Mes likome ištikimi savo praeičiai ir jos didvyriams, tačiau tik tai praeičiai, kurios istorija nežino, ir tik tiems didvyriams, kurių nebuvo, arba kurie galbūt nebuvo tikri didvyriai. Išmokome linksmintis ir pramogauti kaip vakariečiai, bet nesuvokiame, kad, trokštant malonumų, reikia daug ir sunkiai triūsti. Pagaliau deklaruojame, kad trokštame Lietuvos, panašios į Šveicariją – turtingos, demokratiškos, taikios, tačiau širdyje tebėra miškų tankmėje subrandinta svajonė apie Lietuvą nuo jūros ligi jūros.
Visa tai trukdė ir tebetrukdo mums gyventi visavertiškai ir pasiekti tikrame gyvenime to, ko trokštame – tarkim, iš pradžių bent sumažinti savižudybių statistiką ir šiek tiek pranokti Estiją. Klysta tie, kurie mano, kad dėl vidutiniškų mūsų šalies ekonominių rezultatų ir fiasko tarptautinės politikos užkulisiuose kalti neteisingi sprendimai arba netikusi valdžia.
Tikėtina, tie dalykai irgi bus šį tą lėmę, tačiau jų reikšmės nereikėtų pervertinti – dauguma sprendimų ir įstatymų bent jų priėmimo metu buvo teisingi ir tinkami. Didžiąja problema, kodėl permainos nevyko taip greitai arba buvo ne tokios malonios, kokių tikėtasi, tapo lietuvio siela, neįkvėpusi jam drąsos norėti to, ką okupantas buvo patraukęs iš jo regipločio ir uždraudęs apie tai mąstyti, – ar net to, kas šiaip jau būtų galėję įvykti savaime, neįdedant jokių pastangų. Palengvinti ir pagražinti lietuvių tautos būtį ir sudaryti jai sąlygas klestėti yra ne kas kita, kaip pakeisti lietuvio sielą, todėl būtent lietuvio sielos keitimas, o ne, pavyzdžiui, pensijų didinimas, turėtų atsidurti kiekvienos partijos programos viršuje.
Drauge pamąstykime, kaip galėtume įgyvendinti šį svarbų pokytį. (Juk tai nelengva – kol žmogus vis dar yra biologinė būtybė ir jos nustatymų negalime pakeisti stumtelėję į kitą poziciją svirtelę, turime ieškoti labai apgalvotų tradicinių būdų). Dauguma mūsų, kalbai pakrypus apie ateities perspektyvas, pirmiausia susimąsto apie švietimo programas. Taip, švietimas ir nūdieną išlieka viena svarbiausių sielos keitimo technologijų, tačiau jis yra brangus, o efektas – lėtas ir pasireiškiantis toli gražu ne visais atvejais. Kažin ar greito poveikio visose srityse trokštanti mūsų tauta ryžtųsi investuoti į tai, kas neduoda greitos grąžos, tačiau reikalauja nuoseklumo ir didelių pinigų.
Gal tada, sakykim, tiktų prievartos ir tautinės propagandos metodas, kurį dabar savo šalyse itin sėkmingai taiko Kim Yong Unas ir Vladimiras Putinas? Neabejotina, ši programa tikrai sulauktų rėmėjų, tačiau vykdydami ją pasiektume ne visų tikslų – taip, mūsų šalis atgautų dvasios didybę ir pasitikėjimą savimi itin greitai, tačiau tektų prarasti savo įtaką tarptautinėje bendruomenėje ir, paaukojus ekonominę gerovę bei svajones apie pasiturinčią ateitį, kęsti ekonomines sankcijas, kurios tokiu atveju netrukus būtų įvestos. Nesu tikras, ar nūdieną tūlas tautietis vis dar norėtų žiūrėti į tokią skaisčiai spindinčią praeitį be prabangių akinių nuo saulės. Vadinasi, turime sugalvoti dar kažką, kas veiktų itin greitai, tačiau neturėtų tokių sunkių nei ekonominių, nei politinių padarinių.
Nenorėčiau nuo jūsų slėpti, mielieji, kad toks būdas yra. Jis, skirtingai nei anksčiau išvardytieji, yra lengvas ir, jei širdyje esame išsivadavę iš siaubingų prietarų nelaisvės, malonus – juk gydomasi būtų ne sunkiai triūsiant ir, aišku, ne tabletėmis, o tuo, kas mus natūraliai stiprina ir teikia kasdienį džiaugsmą.
