Amerikiečių psichoterapeutas ir daugelio knygų autorius Dr. Markas Epsteinas užsiima privačia praktika ir dėstytojauja Niujorko universitete. Leidyklos „Vaga“ išleistoje knygoje „Terapijos dzenas“ Markas Epsteinas draugėn apjungia įprastinius psichoterapijos seansus su budizmo mokymu. Daugelį metų dirbdamas su žmonių emocine sveikata, autorius stengėsi atskirti sąmoningo gyvenimo būdo principus nuo budizmo, tačiau galiausiai supratos, kad tarp šių praktikų yra kur kas daugiau bendrumo nei skirtumų, knygoje aprašė vienerius metus vykusias sesijas su savo pacientais, jose atsiskleidė meditacijos ir psichoterapijos dueto galia.
„Šios knygos šerdis – psichoterapijos seansai, atrinkti per vienus metus. Dar būdamas jaunas netyčia susidūriau su budizmu – jis mane patraukė, maitino ir formavo, kaip praktikuoju psichiatriją. Ši ankstyva pažintis man padėjo, kaip Sudžata pagelbėjo Budai: nurodė kryptį, kuria seku iki šiol. Budizmo įtaka mano darbui – esminė, bet ją įvardyti visada buvo nelengva. Kokiu pavidalu ji kasdien pasirodo mano seansuose? Kurios meditacijų patirtys prasiskverbia į pokalbius su pacientais? Šioje knygoje mėginau iš atsitiktinių detalių gvildenti, kaip žinios apie budizmą veikia mano terapijos praktiką. Rezultatas – gyvenimo mano kabinete skerspjūvis, mozaika, kuri, jei pavyko, perteikia, kaip kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir konfliktai gali būti suprantami dvasingumo kontekste,“ – kalba knygos autorius.
Nors nuolat siekė atskirti Tolimųjų Rytų ir Vakarų pagalbą žmogaus psichikai ir protui, Markas Epsteinas suvokė, kad neįtikėtinai daug jo kalbintų pacientų mielai pasidomėtų, kaip šios skirtingos gydymo prieigos gali padėti paprasčiau pažvelgti į kasdienius rūpesčius . „Terapijos dzenas“ – tai eksperimentinė knyga, kurioje tarp paciento ir psichoterapeuto užsimezga dvasinė bičiulystė. O vieneri metai terapijos pasakoja apie pacientų problemas ir gijimo procesą, kurį autorius suskirstė į keturis metų laikus.
„Ši knyga padalyta į tris dalis: 1-oje dalyje „Atgal į paslaptį“ pristatau, kaip mėginu derinti budistinį mąstymą ir vakarietišką psichiatrinį bei psichoterapinį išsilavinimą. Pradedu pasakojimu apie pirmąjį susidūrimą su ezoterine ir budistine tibetietiškos jogos forma, kai būdamas Harvardo medicinos mokyklos studentas keliavau į mokslinę išvyką po Indiją. Toliau pristatau, kodėl mėginu sujungti meditaciją ir terapiją. Nors susidomėjau budizmu dar prieš tapdamas psichiatru, daugybę metų stengiausi dvasiniams polinkiams neleisti daryti įtakos terapeuto darbui. Man pakako to, kad atidos praktika veikė kaip asmeninis išteklius, kurį pasitelkiau klausydamasis pacientų, tačiau tikėdamasis, kad budizmo įtakos jie neįžvelgs. Vis dėlto kai ėmiau atviriau kalbėti apie dvasinius savo mąstysenos aspektus, supratau, kad daugybė pacientų nori juos įterpti į seansus. Ėmiau pastebėti, kad skirtumai tarp psichologijos, emocijų ir dvasingumo nėra tokie ryškūs, kaip atrodo, ir kad terapiją galima suprasti kaip dviejų asmenų meditaciją, per kurią kiekviena išnyranti mintis yra verta tyrinėti. Toks terapijos suvokimas paskatino parašyti šią knygą.
2-a dalis „Vieni metai terapijos“ yra mėginimas išnagrinėti ir aprašyti, kaip tai veikia praktikoje atrinktų terapijos seansų metu. Iš esmės tai savityros kronika – atsigręžiu į vidinius savo procesus, mėgindamas įžvelgti būdus, kaip terapijos seansas, be kita ko, gali būti dvasine draugyste. Terapijos seansai yra sugrupuoti pagal metų laikus, kai vyko, ir aprašyti kuo įmanoma nuodugniau ir tiksliau perteikiant jų eigą kabinete, atsižvelgiant į susijusį su privatumu ribotumą. Kiekvieno seanso ataskaitą papildžiau savo apmąstymais: kartais plačiau paaiškinu paciento problemas, bet dažniau nagrinėju, kas veda mano paties žodžius ir mane motyvuoja. Kiekvienas metų laikas įgijo savitą temą: prisirišimas kaip vienas iš pagrindinių būdų be atvangos kentėti žiemą, atida kaip priešnuodis pavasarį, įžvalgos apie prigimtinį savasties netvirtumą vasarą ir agresija kaip kliūtis ir vartai į atjautą rudenį <...>Tolesniuose knygos skyriuose mano ketinimai dvejopi: parodyti, kad meditacija neprivalo būti atsiskyrėliška intrapsichinė pastanga ir gali veikti tarpasmeniškai, bei pademonstruoti, kad emocinis gyvenimas ne blaško, o gali tapti esminiu perėjimu į dvasinį supratimą“, – knygą pristato autorius.
