Praėjusį pirmadienį ir aš sustojau. Vidury sostinės Ozo gatvės.
Automobilio skydelis parodė iškeltą didįjį pirštą – tai buvo ženklas, kad visi planuoti skubūs ir neskubūs reikalai nuplaukė Ozo gatve su tikslingai lekiančių automobilių srautu.
Gyvenimas dėl to ir yra keistai įdomus, kad visais atvejais pasiūlo naujų neatidėliotinų reikalų. Reikia skambinti į draudimą, bet pamatai, kad telefonas tuoj išsikraus, pabandai jį įkrauti nuo automobilio akumuliatoriaus, bet šis, atidavęs kažkiek energijos, kartu atiduoda ir galus. Gautos energijos užtenka tik tam, kad išgirsčiau džiugią žinią: po gerų dviejų valandų sulauksiu gelbėtojų iš automobilių transportavimo įmonės.
Tokiais atvejais visada prisimenu, kad esu rūkantis. Bet iššniukštinėjęs visas kišenes suvokiau, kad cigaretės saugiai guli namuose. Pakaulinau vaišių iš praeivių, bet visi rūkė paskutinę. Negaliu pykti, nes aš juk ir pats visada rūkau paskutinę.
Kartais dėl to, kad norisi mesti. Retsykiais todėl, kad dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių nesinori dalintis. Labai retai dėl to, kad tai būna tiesa.
Taip ir likau šalikelėje be ratų, be cigarečių ir be nuotaikos. Nors ne, meluoju, nuotaika, kaip paprastai būna rudenį, nesustojo. Ji tik prigeso, patrūkčiojo ir vėl užsivedė visu pajėgumu, net galingiau nei visada. Mat tą akimirką aplankė mintis, kad šiuo automobiliu prieš kelias dienas sugrįžau apsukęs penkis tūkstančius kilometrų po Europą.
Niekas taip greitai nepataiso nuotaikos kaip prastos situacijos perkėlimas į dar prastesnes aplinkybes.
Svetima šalis, svetima kalba, svetimos tradicijos, o tu stovi šalikelėje su krūva naujų neatidėliotinų reikalų, kurie prieš akimirką pakeitė ne ką mažesnę krūvą smagių planų. Košmaras.
Kai taip ne savo noru sustoji, net ir ne pats ilgiausias laiko tarpas pamažu virsta neaprėpiamu. Kone amžinybe, kurios neturi, nerandi kuo užpildyti.
Stengiesi stebėti gatvę, ieškoti analogijų atmintyje, bet toji dviejų valandų amžinybė ima priminti net ne bedugnę, o skylę, kiaurasamtį, pro kurį viskas byra velniai žino kur.
Gal panašiai pasijunta ir žmogus, kuris iš gydytojo išgirsta žinią apie sunkią ligą, bet nelengvai pakeliama ir laukimo diagnozė.
Stebėjau automobilių upę, kuri gražiu vingiu apsuka netikėtai atsiradusią kliūtį.
Susikaupusios dažno vairuotojo akys, susidūrusios su mano žvilgsniu, spinduliavo užuojautą.
Bet vieno jaunuolio automobilis dėl suintensyvėjusio eismo buvo priverstas ištisą amžinybę prastovėti už kliūties, kurią štai tas nerūkantis niekšas, aišku, tyčia čia pastatė. Iš jo akių liejosi pyktis, iš burnos – keiksmažodžiai. Taip, jei ne ši kliūtis, jis jau būtų už šimto metrų, o tai, be abejo, jo būčiai būtų suteikę neįkainojamos prasmės. Pamojavau tarsi atsiprašydamas, kad sugrioviau jo gyvenimą.
Mane visada stebindavo vienas dalykas, kuriuo darsyk įsitikinau savaitę gyvendamas be automobilio. Kodėl miesto transporto stotelėse žmonės autobuso ar troleibuso laukia lyg teatre? Atsigręžę veidu į sceną – į tą pusę, iš kurios atjuda eismas, emocijos, įspūdžiai?
Gal jie pasiryžę iškęsti net žvarbų vėją dėl iliuzijos, kad amžinybės kiaurasamtį tuoj užpildys netikėtai atriedantis 42 autobusas ar 12 troleibusas ir nuveš juos ten, kur nereikia laukti?
Gal klystu, bet kartais atrodo, kad mūsų gyvenimas panašus, tarkime, į seniai matytą bičiulį, kuris pamatęs tave iš tolo šaukia, kad visai neturi laiko. Arba žmogų, kuris atsiliepia į skambutį vien tam, kad pasakytų, jog negali kalbėti.
O jei ieškočiau dar tikslesnio palyginimo, tai būtų televizijos pokalbių laidos, kurias veda N.Pumprickaitė. Gerbiu šios laidų vedėjos profesionalumą ir patirtį, bet viena detalė iškalbinga. Dažnos laidos pradžioje žurnalistė išsigandusiu balsu praneša, kad yra labai mažai laiko.
Kad laiko liko jau visai nedaug, ji vėliau jau skausmingesniu balsu pakartoja dar porą sykių. Ir tas laiko trūkumas, neturėjimas atrodo kur kas svarbesnis tiek už pašnekovą, tiek už žiūrovą.
Nežinau, ar įmanoma, bet turbūt reikia mokytis turėti laiko, nes kada nors neišvengiamai ateis akimirka, kai jis iš tiesų sustos. Gal tada taip pat bus ruduo, tik mes jau būsime ne tik be ratų, cigarečių ir nuotaikos.
