48 metų ispanų režisierius R. Garcia visada norėjo kurti teatrą, suprantamą visiems, kurie anuomet su juo lakstė Buenos Airių gatvėmis ir vėliau tapo paprastais darbininkais, o ne menininkais ir meno žinovais.
Turbūt keista skaityti tokius pareiškimus žiūrovams, prieš keletą metų „Sirenose” mačiusiems R. Garcios spektaklį „Ronaldo, klouno Makdonaldo istorija”, per kurį iš „Maximos” maišelių į sceną buvo išpilta daugybė maisto produktų – kečupo, grietinėlės, vyno.
Spalio 4 d. „Sirenos” pristato kitą radikalaus Ispanijos šiuolaikinio teatro menininko R. Garcios kūrinį – spektaklį „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų”. Spektaklis prasideda, kaip apibūdino pats R. Garcia, „skausmo koncertu” ir panardina žiūrovą į fantasmagorišką pomirtinį pasaulį, kuriame kaubojai supažindina su savo gyvenimo filosofija ir poezija.
„Mus domino ligos ir agonijos idėja. Virpančio kūno, besipriešinančio mirčiai, ir žmonių, supančių mirtiną ligonį, pojūčiai – baimė, šleikštulys, gailestis.
Mano spektakliuose niekada nebūna nei bendros temos, nei aiškios istorijos. Pradėjome dirbti su Ingmaro Bergmano filmu „Riksmas ir šnabždesiai”, rodomu spektaklio pradžioje. Bet aš siekiau kai ko labiau abstraktaus. Dėl to scenoje pasirodo elektrinės gitaros ir aktoriai, besiraitantys iš skausmo, atsiranda keistas kambarys – neaišku, ar tai mirties, ar sapnų erdvė.
Žinoma, pačiuose spektaklio tekstuose yra ryškios socialinės kritikos. Kaip beveik visuose mano spektakliuose – su kandžiu humoru”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo R. Garcia.
– Ar dažnai jūsų spektakliai sulaukia pasmerkimo, protestų?
– Esame pratę prie visokiausios reakcijos. Jaučiuosi privilegijuotas, nes šiais laikais sudėtinga, kad teatre publika iš viso ką nors patirtų. Dažnai į teatrą einama kaip į muziejų. Arba paspoksoti kaip į mobiliųjų telefonų ar batų parduotuvių vitrinas.
Tad jei salėje yra skirtingų nuomonių, jei jaučiama įtampa, manau, atliekame savo funkciją. Nepretenduojame į nieką daugiau – tenorime jaustis gyvi.
– „La Carniceria Teatro” – tai Skerdyklos teatras. Kodėl jį taip pavadinote?
– Nenorėjau suteikti savo teatrui ekscentriško įvaizdžio. Žiauraus ir atviro teatro niekada nekūriau. Tai buvo ironija – mano tėvas buvo mėsininkas ir norėjo, kad aš taip pat juo tapčiau.
Norėdamas parengti pirmuosius savo teatrinius darbus, užsiėmiau reklama. Dirbau daugelyje agentūrų, o naktimis repetuodavau teatre. Tie kuklūs, kūrybai skirti pinigai atsirasdavo iš mano kišenės.
Ispanijoje niekada nebuvo teikiama finansinė parama mane dominusiam eksperimentiniam teatrui. Taip pat nebuvo ir jokio savo rato. Pastačius kūrinį būdavo beveik neįmanoma jį kur nors parodyti, nes joks teatras to nenorėdavo.
Kai lioviausi dirbti su reklama, nutiko šis bei tas įdomaus – visas tas mėšlas apie reklamą, vartojimą, madą tapo centrine mano kūrinių tema. Tai buvo tarsi savotiškas kerštas už iššvaistytus metus.
– Kaip atsirenkate aktorius? Ar jie yra jūsų bendraminčiai?
– Niekada nenorėjau turėti nuolatinės trupės. Maniau, tai mane ribos. Bet, be abejonės, aktoriai kartojasi, būna tie patys. Tai vyksta natūraliai. Kai turi susikurti asmeninę kalbą, proceso metu dažniausiai pridarai klaidų, patiri nesėkmių, apsirinki. Dėl to geriausia rinktis kolegas, panašiai suvokiančius teatrą ir gyvenimą.
Man nereikia profesionalų. Jie dažniausiai primena darbininkus gamykloje: liūdni žmonės, vis kartojantys tą patį. Ieškau žmonių, kurie nebijo nesėkmių.
– Kokios temos jums teatre įdomiausios?
– Labiausiai domina protas ir kūnas. Jie privalo per jėgą sugyventi su kitais protais ir kūnais visuomenėje, turinčioje savas taisykles. Šios taisyklės ne visada būna patogios, todėl kyla konfliktų. Tačiau be taisyklių nužudytume vieni kitus ir greičiausiai pasikepinę surytume.
– Kaip galėtumėte įvardinti šiandienos teatro tikslą?
– Uždirbti pinigų artistų, technikų, jų šeimų pragyvenimui. Tikslas toks, kaip beveik visada. Išskyrus senovės Graikiją, kur teatras, atrodo, atliko kilnesnius tikslus. Menininkas, teigiantis, kad jo kūrinys reikalingas visuomenei gerinti, yra naivuolis, sukčius ar kretinas.
Sulaukia gyvūnų teisių gynėjų priekaištų
R. Garcia – rašytojas, scenografas ir režisierius. Režisierius yra sakęs, kad didžiausią įtaką jam padarė S. Becketto, H. Pinterio, H. Müllerio, Th. Bernhardo, L. F. Celine’o ir P. Handke’s literatūra.
Menininkas gimė 1964 m. Argentinoje, Buenos Airėse, ispanų imigrantų – mėsininko ir daržovių pardavėjos – šeimoje. Pats dirbo daržovių ir vaisių pardavėju, mėsininku, pasiuntiniu, reklamos kūrėju. 1986 m. R. Garcia persikėlė į Madridą, čia įkūrė „La Carniceria Teatro”.
R. Garcios spektakliai dalyvavo prestižiniuose festivaliuose Avinjone, Paryžiuje, Venecijoje. Tarp režisieriaus apdovanojimų – Europos Naujosios teatrinės realybės prizas, įteiktas 2009 m.
Režisierius nuolat sulaukia gyvūnų teisių gynėjų priekaištų ir protestų dėl spektakliuose naudojamų gyvūnų ir jiems keliamo streso: žiurkėnai mėtomi į vandenį akvariume, varlės klimpsta žemėje, omaras verdamas tiesiog scenoje. Šiemet „Sirenose” pristatomame spektaklyje veiks būrys viščiukų ir katinas.
