Kai vienas gausiai susirinkusių klausytojų paklausė, apie ką ši knyga, V.Landsbergis atsakė sukeldamas auditorijos juoką: „Apie viską. Apie mūsų su Ryčiu gyvenimą.“
Surimtėjęs profesorius paaiškino: „Tai knyga apie tai, kas buvo, nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Ir su nuolat pasikartojančiu motyvu, jog ateityje bus geriau. Žmogaus tokia prigimtis – viltis, jog ateityje bus geriau.“
R.Zemkauskas pabrėžė, kad ši knyga sudėliota neslepiant V.Landsbergio rūpesčio dėl Lietuvos, žmonijos ateities ir kartu – autoironiškos bravūros.
Knygos pristatyme pokalbis taip pat siūbavo tarp filosofinių įžvalgų apie vertybes, prisiminimų ir pašmaikštavimų. Čia nebuvo „piktojo“ V.Landsbergio, kandžiai pašiepiančio oponentus. Į R.Zemkausko klausimą, ar jis yra jautrus, politikas atsakė: „Kai į mane mėto akmenis, tampu jautrus.“
Net Rusijai V.Landsbergis įgėlė tik kartą, kai R.Zemkauskas paklausė, ką politikas mano apie patyčias mokyklose.
„Tai yra šių laikų tragedija, žmogaus menkystės pagimdytas reiškinys. Tyčiojasi žmonės, kurie jaučiasi nelaimingi, kuriems patiems yra blogai. Tada mano, kad spirdamas silpnesniam, pasijus geriau. Kaip, pavyzdžiui, mūsų kaimynystėje esanti didžioji valstybė. Ji puola kaimynus, lieja pagiežą ant viso pasaulio – todėl, kad jaučiasi nelaiminga, skurdi, jaučiasi blogai“, – kalbėjo V.Landsbergis.
R.Zemkausko paklaustas profesorius, ar jo jaunystės laikais, tarkime, Kauno „Aušros“ gimnazijoje buvo aktuali patyčių problema, prisipažino: „Na, kaip čia pasakius... Patampyti mergaitę už kasų atrodė tarsi būtinybė.“
„Dabar jau netampo“, – pastebėjo žurnalistas.
„Nežinau. Nesu nei mergaitė, nei tas, kuris tampo už kasų“, – pašmaikštavo politikas.
V.Landsbergis sakė apgailestaujantis, kad jauni žmonės šiais laikais mažai skaito knygų, įjunkę į kompiuterius ir išmaniuosius telefonus.
„Jie turi visokių išmanių žaislų. Mato paveikslėlius ekrane tiesiogiai, bet kaip įdomu pačiam kurti paveikslus vaizduotėje. Tarkime, kai vaikystėje skaitydavau knygas apie indėnus, įsivaizduodavau, kaip joja Vinetu, kaip sumedžioja bizoną. Dabar ekranas nelavina vaizduotės“, – svarstė politikos veteranas.
Išmaniųjų technologijų garbės ginti suskubo R.Zemkauskas.
„Bet, profesoriau, juk ir jūs nesipykstate su ekranu. Turite paskyrą „Facebook“. Žinote, kiek šiandien buvo jūsų mylėtojų – per 22 tūkstančius“, – sakė žurnalistas.
„Mylėtojų būna ir daugiau. Vieni myli, kiti ne. Aš retai parašau pastabas socialiniuose tinkluose, neturiu tam laiko“, – atsakė politikas.
Pašnekesys pasisuko intelektualia linkme, pašnekovai leidosi į svarstymus, kas yra menas.
„Tam tikra prasme menas yra apgaulė. Menininkas sukuria ne daiktą, o daikto atvaizdą, tikrovės iliuziją. Menas – taip pat ir įvykis, fluxus, netikėtumas. Tarkime, jei Indijoje moteris išeitų į gatvę su ąsočiu ant galvos, niekam nebūtų įdomu, ten daug tokių vaikšto. O jeigu čia pasirodyčiau aš su ąsočiu ant galvos, tai jau būtų įvykis, sensacija“, – kalbėjo V.Landsbergis.
„Iš tiesų, tai jau būtų įsimintinas įvykis“, – juokdamasis pritarė R.Zemkauskas.
Knygoje „Bus geriau“ R. Zemkauskas taip pat klausinėja profesorių apie jo asmeninį gyvenimą, literatūrą, muziką, politinio gyvenimo užkulisius.
Pristatymo metu paklaustas, ar turi slaptų atminties sandėliukų su juose užrakintais nemaloniais atsitikimais, kurių net prisiminti nesinori, V.Landsbergis juokaudamas atšovė: „Labai jau slaptų sandėliukų neturiu. Taip, yra nemalonių prisiminimų, bet jų neatkapstys joks žurnalistas ir nepaleis į Google“.
Knygą „Bus geriau“ buvo spėjęs perskaityti šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis. Jis palankiai įvertino šį politiko ir žurnalisto projektą savo recenzijoje.
