Šį rudenį Rūta susitiks su savo skaitytojais. Rugsėjo 24 d. pokalbiai apie knygas įvyks Osle, kur renginį moderuos Rūtos leidėja Lolita Varnavičienė, vyriausioji „Tyto alba“ redaktorė. Vėliau laukia kiti Europos miestai – Vejle, Hamburgas ir galiausiai Berlynas.
– Kodėl pradėjai rašyti? Ar rašei, kūrei jaunystėje, mokykloje? Gal pameni pirmuosius impulsus?
– Nuo pat vaikystės rūpėjo ką nors rašyti, dėlioti, kurti. Pirma mano publikacija – eilėraštis tuometiniame „Lietuvos pionieriuje“, kai buvau penktokė, gavau net laišką su kritikės vertinimais – būtent tai buvo pirmasis mano sąlytis su literatų pasauliu. Vėliau nuolat rašiau, neseniai atradau storą sąsiuvinį iš mokyklos laikų su eilėraščiais ir apsakymėliais. Kažkodėl buvau įsikalusi į galvą, kad turiu rašyti trumpus kūrinėlius. Tik žymiai žymiai vėliau šovė mintis, kad galėčiau sukurti ir romaną. Tai buvo taip netikėta, kad net pati išsigandau.
Įsivaizduoju, kad panašiai nutiktų ir architektui, kuris braižo vilas, o staiga jo paprašo sukurti visą gyvenamą rajoną. Kad galiausiai susidraugavau su romanais, manau, nėra atsitiktinumas. Visose srityse man geriausiai sekasi veikla, kuri reikalauja laiko, įsijautimo, ištvermės. Trumpos distancijos – ne man. Rašydama romaną, jame apsigyvenu, susidraugauju su veikėjais, seku juos ilgą laiką, o pabaigusi ilgiuosi veikėjų, dar ilgai apie juos galvoju.
H. Murakamis labai vykusiai sulygino romaną su maratonu, būtent tą patį galvoju ir aš, juolab, kad ne tik kuriu romanus, bet ir bėgu maratonus pažiūrėkite, šie du žodžiai net ir rašomi panašiai – jei sukeisite raidžių eilės tvarką, maratonas virs romanu.
- Ar rašytojas – pašaukimas iš prigimties ar sąmoningas pasirinkimas? Kaip yra tau?
-Talento nepakanka, be nuoseklaus darbo nieko nepasieksi. Mano atveju tai irgi buvo tam tikras atsitiktinumas, pirmiausia kilo pati mintis, o paskui jau aplinkybės taip susiklostė, kad idėją pavyko realizuoti ir parašyti pirmą romaną. Pajutau, kad varikliukas ima suktis, norėjau labai daug pasakyti, todėl rašiau, rašiau be pertraukų.
Pirmojo romano scenos manyje gyveno jau seniai, tereikėjo suformuluoti ir užrašyti romano forma. Tai buvo didelis darbas, nes patirties visai neturėjau, taigi, pirmojo romano kūrybos proceso metu praėjau rašymo mokyklą, pati mokiausi iš knygų, iš kitų rašančių, o daugiausia – iš savo klaidų.
Kitas knygas kūriau jau kitaip. Iš tiesų visos jos parašytos vis kitokiu būdu, procesai labai skiriasi. Kai dabar atsisuku atgal ir bandau prisiminti, kaip sukūriau vieną ar kitą romaną, kartais net nusistebiu, iš kur visa tai atsirado. Daug kas įvyksta intuityviai, bet kai ką darau sąmoningai, nenoriu, kad mano knygos būtų vienodos, lyg vienas po kito kepami blynai. Stengiuosi imtis vis kitokių temų, kitokios romano formos. Žinoma yra ir daug panašumų, man rūpi eilinių žmonių istorijos, daugiausia šeimos gyvenimas, tarpusavio santykiai.
- Papasakok daugiau apie rašymo procesą. Sakei, būna skirtingai.
