– Šiųmetis mugės sūkis „Personažas ieško autoriaus“ lyg ir reikštų, kad ieškote naujų įdomių beletristikos kūrėjų, bet žadate, jog programoje vyraus ne grožinė literatūra, o sociologinės, istorinės knygos, miestams skirti leidiniai. Ar neklaidinate skaitytojo? – „Lietuvos rytas“ paklausė vienos Vilniaus knygų mugės rengėjos Lolitos Varanavičienės.
– Šūkis suteikia erdvės minčiai, vadinasi, yra gerai parinktas. Juk personažas – nebūtinai prozos kūrinio siužeto veikėjas, juo gali tapti, pavyzdžiui, ir miestas. Ogi šių metų mugėje pristatome apie dešimt Vilniui skirtų knygų.
Personažas tampa šiek tiek mįslingas ir dar nežinia, koks jis gali pasirodyti per diskusijas, pavyzdžiui, paskutinę mugės dieną.
– Pernai siekėte žadinti susidomėjimą detektyvine literatūra. Šįmet nėra vieno žanro, į kurį orientuojatės. Ar nesusidarys įspūdis, kad mugės programa rengiama kiek chaotiškai ir jos temas lemia tai, kokios knygos pristatomos ir kokius autorius pavyksta pakviesti?
– Be abejo, mugės programą formuoja leidyklų pasiūla, o ją lemia išleistų knygų portfelis. Šių metų mugės programos įvairovė net stulbina. Planuojame apie 400 įvairiausiems skoniams ir interesams skirtų renginių.
Bus ką veikti ir mokslininkams, ir meilės romanų mėgėjams, ir sveikos gyvensenos šalininkams, ir kulinarijos gerbėjams. Taip ir turi būti, nes mugė skirta visiems knygų skaitytojams. Tačiau, manau, mums pavyko skirtingas temas sujungti į visumą. Vyks penkios diskusijos, kurias pasiūlė pristatomų knygų turinys ir pats gyvenimas.
Antai aptarsime sovietinio laikotarpio rašytojų laikyseną. Tai ypač aktualu, kai paaiškėjo, kad ir šiais laikais galima neskirti premijos už knygą, kuri pristatoma šioje mugėje, dėl politinių sumetimų.
– Skelbiate, kad daugiausia atvyks ukrainiečių autorių, vadinasi, Ukraina taps užsienio literatūrai skirtų renginių dėmesio centru. Bet kodėl nepakvietėte, pavyzdžiui, tokios garsenybės, kaip praėjusių metų Nobelio premijos laureatės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič, kurios knyga „Čenobylio malda“ neseniai išleista lietuviškai?
– Šią rašytoją labai norėjome pasikviesti, bet kai ji gavo Nobelio literatūros premiją, jos kelionių grafikas suplanuotas artimiausiems trejiems metams ir įterpti dar ir Vilnių nebuvo jokių galimybių.
Tačiau į mugę atvyks labai įdomių ukrainiečių autorių. Pirmiausia paminėčiau daugiausia į užsienio kalbas verčiamą Ukrainos rašytoją Andrejų Kurkovą, kurio trys knygos išleistos ir Lietuvoje. Apie šią šalį mugėje diskutuosime ne kartą ir išgirsime pačių ukrainiečių įžvalgų.
– Kas leidėjams labiausiai rūpi – kuo daugiau parduoti savo knygų per mugę ar populiarinti skaitymo kultūrą?
– Jau seniai prekyba nėra svarbiausias mugės tikslas. Jei siektume tik pardavinėti knygas, nebūtume sugebėję išaugti ir tapti 60 tūkst. lankytojų pritraukiančiu renginiu. Kalbame apie knygą kaip vertybę, apie skaitymą kaip intelekto šaltinį. Skaitytojo ugdymas, literatūrinio gyvenimo skatinimas ir yra pagrindinis mugės uždavinys.
Atkreipčiau dėmesį į dar vieną kasmet vis svarbesnį siekį – ryšių su emigrantais puoselėjimą. Viena diskusijų – apie išvykusius svetur. Emigracijoje jau užaugo nauja lietuvių karta. Tarp jų yra ne tik skaitytojų, bet ir autorių.
Vilniaus mugė tapo vienintelė vieta, kur jie gali susitikti, išgirsti savo kūrybos vertinimų. Tai po pasaulį pasklidusių lietuvių autorių sugrįžimo šventė ir kasmet jų atvyksta vis daugiau.
– Bet ar per Vilniaus knygų mugę dalis leidyklų neparduoda daugiau knygų nei per visus metus?
– Taip galima apibūdinti padėtį kalbant apie kai kurias mažas leidyklas, bet tai mugės privalumas, o ne trūkumas. Mat jų knygos nepakliūva į didžiųjų prekybos tinklų, kaip antai, „Maxima“ lentynas, o mugė sukuria kitokią aplinką ir suteikia galimybę rasti savo skaitytoją.
– Ar interneto plėtra tebemažina susidomėjimą knyga?
– Knygų rinka stabilizavosi ties lygiu, į kurį nukrito krizės metais. Ikikrizinio lygio pasiekti nepavyko, bet tolesnis smukimas liovėsi.
Vidutinis knygos tiražas Lietuvoje – vos 1200 egzempliorių. Tačiau per metus išleidžiama apie 3000 naujų knygų. Kitaip sakant, leidinių netgi daugėja, o tiražai mažėja. Taip yra todėl, kad leidėjai, norėdami išsilaikyti, priversti rinkai siūlyti kuo daugiau naujienų.
Mat Lietuvoje dar yra žmonių, kurie domisi ir nuolat perka naujai leidžiamas knygas, bet šis skaitytojų sluoksnis tolydžio mažėja. Sakyčiau, tik šių žmonių dėka leidyklos ir gali išgyventi.
Deja, nėra sociologinių tyrimų, kurie moksliniais metodais tirtų skaitymo populiarumą Lietuvoje, o knygų prekybos rodikliai neatskleidžia tikrosios padėties. Juk knygą gali skaityti ir visa šeima, draugai, kaimynai. Manome, kad vieną leidinio egzempliorių vidutiniškai perskaito penki asmenys.
Kita vertus, vis daugiau žmonių skaito bibliotekose esančias knygas ir šios kultūros institucijos reikšmė, manyčiau, didėja.
– Leidėjai džiaugiasi, kad didėja lietuvių autorių dalis knygų rinkoje. Gal tai rodo ne tik augantį skaitytojų dėmesį nacionalinei kultūrai, bet ir abejingumą sudėtingai, giliai literatūrai, nes mažais tiražais leidžiama ir prastai perkama net Nobelio literatūros premijų laureatų kūryba?
– Pirmiausia nemanau, kad lietuvių knygos menkesnės literatūrinės vertės nei užsieniečių. Tiek verstinės, tiek lietuvių autorių knygos gali būti ir gilios, ir paviršutiniškos, orientuotos į nereiklų skaitytoją. Labai vertinamos, pavyzdžiui, Sigito Parulskio ar Kristinos Sabaliauskaitės knygos, o šie rašytojai nerašo popsinių kūrinių.
Tad galime tik didžiuotis, kad perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja lietuvių autorių knygos. Tai stebina užsienio leidėjus, nes daugelyje pasaulio šalių pirmauja verstinė literatūra.