Anot sveikos mitybos specialistų, mityba yra viskas – bent jau mūsų kūnams. Ar turėtume stebėtis, kad trumpiausias kelias į milžiniškus sielos pokyčius taip pat veda per burną? Taigi, dėmesio: savo tautiečių sielą pakeisti ir naujus horizontus Lietuvai parodyti galime pasiūlydami Lietuvos rinkai tris naujas mėsos rūšis: tai žaltiena, arkliena ir, atleiskite, mielieji, – šuniena. Kiekviena iš šių mėsos rūšių, aktyviai veikdama vis kitą dvasinį centrą, netrukus grąžintų lietuviams blaivią nuovoką ir išmokytų racionaliai naudotis šio pasaulio gėrybėmis bei reiškiniais.
Aišku, pradžia būtų nelengva. Turbūt sunkiausiai sektųsi priversti lietuvius vartoti žaltieną. Šis šliužas lietuvio sąmonėje asocijuojasi su kažkuo pirmapradžiu – žaltys, kad ir ką apie jį manė krikščionių misionieriai, lietuviui yra šventybė. Žaltienos kotletas ausiai skamba stačiokiškai ir nemaloniai. Tačiau tikėtina, jog būtent žaltienos vartojimas labiausiai paveiktų stereotipų – pirmiausia religinių – sritį. Laukinę ir stabmeldišką lietuvio sielą žaltienos kąsnelis supurtytų kaip sunkias pagirias šimtas gramų degtinės – homeopatijos principas similis simile curatur (nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. – Red.) šiuo atveju veiktų 100 proc. Vartojant šią mėsą nuolat, išnyktų seni prietarai ir polinkis į davatkystę, primityvų ir archajišką sacrum (stebuklo. – Red.) laukimą pakeistų intensyvus ir daugiakryptis veikimas dabartyje – būtent hic et nunc (čia ir dabar. – Red.), o ne haliucinacijose kaip ligi šiol.
Kadangi dauguma iš mūsų žaltienos vartojimą sąmoningai ar nesąmoningai susietų su kova su stabais, įmanoma, kad greitu laiku išnyktų ne tik tautinių „baibokų“ Vilniaus centre poreikis, bet ir mažėtų galimybių į valdžią prasismelkti ikonografiškiems, tačiau populistiniams lyderiams. Taip pat gali būti, jog ėmus vartoti maistui išraiškingą šliužą, dingtų tam tikri seksualiniai tabu, kas savo ruožtu suteiktų lietuvio sielai žaismingo išradingumo ir leistų jai atsipalaiduoti.
Arkliena padėtų atsisakyti provincialumo, nors automatiškai ir neperkeltų lietuvio į miesto kultūros platformą. Suvalgydamas savo kaimiškąjį alma mater, lietuvis sau simboliškai atskleistų neturįs kitų perspektyvų, esąs pasmerktas kažkam kitam negu kaimas ir tai bent jau parodytų jam kelią į miestą, t.y. kryptį kultūros, civilizacijos link.
Arklienos valgymas taip pat būtų stiprus simbolinis smūgis vargo ir priespaudos kultūrai, kančios, kurios simbolis yra arklys, mylėjimui – labai gali būti, kad, pradėjęs valgyti arklieną, lietuvis vis dažniau prisimintų turįs ne tik pareigas, bet ir teises, o tai vėliau lemtų ir tai, kad būtų pradėta paisyti ne tik savo, bet ir kitų žmonių teisių bei interesų. Galų gale net ir sunkiai priprantantys prie naujos mitybos lietuviai galės guostis, kad arkliena jau seniai mielai valgoma šalyje, kurią jie patys dažnai laiko pavyzdine – Šveicarijoje.
Šuniena, nors šiuo atveju tikriausiai būtų sulaukta didžiausio pasipriešinimo ir reikalautų daugiausia kaštų – juk patirties ruošiant ši mėsą reikėtų semtis Korėjoje, – atpratintų nuo vergiško paklusnumo ir išvaduotų nuo amžius mūsų tautą persekiojusio rytietiško sentimentalumo. Drąsiai paėmę į burną gabalėlį „keturkojo draugo“, mes patys sau parodytume, jog esame laisvi ir mūsų sprendimų bei veiksmų negali veikti asmeninės simpatijos, antipatijos ar nauda. Reikia manyti, būtų suduotas ypač didelis smūgis korupcijai, kyšininkavimo sistemai, be to, nauji mitybos įpročiai smarkiai paveiktų kultūrinį skonį ir lemtų gerokai atsargesnį santykį su pamatinėmis vertybėmis. Nors nėra abejonių, kad polinkį į kičą efektyviausiai naikintų katienos valgymas, šunienos užtektų, kad būtų rastas sveikas balansas tarp to, kas malonu, ir to, kas elitiška.