– Vienas svarbus pasikeitimas – neberašau ranka, kaip anksčiau, ir esu įsitikinusi, kad tai tikrai turi reikšmės kūriniams. Kaip jau minėjau, pirmojo romano istorija manyje gyveno dar nepradėjus rašyti, aš tarytum vaikščiojau po tas scenas, jas lytėjau ir pati išgyvenau. Žinoma, kad visa tai perkelčiau ant popieriaus ir paversčiau romanu, teko dar labai daug dirbti.
„Gunda“, gimė visai kitaip. Romaną lyg mozaiką lipdžiau iš gabaliukų, jo pradžia buvo įdomi – žinojau, kad noriu parašyti apie jaunos merginos gyvenimą ir brendimo procesą svetimame krašte, tačiau negalėjau apsispręsti, kas ir kokia ji bus. Tuo pat metu pradėjau dirbti vertėja ir manyje kaupėsi įvairios patirtys bei prisiminimai, kuriuos po truputį užrašinėjau savo knygelėje. Ir vieną dieną supratau, kad šias dvi idėjas tiesiog reikia sujungti. Ta jauna mergina tapo vertėja ir ėmė keliauti mano takais. Neperpasakojau nė vienos mano girdėtos istorijos, tačiau neslėpsiu, kad impulsai gimdavo dirbant. Būdavo, išgyvenu darbe ką nors įdomaus, ir jau nešuosi namo naują istoriją, tik ji jau visai kita, transformuota. Manau, nė vienas iš mano kolegų jos neatpažintų, nes viską juk leidžiame per save, per savo filtrą. Man svarbu perteikti jausmą, nuotaiką, įspaudus sieloje.
Knyga „Laiškai“ atsirado dar kitaip – čia norėjau kalbėti apie dviejų žmonių santykius, jų intensyvumą, siužeto tarytum visai nebuvo, rašiau atskirus epizodus, per daug nesvarstydama apie eilės tvarką, galvojau, kad jie ateityje kažkaip po truputį susidėlios. Visas procesas buvo grynai intuityvus ir be galo intensyvus. Pamenu, tuo metu dėl darbo daug keliavau traukiniu. Įšokdavau į vagoną, išsitraukdavau kompiuterį ir imdavau pilti. Jaučiau tik viena – kad negalėsiu prisiversti parašyti nė vieno puslapio vien todėl, kad bendrame siužete trūksta kažkokios dalelytės.
Bet to ir nepritrūko, vieną dieną tiesiog pajutau, kad viskas jau yra taip, kaip turi būti, tekstai kabojo lyg obuoliai savo vietose, tereikėjo kelių šakų, prie kurių jie turi prisitvirtinti. Rašydama šį romaną, buvau iškėlusi sau kelis iššūkius, vienas iš jų – rašyti laiškų forma. Nežinojau, ar ištempsiu, bet vertinau tai kaip savotiškas pratybas.
- Kaip gimė romano „Jos vardas Magija“ siužetas ir formavosi personažai?
- Paskutiniame romane į pasaulį pabandžiau žvelgti iš vyro pozicijos, kas man, kaip moteriai, yra labai sunku, gal net neįmanoma, bet juk negaliu daryti tik to, kuo esu užtikrinta. Visi, kas skaitė romaną, be abejo, supranta, kad ten dėlioju savo pirmojoje knygoje aprašytos istorijos tęsinį. Kodėl pasirinkau tai daryti?
Viskas atėjo iš vidaus. Buvau jau parašiusi ir antrą, ir trečią romaną, bet vis dar pagaudavau save besikalbant su pirmojo veikėjais. Kaip pajuokauju – mes vis dar miegodavome vienoje lovoje. Norėjau sužinoti, kas nutiko per tuos metus, kuriuos pirmajame romane peršokau, norėjau pamatyti, kaip sekasi Keniui ir jo dukrai vėliau.
