Valentino dieną sostinės Šlapelių namų salė buvo sausakimša. Joje pristatyta profesionalios gidės L.Matonienės knyga „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“, kurią ką išleido leidykla „Tyto alba“.
Pristatymui skirtos knygos buvo išgraibstytos akimirksniu. Jų negavusius vilniečius leidėjai pakvietė užsukti į leidyklą ar į kitą savaitę prasidedančią knygų mugę.
Daugiau kaip dvidešimt romantiškų nuotykių – daugybė meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja apie žinomų menininkų, valdovų ar paprastų miestiečių širdžių dramas, kurios užsimezgė Vilniuje, bet buvo aptarinėjamos toli už miesto ir netgi šalies ribų.
Intriguojantys gidės pasakojimai atskleidžia istorines miesto raidos detales, leidžia kitaip pažvelgti ir į visiems gerai žinomas asmenybes ir įvairių laikų madas.
Ar žinojote, kad šakutė į Švediją atkeliavo iš Lietuvos po Vilniaus katedroje vykusių karališkų vedybų? O tai, kad XIX a. Vilniaus kaukių baliuje galima buvo pamatyti ponią didžiule skrybėle, papuošta agurkais, o kai kada ir kiaušiniais?
– Kaip atsirado ekskursija, skirta garsiausioms Vilniaus meilės istorijoms? Ir kaip ji po kelerių metų virto knyga? – paklausiau L.Matonienės.
– Kartą artėjant Valentino dienai kilo sumanymas parengti ekskursiją po tas Vilniaus vietas, kurios susijusios su kokiomis nors įdomiomis meilės istorijomis. Pirmą kartą ją surengiau savo vyrui.
Žinoma, viskas prasidėjo nuo garsiausių – Barboros Radvilaitės, Onos Vytautienės, Mykolo Kleopo Oginskio, Adomo Mickevičiaus. Vėliau suradau ir kitų.
- Ar tyčia stengėtės pasakoti taip, kad net ir žinomos istorijos atsiskleistų visai iš kitos pusės? Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus meilė ir draugystė su Marile Putkameriene.
– Kaip gidė visuomet stengiuosi, kad žmonėms tie pasakojimai nenusibostų. Todėl tenka kai ką atmesti, sutrumpinti ar, atvirkščiai, papasakoti kokių nors buities detalių.
A.Mickevičiaus meilė ištyrinėta iš visų pusių, tačiau dažniausiai akcentuojami jos atšvaitai poeto kūryboje, o ne tai, kas, kaip ir kada konkrečiai vyko Vilniuje ar jo apylinkėse. Pavyzdžiui, žirgo dovanojimas ar poeto įkalinimas.
Rašydama knygą kitaip pažvelgiau ir į Barborą Radvilaitę. Sužinojau, kad ji turėjo ne tik įvairiausių papuošalų, žiedų ir perlų karolių, bet ir šaškių lentą, taip pat ir savo muškietą. Vadinasi, buvo aktyvi, drąsi ir stipri moteris, mėgusi medžioti.
- Kokius klausimus dažniausiai pateikia ekskursijų dalyviai ir pirmieji knygos skaitytojai?
– Kaip herojai gyveno toliau? Ar buvo laimingi? Knygoje galima rasti kai kuriuos atsakymus. Juk meilė – labai įvairi. Nuo romantikos iki pikantiškų faktų apie Mykolo Kleopo Oginskio būsimą žmoną Mariją de Neri, kuri turtingiems vyrams dosniai dalijo ne tik savo širdies šilumą, bet ir namų raktus.
- Viena įdomiausių istorijų – apie Prancūzijos imperatorių Napoleoną ir Rusijos carą sužavėjusią Sofiją Tyzenhauzaitę, gyvenusią Franko name Didžiojoje gatvėje. Tačiau iš aprašymo taip ir neaišku, ar labai artimi buvo jos santykiai su Aleksandru I.
– Niekur neradau nuorodų, kad ji buvo valdovo meilužė. Kiek supratau, buvo didžiulė pagarba ir nuoširdi meilė. Jei būtų buvęs kūniškas ryšys, tai kažin ar prisiminimuose būtų taip sureikšminama, kad užsukęs imperatorius paraudo, padavė ranką ir pasakė keletą malonių žodžių.
- Kaip atsirado paprastų miestiečių meilės nuotykiai? Pavyzdžiui, krautuvininko Andriaus Kopūsto, kuris pasinaudojo iš priemiesčio dvarelio į Vilnių atvykusios merginos patiklumu?
– Norėjosi priminti, kad Vilniuje gyveno ir mylėjo ne vien karaliai ar didikai, kilmingų giminių atstovai. Tos trumputės istorijos, dažniausiai išlikusio įvairių teismų protokoluose, atspindi paprastų miestiečių gyvenimą, leidžia pajusti miesto koloritą.
- Visos istorijos gana trumpos, kad jas galima būtų perskaityti prisėdus kur nors senamiestyje atsigerti kavos. Toks ir buvo sumanymas?
– Taip, knyga buvo sumanyta kaip ekskursijos vadovas. Kad žmogus, eidamas per miestą, galėtų pasiskaityti apie žmones, kurie tose vietose gyveno, lankėsi, mylėjo.
Svarbu tai, kad būtent šioje vietoje, už tų langų ar tame balkone vyko pasakojami įvykiai. Gal eidamas Dominikonų gatve pamatysi tą baltą rankutę, pabėrusią rožių žiedlapius Stanislavui Moravskiui ant skrybėlės?
Arba Chodkevičių rūmų, kuriuose dabar įsikūrusi Vilniaus paveikslų galerija, kiemas Didžiojoje gatvėje. Sunku net įsivaizduoti, kad jame buvo susirinkę maždaug 200 tūkstančių karių vien todėl, kad Chodkevičių globojama Sofija Olelkaitė nepanoro tekėti už Radvilų giminės atstovo.
Dar 600 tūkstančių karių, kuriuos atsivedė Radvilos, stovėjo prie tvirtove virtusių rūmų sienų ir laukė įsakymo pulti. Tiesa, viskas baigėsi taikiai, o mergina vėliau net paskelbta šventąja.
- Esate profesionali gidė, dirbanti šį darbą jau daugiau kaip dešimt metų. Kas dažniausiai užsisako meilės istorijų ekskursijas?
– Labai įvairūs žmonės ir įvairiausiomis progomis. Pirmą kartą vesdama tokią ekskursiją per mergvakarį pastebėjau, kad būsimoji jaunamartė darosi vis liūdnesnė ir liūdnesnė. Dabar tokiose ekskursijose meilės istorijas pasakoju kiek sutrumpintas ir užbaigiu vestuvėmis.
Vilniaus knygų mugėje knyga“Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ bus pristatyta vasario 23 dieną 18 valandą Rašytojų kampe (5 salė).
