Šių metų „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureate penktadienį vainikuota kaunietė poetė, dramaturgė, eseistė D.Zelčiūtė. 62 metų kūrėja yra dviejų dešimčių knygų autorė, daugiau kaip pusė jų – poezijos.
1991 metais pirmuoju eilėraščių rinkiniu „Akligatvio erdvė“ debiutavusi rašytoja per kelis kūrybos dešimtmečius išgrynino autentišką, atpažįstamą poetinį stilių, visa jėga atsiskleidžiantį naujausioje jos eilėraščių knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (“Kauko laiptai“), už kurią ir pelnė ąžuolo vainiką.
Knygoje poetė jautriai, asmeniškai, įtaigiai prabilo apie atsisveikinimo su artimuoju skausmą, o kasdienybė ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais. D.Zelčiūtė džiaugėsi, jog po festivalio metu jau įvykusių poezijos skaitymų išgyveno pilnatvės jausmą ir džiaugsmą, kad jos eilės buvo pajaustos ir išgirstos.
– Kaip reagavote išgirdusi, kad „Poezijos pavasario“ laurai ir Maironio premija atiteko jums?
– Pakėliau akis virš stalo į laiminančio Kristaus ikoną ir padėkojau. Negaliu tik sau pačiai priskirti šių laurų, juk poeziją rašantis žmogus tėra įrankis, paklūstantis Aukščiausiojo valiai. Mane būtent tai labiausiai ir jaudina, kad galbūt sugebėjau išgirsti ir perteikti tai, kas man sakoma.
Kad tuos kelis mėnesius, kol radosi knyga, kad ir skaudžiai, bet į mane liejosi Jo malonė – gydanti sužeidimus ir leidžianti kalbėti. Žinoma, be poezijos sesių ir brolių geranoriško žvilgsnio ir sprendimo, be Kauno miesto pritarimo šiandien negalėčiau džiaugtis Poezijos pavasario laureatės vardu ir Maironio premija. Tačiau pirmasis džiaugsmo šuoras užklupo dar iki tol – kai sužinojau, kad už tą pačią lyrikos knygą šįmet man paskirta ir Antano Miškinio premija.
Galvodama apie savo kūrybos kelią suprantu viena: jis labai lokalus, gana siauras temų prasme, bet tikrai mano. Kiekviena iš dvylikos poezijos knygų susieta arba su konkrečiais įvykiais, gyvenimo istorija, arba su vienu ar kitu sutiktu žmogumi, keitusiu mano gyvenimą ir mane pačią.
Norėčiau rašyti kitaip – ramiau, nuosaikiau, šviesiau, akvareliškai skaidriai, norėčiau teigti išmintį ir ramybę, skleisti viltį, tačiau pati nustembu pamačiusi, jog taip neišeina.
Mano eilėraščiuose greta ilgesio daug ir ironijos, pasaulį eilėse galiu išgyventi kaip spektaklį, tik šitaip, netiesiogiai, žiūrovo vaidmeny apskritai galiu susitaikyti su skaudžiausiais praradimais, žinodama: šis spektaklis bet kuriuo atveju baigsis gerai – jau vien todėl, kad baigsis.
Tada suvokiu savo menkumą, reikia augti pačiai, nurimti pačiai. Tik ar visiškai nurimusiam žmogui dar reikės kūrybos?.. Tad šlovinu gyvenimo kūrėją šiuo metu taip, kaip moku.
– Kaip atsirado knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“?
– Amžinybėn iškeliavo mano artimiausias žmogus. Kol buvome vienuose namuose, kol dar gyvenome, kvėpavome kartu, kol dukters padedama slaugiau artimąjį, buvau tikra, kad šios temos niekad neliesiu kūryboje, nes tai įvardyti atrodė neįmanoma – kai kartu, regis, iškeliauji ir pats, nors juk gyvas į žemę ir neįlįsi. Bet koks kūrybos žingsnis atrodė spekuliatyvus, pats gyvenimas rišo burną.
Vėliau maniau, kad su netektimi imu susitaikyti, kad viskas „valdoma“. Vieną rytą suskambo kelios eilutės, nutariau užrašyti, kad nekankintų. Tada jau rašiau kelis mėnesius, nes žodžiai ir vaizdai plėšė, turėjau viską pereiti iš naujo, išgyventi, suprasti pati save. Suprasti mirtį? Kažin ar įmanoma.
Rašyti padėjo ir skatino ant peties uždėta Viešpaties ranka. Vilniaus gatvėje mudu su mylimuoju daugiau nei 30 metų šokome gyvenimo šokį, reikėjo sušokti ir mirties. Visa susiję. Tačiau išgyvenimai išgyvenimais, visi žmonės patiria išsiskyrimą, atsisveikina, aš – ne išimtis.
Man kur kas svarbiau, ar toji patirtis tapo poezija. Pats „išgyvenimo autentiškumas“ poezija gali ir netapti. Dėl to nerimą jutau visą laiką. Ir knygai pasirodžius.
– Neretai kūrėjai ir jų kūrybos herojai nėra vienas ir tas pats žmogus. Bet jums būdinga išpažintinė poezija. Tad kiek skaitytojams naujojoje knygoje atvėrėte savęs? Ar nebuvo nejauku ir sunku taip atvirai kalbėti apie asmeninius išgyvenimus?