Galiausiai pasidaviau savo nuojautoms ir leidausi į kelionę. Per daug neafišuoju, kad parašiau tęsinį, nes, nepaisant to, kad rašau apie tuos pačius veikėjus, knygos pobūdis skiriasi, per tuos metus labai pasikeitė ir mano stilius. Galiu pasakyti, kad procese irgi buvo daug netikėtumų, kai kurie siužeto vingiai pasisuko visai neplanuota linkme, pakito ir veiksmo vieta, ir veikėjai, bet rezultatas – štai toks, kokį matome. Kaip ten bebuvę – perteikiau būtent tą mintį, kuri man rūpėjo.
Daug kas knygą kritikuoja dėl šaltumo, atšiaurumo, o aš dėmesį sutelkiu į šilumą – būtent tai man buvo svarbiausia. Ir tik parašiusi knygą pajutau, kad istorija ir jos veikėjai pagaliau mane paleido.
- Ar pradėdama knygą žinai, kuo ji baigsis?
– Pradėdama knygą visada žinau tris dalykus – kuo ji prasidės, kuo pasibaigs ir kokia pagrindinė idėja. Na, būna, kad pakeverzoju šiaip scenelių, bet rimtai rašyti sėdu tik tada, kai jau turiu tuos minėtuosius tris elementus.
Visa kita – siužeto vingiai, veiksmo vietos, veikėjai, net pagrindinio veikėjo charakteris – formuojasi rašymo procese, tai kaip improvizacija teatro scenoje. Tuo man ir įdomi kūryba – ten viskas gyva, daug kas iš anksto nežinoma.
Tačiau rašydama turiu labai konkrečiai žinoti, ką savo kūriniu noriu pasakyti skaitytojui. Būna, į galvą šauna įvairūs siužetai, bet imu savęs klausinėti, kokia tos istorijos prasmė, ką per ją perteiksiu. Vien patrauklios istorijos man nepakanka.
- Ar rašydama įsivaizduoji savo skaitytoją? Ar rašai kažkam, gal net konkrečiam? Ar yra ryšys su skaitytoju?
– Ryšys su skaitytoju man labai svarbus. Žinau, kad negalėčiau išstenėti nė vieno kūrinio, jei netikėčiau, kad jį kažkas skaitys. Tačiau niekada nemėginu mintyse konkretizuoti savo skaitytojo. Tiesa, aš turiu skaitytojų, kurie skaito dar nebaigtus mano kūrinius, išsako savo nuomonę, pabara, paglosto.
Tai tikrai labai padeda, be jų mano kūriniai būtų kitokie, o gal jų visai nebūtų, nes rašyti mėnesių mėnesius be jokio atsako man būtų per sunku. Juokais sakau: šitaip pasitikrinu, ar mane suprato. Kai kurie rašytojai teigia, kad kūrinį kiekvienas suvokia skirtingai, ir nėra ko baimintis, kad kitas viską supras atvirkščiai. Iš dalies šiai minčiai pritariu, tačiau pasakodama istoriją aš mintyse turiu man svarbią idėją, kuri ir yra viso rašymo priežastis. Jei ji perskaitoma priešingai, manau, aš, kaip autorė, kažką padariau negerai.
-Kas tau yra rašymas?
– Rašydama gyvenu savo kūriniuose, ir tai man daug reiškia. Viena vertus, blaškymasis tarp dviejų pasaulių – mano tikrojo ir išgalvoto – gali būti varginantis ir skausmingas, bet be to aš nebegaliu, tai man teikia prasmę.
Negalėčiau skųstis, kad be kūrybos mano gyvenimas būtų tuščias, nes turiu daugybę įdomios veiklos, bet kūryba perkelia mane į kitą lygmenį, nutiesia iki šiol neegzistavusius tiltus, kurie mane susieja su jį skaitysiančiais žmonėmis, kurių gal net nepažįstu, knyga skaitytojams sužadina tam tikras mintis, jausmus, jų supratimas keičiasi, o sulaukusi jų atsako aš irgi keičiuosi – tai ištisa galaktika, kur viskas susiję.