Daugybė pacientų, įvairiausios laimingo gyvenimo kliūtys, kurias savo pacientams padėjo įveikti Markas Epsteinas – puikus patirčių rinkinys tiems, kas išgyvena sunkų laikotarpį. Leidyklos „Vaga“ išleista knyga „Terapijos dzenas“ – tai knyga, kurioje emocinis išsilaisvinimas ir augimas aplanko ne tik besikreipiančiuosius pagalbos. Tai ir paties autoriaus savirefleksija apie tai, kaip požiūrį į gyvenimą keitė susitikimai su pacientais ir svarbiomis asmenybėmis, tokiomis kaip Ram Dass, John Cage, ar Herbertas Bensonas, kuris buvo vienas pirmųjų, įrodžiusių, kad meditacija turi pamatuojamą fiziologinį poveikį. „Terapijos dzenas“ – tai bandymas kiekvienam atskleisti gyvenime slypintį gerumą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Jackas nori žinoti, ar kada nors pagis. Jis – Holokaustą išgyvenusiųjų vaikas. Jo tėvai susipažino perkeltųjų asmenų stovykloje baigiantis karui. Jacko tėvas augino galvijus Vokietijos pasienyje su Lenkija ir buvo suimtas, vos karui prasidėjus. Tėvo pirmoji žmona ir du sūnūs buvo nužudyti iš karto, o jis kalintas keliose darbo ir mirties stovyklose. Jacko motina gyveno Lietuvoje, buvo išsilavinusi. Dujų kamerose netekusi šeimos, tarp jų ir mažo vaiko, ji koncentracijos stovyklose išgyveno gausybę žiaurumų. Į septintąją dešimtį įkopęs Jackas po karo gimė Pietų Afrikoje ir pamena nepakeliamą, neperžengiamą tėvų liūdesį. „Ar šiandien buvau geras berniukas?“ – kartodavo jis, tarsi jo elgesys būtų buvęs nujaučiamos, bet nepasiekiamos tėvų kančios priežastis. Šalia jo tėvai retai kalbėdavo apie patirtus sunkumus ir ankstesnes šeimas, kurių neteko.
– Kada išgysiu, jei išvis pavyks? – vėl klausia Jackas.
Jis prašo ne datos kalendoriuje, o bando išreikšti, kad iš tėvų skausmo išsilaisvinti niekada nebus įmanoma, net jei jie seniai mirę. Neseniai jis susipažino su motinos pussesere, vis dar gyvenančia Pietų Afrikoje, ir ši suteikusi jam naujos informacijos. Jo motina gyveno gražiame name Vilniaus centre, mokėsi prestižinėje gimnazijoje; jos tėvas buvo advokatas.
Kai kartu su šeima jie buvo varomi iš geto į koncentracijos stovyklą, žinojo, kad yra siunčiami į mirtį. Jacko motinos, tais laikais gražios dvidešimt kelerių metų merginos, buvo pasigailėta, bet ji buvo vienintelė iš artimiausių šeimos narių nepasiųsta į mirtį koncentracijos stovykloje. Pas mane terapiją Jackas lanko porą metų, nes bando susiorientuoti po skyrybų, iš esmės pakeitęs darbą, iš naujo vedęs ir stebėdamas vaikų kelionę į suaugusiųjų pasaulį. Bet už visų šių gyvenimo įvykių glūdi nesuvokiamas jo tėvų skausmas. Kartais sapnuoja tamsius skersgatvius, ilgus koridorius, pilnus užrakintų durų, ir kad negali rasti kelio namo. Nešiojasi skausmą, kuris niekaip nepraeina. Esu sujaudintas Jacko noro išgyti, bet žinau, kad jo vaikystės noras palengvinti tėvų kančią neištrinamas. Nėra vaistų ir nuo tėvų negebėjimo suteikti jam džiugią ir draugišką aplinką, kurios jis taip troško. Neįmanoma, nes Holokaustas pernelyg giliai įsirėžęs visų sielose. Kažkokiu būdu turiu jam perteikti, jog gyjant nėra būtina atsikratyti jam perduotų traumų. Žengiu žingsnį, kviečiu prisijungti ir jį.