– Manau, kad ir ne išpažintinės lyrikos poetai kalba apie asmeninius išgyvenimus, visa – iš to paties žmogaus patirties. Tik, žinoma, keičiasi kūrinio forma. Poezija ir apskritai kūryba nėra ir negali būti „dienoraštis“. Eilėraštis, novelė, romanas, esė – jau kūrinys, turintis savas žanro taisykles, tai, ačiū Dievui, – jau ne tu.
Kiek grybštelta to, kas atpažįstama, ką vadiname „autentika“, kas suteikia tikroviškumo spalvų, tiek ir lieka. Tačiau kur kas svarbiau, ar tampa kūriniu. Kokį liudijame pasaulį, lemia ne patirtis, tiksliau, ne vien patirtis, bet Dievo ir paties rašančiojo žodžio santykis, kurį išgyvename. Net jei to ir nepripažįstame, Jo valia – neginčijama, aukščiau mūsų.
– Jau susitikote su savo skaitytojais. Ar buvo netikėtų, nustebinusių, sujaudinusių reakcijų?
– Atsakomoji reakcija, be abejo, rašančiajam reikalinga. Būtum atkakliai užsispyręs grafomanas, jei teigtum kitaip, jei įsivaizduotum, kad tau nesvarbu. Nors ir mėgėjiški rašiniai turi savo skaitytoją, jau žiūriu į tai atlaidžiai. Juk pati fotografuoju, nebūdama fotografė, svarbu, ar nereikalauju ir ar nesitikiu gauti salės savo mėgėjiškiems kadrams.
O jei rimtai, tai ką tik Juknėnuose, Antano Miškinio memorialiniuose namuose ir pačioje Utenoje, po poezijos skaitymų išgyvenau pilnatvės jausmą ir džiaugsmą, kad mano eilės buvo pajaustos ir išgirstos.
– Esate sakiusi, kad išleidus knygą, viduje vyrauja tyla ir tuštuma. Ar dabar patiriate šį jausmą? O gal jau bręsta naujos eilės?
– Kol kas tuštuma nepaskandino, o liūdesys nebeatsitraukia, tenka su ta nuolatine būsena susigyventi. Leidyklai atiduota viena prozos knyga, laukiu, kur visa pakryps. O eilėraščiai padeda išgyventi kasdienybę.
* * *
Poetės kūryba – įvairiapusė
D.Zelčiūtė gimė 1959 balandžio 30 dieną Kaune. Aktorių L.Zelčiaus ir D.Juronytės duktė, satyriko, prozininko ir vertėjo J.Gimberio našlė.
1986 metais baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo, dirbo televizijoje, savaitraščio „Nemunas“ redakcijoje. Nuolatinis darbas – grožinės literatūros redagavimas, šiuo metu bendradarbiauja su žurnalo „Artuma“ redakcija.
Išleido poezijos rinkinius „Akligatvio erdvė“ (1991), „Duženų sniegas“ (1997), „Pagrindinis vaidmuo“ (2000), „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001), „Lapkričio pratimėliai“ (2003), „Klaidinantys judesiai“ (2009), „Paleisk mano ranką“ (2011), „Džuljetos suknelė“ (2013), „Prieglaudos miestai“ (2018). Taip pat rinktinę „Atgal į vandenį“ (2004), poezijos ir fotografijos knygą „Stotys“ (su A. Aleksandravičiumi, 2006).
Parašė knygas „Drama be taisyklių: A.Aleksandravičiaus portreto kontūrai“ (2006), „Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“ (2007), „Kelionė su O.Koršunovu“ (2014), romaną „Gastrolės“ (2009), pokalbių apie teatrą knygą „Po repeticijos“ (2011), knygą vaikams „Raktas po kilimėliu: mažosios istorijos“ (2016).
* * *
Dovilė Zelčiūtė. Šokiai Vilniaus gatvėje
Septintą – morfinas
po trijų valandų doloblokas
vienuoliktą – perrišti
atidaryti langą, movalis
pripilti indus vandens paruošti bintus ir pleistrus
paknopstom laiptais žemyn
įsileisti vilties seselę
pakišti dubenį kraujui
negriūti visa pamačius veikti
melskite už mūsų gyvenimo kvėpsnį
visi išėjusieji
pasilaikyt prilaikyti
tavo svyrančią galvą kvėpuoti
vėl kraujoplūdis tuojau smigsi
paklausyk čia tik daiktai
butaforija Oskaras
šaukiantis ar šitame teatre
galima bent finalui kraujo?!
galima atsakau už butaforę netgi tikro
jau pirma, dar sykį morfinas
truputėlį tik pasiversk girdi mane?
pažadu tuoj užmigsi
trečios nebesulaukiame
visas baltas iš sapno
ateini ir tyliai prašai
gal jau galim ką nors suleisti
vėl movalis tada klijuoju
svaiginantį pleistrą bet rankos
kiauros nebėra lopinėlio
aplipdau žemėlapį dar galėjome
nuvažiuoti į Ispaniją Portugaliją
nešu vandenį gerk upeliu teka kraujas
uždedu ledą
skambinu dukrai tai viskas
ir ji išgelbėja moka
aklinoje tamsoje ropoju
greitai dvylika
laikas leisti morfiną
paskui ir vėl – doloblokas
