacinei sistemai7, tad fortai ir tapo pagrindine veiksmo vieta.
Nepaisant šių pastabų – tai vis tiek geras romanas, papuoštas žavia Žemaite ir dar žavesniu M.K.Čiurlioniu. Kaip ir įprasta, autorius palietė ir šiandienos realijas – Žaliojo tilto skulptūrų problemą. Trilerio siužetas patrauklus visoms amžiaus grupėms. Tik pasigendi labiau nušlifuotų kampų ir geriau išdirbtų siužetų. Be to, per kelis knygos pristatymus A.Tapinas pabrėžė, kad jis labai sąmoningai stengėsi sukurti visiškai kitokią nei pirmoji knygą. Tad visiškai valingai siužetas tapo toks intensyvus, kad praslystama lyg lygiomis it stiklas Kauno gatvėmis.
Šių eilučių autorių nepaliaujamai kamuoja klausimas, ar istorikas gali būti superherojus? Po Dano Browno „Da Vinčio kodo“ istorikai tėra tik ekspertai, gebantys pagelbėti pagrindiniam herojui savo žiniomis. Jie lyg ir svarbūs bei reikšmingi, tačiau ne iki galo. Didžioji šlovė tenka paprastai ne jiems. A.Tapino istorikas – tik negailestingo žudiko profesionalo maskuotė. Atrodytų, kad nėra nieko nekalčiau, ramiau ir tykiau už istoriką, bibliotekų tyloje palinkusį prie knygų. Tai lyg herojaus priešingybė.
Bet ar negali istorikas būti ne tik žiniukas, bet ir aktyvus, tikrovę keičiantis veikėjas, kurio istorinis išsilavinimas ir praeities kartų išmintis susilieja su slapto kovos meno (bibliotekan) išmanymu. A.Tapinas yra prasitaręs, kad trečiasis romanas taip pat bus ir Vilniaus universitetui jame bus skirtas nemažas vaidmuo. Sunku tikėtis, kad inžineriniame stimpanko pasaulyje humanitaras bus rimtas veikėjas. O gal?
1 Jerome de Groot, Consuming History: Historians and Heritage in Contemporary Popular Culture, Abingdon, New York: Routledge, 2009.
2 Ibid.
3 Net ir dabar istorijos studentų artimieji klausia, ar jiems nedėsto A.Bumblauskas.
4 Andrius Tapinas, Vilko valanda: Fantastinis romanas (stimpankas), Vilnius: Alma littera, 2013. Šios knygos recenzijas žr. Knygų aidai, 2013, Nr. 4.
5 Plačiau žr. autoriaus tinklaraštį www.tapinas.lt.
6 „Andrius Tapinas pradėjo rašyti antrąją knygą“, in: https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/andrius-tapinas-pradejo-rasyti-antraja-knyga-3-313959, (2013-03-07).
7 Žr. Vladimiro Orlovo darbus.