– Tu jau išgijai, – pranešu. – Nereikia, kad kas nors tave pagydytų, pats esi gydytojas. Įsivaizduok, kaip jautėsi tavo motina ir tėvas, pagimdę vaiką po viso to, ką išgyveno. Jackas pažvelgia į mane taip, tarsi būčiau išprotėjęs, ir tenka pakartoti du ar tris kartus, kad priimtų mane rimtai. Paaiškinu, kaip vaikai perima tėvų liūdesį, kad ir kokia būtų jo priežastis, ir tiki, kad tai jų kaltė. Vaikai yra neišvengiamai egocentriški, todėl dažnai prisiima atsakomybę už sunkumus tėvų santuokoje, už tėvų depresiją ar net už patiriamą iš suaugusiųjų smurtą. Terapeutai tai vadina introjekcija, ir viena iš terapijos užduočių – padėti tokiems introjektams tapti sąmoningiems, kad nereikėtų gyventi viso to valdomiems. Jackas introjektavo savo tėvų traumą ir padarė ją sava. Atsakydamas į Jacko prašymą, papasakoju apie budistų gailestingumo bodhisatvą Guanyin – jos kiniškas vardas reiškia „girdinčioji mūsų raudas“. Bodhisatvos – nušvitusios altruistinės būtybės, liekančios pasaulyje, kad padėtų kitiems rasti kelią. Jackas niekada nėra girdėjęs apie Guanyin, bet ji jį domina. Tibete Guanyin pakeitė lytį ir tapo tūkstantarankiu Avalokitešvara – gausybė jo rankų kenčiančias būtybes ištraukia iš jų likimo. – Tu – kaip ši bodhisatva, – tariu. – Išgirdai tėvų raudas ir atėjai pas juos. Tavo gimimas savaime buvo gailestingumo ženklas. Todėl ir esi gydytojas. Išeidamas Jackas atrodo šiek tiek priblokštas, truputėlį suglumęs ir susierzinęs, bet jaučiu, kad pokalbis pavyko. Nustebinau ir išmušiau jį iš vėžių. Nujaučiu, kad kažkas pasikeitė.
Šis seansas buvo pirmasis, kurį aprašiau, dar neturėdamas aiškios vizijos, ko siekiu savo projektu. Tai buvo vienas iš tų retų, bet neišskirtinių atvejų, kai terapijos seanso viduryje remiuosi tiesiogine nuoroda į budizmą. Manau, tai ir patraukė mano dėmesį. Guanyin paminėjau spontaniškai: nežinojau, ar Jackas apie ją yra girdėjęs, o sužinojęs, kad ne, turėjau pasirinkimą paaiškinti. Tai užėmė šiek tiek laiko ir galėjo nustelbti seansą, nukreipiant Jacko dėmesį nuo jausmų į intelektą. Bet norėjau iš kitos pusės parodyti Jacko nepaliekantį jausmą, kad jis niekada nebuvo pakankamas. Tikėjausi, kad jei jis bent akimirką pajėgs įsivaizduoti save gydytoju, tai atsvers jo nekvestionuojamą įsivaizdavimą, kad yra žmogus, kuriam reikia išgyti. Tai, kad į šį pokalbį jis reagavo sumišimu, rodo, kad kažkokiu lygmeniu man pavyko. Kartais netikrumas žymi naujas galimybes. Galvodamas apie šį pokalbį su Jacku suprantu, kad tai vieno iš esminių mano prieigos bruožų pavyzdys. Budizmas moko, kad pagrindinė kančios priežastis yra prisirišimas. Pabudęs ir nušvitęs protas, Deimantinės sūtros žodžiais, „prie nieko neprisiriša“. Kaip terapeutas išmokau visada ieškoti, prie ko prisiriša mano pacientai, kad ir kaip tai reikštųsi. Kartais tai matyti intymiuose santykiuose, kai kas nors reikliai prisiriša prie partnerio; kartais terapijoje, kai žmonės negali nustoti kaltinti tėvų už sugriautus gyvenimus; kartais tai atsiskleidžia, kai žmonės nuolatos bausdami save kaltina, kad nėra tobuli; ir kartais, kaip Jacko atveju, tai reiškiasi pasikartojančiomis graudžiomis mintimis, imančiomis gyventi atskirą gyvenimą. Kad ir kokią formą įgautų, prisirišimas yra bendras vardiklis, ir terapija (nesvarbu, iš budistinės ar psichoanalitinės perspektyvos) pasiseka tada, kai šiam pernelyg dažnai pasireiškiančiam polinkiui užkertamas kelias.
Mark Epstein „Terapijos dzenas“, iš anglų kalbos vertė Ieva Šakelaitė, leidykla „Vaga“, 2022.