Pakeitus mitybos įpročius, lietuviai, o kartu su jais ir Lietuva keistųsi žaibiškai. Išnyktų uždarumas, ksenofobija, neryžtingumas, apatija, irzlumas, pavydas ir kiti tautos pamatų ėduonys. Suklestėtų mokslas ir menas. Bankai pritvinktų pinigų, o piliečiai – sveikų geidulių. Kompleksų nebeturintys ir blaiviomis nuo didybės akimis lietuviai šalies rūmą ręstų nuosaikų ir iš pažiūros lakonišką, tačiau tvirtą ir patogų gyventi – kaip elgiasi visos savim pasitikinčios, sveikos ir įtakingos tautos.
Tačiau būtų neišsiversta ir be tam tikrų kuriozų. Pavyzdžiui, būtų su siaubu suvokta, kad geras gyvenimas ir tinkamos mitybos priemonės kartu su kompleksais ir nuoskaudų kartėliu iš sielos ilgainiui išvalė ir patį lietuviškumą: piliečiai nebejaustų apmaudo dėl „w“ raidės rašybos pasuose, jiems neberūpėtų paminklo Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai statybos arba regionų kalnelių supylimas Lukiškių aikštėje, „balvonų“ vertimas ir panašūs dalykai. Dar daugiau – galiausiai tektų pripažinti, kad būtent lietuviškumas, kaip jis ligi tol buvo suprantamas, ir buvo didžiausia lietuvių problema, ir kad reikalai ėmė krypti į gera tik jį išrovus su šaknimis.
Tikėtina, kad šis pripažinimas bus lūžis, nulemsiantis ne tik mažos geografinės Lietuvos, bet ir Europos, o gal ir pasaulio ateitį. Primityvųjį ir barbarišką tautiškumą su visomis jį lydinčiomis tariamomis vertybėmis bendražmogišku dvasingumu pakeitę naujieji lietuviai, kurie vietoj cepelinų galimai valgys tortilijas arba kebabus ir kurie patys, neverčiami ES, paprašys dar bent keliasdešimties nelegalų migrantų, – štai tie lietuviai, arba, kaip juos tuomet galėtume vadinti, naujuviai, taps mitiniais prometėjais. Vietoj ugnies nukaršusiai Europai jie atneš aiškią žinią, kad vokiečiai taip pat turi prarasti vokiškumą, prancūzai – prancūziškumą, belgai – belgiškumą ir t.t., nes tik tokiu atveju pasaulyje gali būti drauge išnaikintas ir nacizmas, ir dažnai veidmainiškas noras su juo susikauti, o visos jėgos skirtos mieloms kasdienėms pareigoms bei įkvepiantiems malonumams.
Be abejo, tokia lietuvių ir lietuvybės transformacija liks labai nepatenkinti ufonautai iš paralelinės Eurazijos planetos. Sovietmečiu ištobulinę paramos specifiniam „tautiškumui“ mechanizmus, jie ir dabar desperatiškai investuos į kunigaikščių Lietuvos propagandą, pradės remti Dainų šventes ir galbūt pasistengs, kad jas organizuotų Rimas Tuminas kartu su Maskvos J. Vachtangovo teatru, geresnės finansinės sąlygos bus užtikrintos leidiniams „Respublika“, „Faktai.lt“ ir t.t.
Šioms diversijoms nepavykus, ufonautams teks perskristi iš Latvių gatvės į kuklesnę bazę kur nors Karoliniškėse ar Justiniškėse – jiems nebeapsimokės išlaikyti tiek personalo ir žvalgybos agentų šalyje, kuri, užuot tikėjusi ufonautiškomis vertybėmis ir tautiškumu, mielai graužia globalizacinį kebabą.
Dar tolimesnėje ateityje, kai Eurazijos planeta suirs į daugybę seno tipo tautinių neva valstybių, naujuviai galės eksportuoti į jas sielos keitimo per maistą technologijas ir gerai iš to uždirbti. Lietuva, nors šis vardas jau egzistuos tik istorijos vadovėliuose, klestės, ir tam, kad padėtume riebų tašką savo didingoje savo sielos kaitos istorijoje, mums liks įamžinti tuos, kuriuos valgydami supratome pasaulį. O tai padaryti bus visai paprasta – skulptūrinė kompozicija Lietuvos skalikams jau stovi Vilniaus senamiestyje, užteks pakeisti pavadinimą, arklį pagerbsime nuo paminklo Gediminui nupjovę patį Gediminą, o skulptūrą žalčiui atsigabensime iš Tiškevičių rūmų parko Palangoje.
